Nors rašytojai D. Opolskaitei prireikė net aštuoniolikos metų įtikinti leidėjus, kad ir novelės skaitomos, jos buvo įvertintos ne viena literatūrine premija, tarp jų ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės.

Daina Opolskaitė: istorijos turi sukrėsti skaitytoją

Daina Opolskaitė: istorijos turi sukrėsti skaitytoją

Jaukiame Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtajame Puziniškio dvarelyje Panevėžio rajone praėjusią savaitę iškilmingai įteikta šios rašytojos 32-oji literatūros premija. Ji atiteko Dainai Opolskaitei už novelių knygą „Dienų piramidės“.

Novelistė atvirauja, kad kiekvienas jos kūrybos įvertinimas – didžiulė paskata kurti ir niekada nenuleisti rankų. Net aštuoniolika metų rašytos novelės sunkiai prisibeldė į leidėjų duris, tačiau dabar autorė džiaugiasi, kad dėl daugelio aplinkybių tekstai prabilo patys už save, buvo pastebėti ir įrodė, jog yra verti knygos. D. Opolskaitės novelės gimusios iš labai skirtingų įspūdžių ir atradimų. Autorė jose kelia žmogaus būties, meilės, asmenybės laisvės, Dievo ir likimo klausimus, gilinasi į paauglių psichologiją – kalba apie pamatinius dalykus kiekvieno mūsų gyvenime.

Jos skirtos jautriam žmogui, kuriam rūpi žmogiškosios patirtys. D. Opolskaitės kūrybą įvertino ir literatūros kritikai: praėjusiais metais už novelių knygą „Dienų piramidės“ Briuselyje jai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, novelė „Grotos“ pelnė „lietuviškosios novelės Nobelį“ – rašytojo Antano Vaičiulaičio premiją, novelė „Ateik per ledą“ apdovanota Jurgio Kunčino literatūrine premija. Iš viso D. Opolskaitė parašė penkias knygas, kurios jau pelnė 7 apdovanojimus.

Kada pajutote, kad turite talentą rašyti? Ir ne tik rašyti „į stalčių“, bet savo kūryba paliesti skaitytoją?

Pačiam tai pajusti, nustatyti sunku. Greičiau tą pajunta kiti, skaitantys mano tekstus.

Jau mokykloje gerai rašiau rašinius, mokytoja pastebėdavo. Vėliau dalyvavau moksleivių Jaunųjų filologų konkurse, ten buvau įvertinta. Galbūt tada patikėjau rašomo teksto magija ir jėga, poveikiu kitiems žmonėms ir man tai pasirodė labai vertinga. Per savo tekstą paliesti kitą – juk tai stebuklas. 2000 metais, dar būdama studentė, laimėjau Pirmosios knygos konkursą Rašytojų sąjungoje, ko gero, tada jau aiškiai suvokiau, kad noriu rašyti.

Pasak D. Opolskaitės, gera, aukštos kokybės literatūra visada suduoda smūgį.

Sutikite, kad dabar knygas leidžia net ir tie, kurie talento rašyti neturi. Tad vienos taip ir lieka dulkėti paskutinėse knygynų lentynose, o kitos sulaukia savo šlovės valandos. Jūsų novelių knyga „Dienų piramidės“ pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją, dvi novelės apdovanotos skirtingų rašytojų literatūrinėmis premijomis, o visai neseniai gavote ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją.

Kaip manote, kas lėmė, kad jūsų novelės susišlavė tiek daug įvertinimų? Ar tokie įvertinimai jums, kaip rašytojai, svarbūs?

Be abejo, įvertinimai rašytojui malonūs ir svarbūs. Novelę norėjau rašyti visada. Man tai įdomiausias žanras, labiausiai išbandantis mane pačią. Rašydama novelę galiu išbandyti aukščiausio kalibro instrumentiką. Visgi kalba dar ne viskas. Istorija turi jaudinti, paliesti, sukrėsti skaitytoją. Reikalingas abiejų šių dalykų koncentratas, o tai išpildyti nelengva. Todėl įvertinimai už novelistiką man itin reikšmingi, ypač džiugina tai, kad skaitytojus žavi novelių istorijos, netikėti posūkiai. Be to, manau, kad novelės skaitymas ugdo skaitytoją, nes kartais jos tekstą perprasti nelengva, reikia mąstyti.

Esate sakiusi, kad romanas visuomet karaliaus literatūroje, bet novelė gali suduoti stipriausią intelektinį smūgį. Gal iš tiesų žmonėms jau reikėjo to smūgio?

Manau, kad to smūgio visada reikia. Jį suduoda gera, aukštos kokybės literatūra. Juk vien skaitant lengvus detektyvinius ar meilės romanus sąmonė tarsi apmiršta, nereikia ypatingų intelektinių pastangų. Kita vertus, tikrai ne kiekvienas norės taip „apsikrauti“, rinksis lengvo pobūdžio literatūrą ir tai asmeninis pasirinkimas.

Ši novelių knyga išėjo po aštuoniolikos metų pertraukos nuo pirmosios novelių knygos „Drožlės“. Kas paskatino atsigręžti būtent į kiek primirštą žanrą?

Tai nebuvo atsigręžimas. Kaltas buvo čia vėlyvas leidimas. Niekaip nepavyko įtikinti leidėjų, kad novelė – vertinga, o jų rinkinys gali būti įdomus. Niekas nenorėjo rizikuoti leisti ne romaną, o novelių knygą. Kaip dabar matyti, tai buvo apmaudi klaida. Skaitytojai nori novelių, apsakymų, jie niekuo ne prastesni už romanus. Tie aštuoniolika metų nuo pirmosios knygos nebuvo nekūrybingi. Rašiau noveles, jos gulė viena prie kitos, kol susikrovė nemenkas rinkinys. Tai ir yra knyga „Dienų piramidės“. Labai džiaugiuosi šios knygos gyvenimu, jos gyvybe, kad ji taip lengvai randa kelią pas skaitytojus. Tai mane verčia patikėti tuo, kad aštuoniolika metų rašyti tekstai tikrai buvo verti savo valandos.

Kas jums pačiai yra kūryba?

Novelę pradedu rašyti vedama jausmo, labai ryškaus prisiminimo ar įspūdžio, kuris neduoda ramybės. Visus vaizdus regiu labai aiškiai, tarytum kokiomis vidinėmis akimis. Galiu pasakyti tik tiek, kad teksto rašymas yra didžiulė energijos iškrova. Dėl to ir veikia skaitytoją vienaip ar kitaip. Ir jeigu pavyksta tai atiduoti, tada svarbiausia problema, idėja iškyla pati į dienos šviesą labai aiškiai.

Man labai svarbios pamatinės žmogiškosios vertybės – be ko žmogus tiesiog nebūtų žmogumi. Mūsų dienomis yra tiek dangstymosi, tiek slapstymosi, tiek kaukių ir maskuočių formų, kad net baugu stebėti žmogaus baimę būti tiesiog savimi. Sielos, minčių ir patirčių nuogumas kelia grėsmę ir baimę. Man labai svarbu, kad parašytas tekstas apnuogintų žmogaus sielą, priverstų jį išnirti patį prieš save iš visų slėpiningų šešėlių.

Kas yra jūsų knygų skaitytojai?

Pati įvairiausia auditorija. Skaito jaunimas ir suaugusieji, netgi senjorai. Neseniai gavau jautrią žinutę, kad „Dienų piramidės“ buvo skaitomos senelių globos namuose slaugomai močiutei. Ir ji klausė susidomėjusi, o išgirdusi vieno veikėjo likimą mostelėjo ranka: „Jau buvo aišku, kad iš šito tai niekas neišeis!“

Ką pati mėgstate skaityti? Ar vaikystėje knyga buvo nuolatinis palydovas? Galbūt kažkokia knyga ar autorius buvo tas įkvėpimo šaltinis, paskatinęs ir jus imtis plunksnos?

Geros knygos nuolat įkvepia. Nuolat jų ieškau. Jos išjudina mintis, priverčia virpėti, stimuliuoja ir mano pačios vaizduotę. Mėgstamų ir mylimų yra daugybė. Vaikystėje labai mėgau pasakas – įvairias. Nemanau, kad pasakos – atgyvenęs dalykas. Pasakų kalba labai švari, gryna, be priemaišų. O kuo mažiau tuščiažodžiavimo, tuo daugiau gauni poveikio ir informacijos. Didelę reikšmę man padariusios knygos buvo Šarlotės Brontė „Džeinė Eir“ ir Juozo Baltušio „Parduotos vasaros“. Jose labai stipri teksto gyvybė, dialogai. Jie man įsirėždavo į atmintį ir formavo mano pačios kalbą. Pastaruoju metu perskaičiau norvego Rojaus Jakobseno romaną „Neregimieji“ – man labai patiko.

Gal jūsų novelių knygos šlovė ir pripažinimas paskatins ir toliau nesustoti ir skaitytojai gali tikėtis naujos jūsų knygos? Galbūt turite ir viziją, apie ką būtų naujoji jūsų knyga?

Gal ir turiu, bet planuoti dar negimusio kūdikio gyvenimą ir jau vadinti jį vardu yra per drąsu. Palauksiu, kol jis gims.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų