Dainuojamoji poezija

Dainuojamoji poezija

Netikėtas atradimas – jaunoji kūrėja Rugilė Garbaliauskaitė iš Kazimiero Paltaroko gimnazijos. Dalyvaudama VIII Lietuvos moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalyje-konkurse „Mano senas drauge“, skirtame poetei Elenai Mezginaitei atminti, ji pelnė nominaciją „Už autorinio dainuojamo teksto brandą“. Pati kūrėja sako, jog ji tekstus ir kurianti dažniausiai kaip dainas. O juk yra ir E. Mezginaitės rašytų tekstų specialiai dainoms. Jaunąją kūrėją skatina ir globoja mokytoja Ramunė Nefienė.

Rugilė Garbaliauskaitė (9 kl.)

Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Ramunė Nefienė apie savo pastebėtą jaunąją kūrėją: „Nedrąsiai Rugilė žvelgia į savo poetinius bandymus, bet labai jautriai interpretuoja pasaulio vyksmą. Ji savo eilėraščiams kuria ir muziką. Jos vertybės – nuoširdumas ir atjauta. Todėl mergaitės kūryba spinduliuoja gėrį ir skleidžia šviesą.“ 

Jie tikėjo (daina)

Miškan žiūrėjo tiek daug veidų,

Pamiršt jų negaliu.

Tiek nemiegota ilgų naktų

Dėl brolių mūs žalių.

Bet jie tikėjo ir meldės jie,

Už paukštį laisvės su šakele vilties.

Ir netylėjo, nors krūtinė užgulta.

Ten jiems miškai skambėjo –

Nenutildė jų žiema.

Širdy taip ilgu, namuos tamsu.

Nedekit ant langų žvaigždžių.

Šaltis jau smaugia visus žodžius,

Paliktų bent tyrus jausmus…

Bet aš tikėsiu ir melsiuos aš,

Kol broliai laisvės vėliavą aukštyn pakels.

Ir tegul sninga ant mūsų šakų,

Mes ąžuolais pavirsim,

Nepaliksim šių namų.

***

Išrėkčiau, išdainuočiau tą miglą ant miškų,

Bet, atrodo, balsas laiko tėkmėje pasiliko.

Minčių upelis tuoj pavirs jūra jausmų,

O aš plaukiu kartu laively stiklo.

Regis, manęs jau niekas nesupras,

Drauge neklaidžios lediniam vandenyne.

Bet gal save galiu ištraukt tik aš ?

Gal tik man pavyks atpainioti šią pynę ?

Žemės vaikai ( daina)

Parneški man iš jūros Saulę,

Sugrįžk namo su banga.

Nors tavęs nėra namie, dar laukia

Ant stalo žvakė ir daina.

Bet tu negirdėjai

Nors aš ilgai dainavau.

Te audros čia nurimsta,

Nebeplaukia laivai

Ir niekad nebedingsta žemės vaikai.

Tamsi puta atplaukus naktį

Man lieps tave visam pamiršt.

Bet kaip prarast tą vilties smiltį,

Nors tau daugiau neteks prabilt?..

Bet meilės nepamesi,

Net jei jūra dainą skandins.

Te audros čia nurimsta,

Nebeplaukia laivai

Ir niekad nebedingsta žemės vaikai.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų