Gurmaniški dailininko virtuvės užkulisiai

• Sekundė
• Indrė Stulgaitė-Kriukienė
• Kultūra
• 2020.07.17 08:00

Tikriausiai retam pavyksta užsukti į dailininko dirbtuvę jo kūrybinio vyksmo metu. Ne tik dėl to, kad tai – labai privati erdvė, bet dar ir todėl, kad menininkai iš esmės yra individualistai, susikaupę ir užsidarę nuo išorinio pasaulio savo kūrybinėje visatoje.

Panevėžio dailės mokykloje liepos 7–17 dienomis vyksta XVIII tarptautinis tapybos pleneras „Panevėžys 2020“, skirtas Kazimierui Naruševičiui atminti. Savotišką kūrimo paslapties šydą praskleidęs organizatorius Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Panevėžio skyriaus vadovas Tomas Rudokas patikino, kad dalyvių kūrybinis šėlsmas dabar pačiame įkarštyje. Dešimtį skirtingų tapytojų į vieną vietą tuo pačiu laiku subūręs įvykis – savotiškas iššūkis kiekvienam iš jų. Juk reikia sukurti tokių kūrinių, kad ne tik pats būtum patenkintas, bet ir kolegas nustebintum, žiūrovus sužavėtum.

Jau aštuonioliktą kartą LDS Panevėžio skyriaus organizuotas pleneras nuo pat pirmojo yra tarptautinis. Žinoma, šiais metais pasauliniai įvykiai į dalyvių geografiją įnešė savo pakeitimų – dalyvauja tik viena dailininkė iš Latvijos, nors ankstesniame sąraše buvo numatyta svečių iš Ukrainos, Baltarusijos, Rumunijos. Deja, likus visai nedaug laiko iki plenero pradžios teko į jų vietą ieškoti dalyvių iš Lietuvos. Labai svarbu, kad dailininkai būtų produktyviai kuriantys, turintys savitą braižą, o kūriniai būtų įdomūs, juk dalis paveikslų lieka Panevėžiui.

Atrinkdami dalyvius organizatoriai stengiasi neįsivelti į rutiną – kasmet pleneruose dalyvauja vis kitokia dešimties kūrėjų komanda, iš jų vienas du būna panevėžiečiai.

Plenero misija neapsiriboja vien tik kūrybiniu procesu. Dalyviai susipažįsta su miestu, istorija, žymiais čia gyvenančiais ar gyvenusiais žmonėmis, jaučia jo pulsą, kultūrą ir kiekvienas išsiveža savo viziją apie Panevėžį. Taigi tokių renginių organizatoriai – savotiški savo miesto, šalies ambasadoriai, nuo jų labai priklauso, kokias patirčių žinutes išsiveš dalyviai.

Laisvė kurti

Nors Kazimieras Naruševičius (1920–2004), pasak T. Rudoko – totalus impresionistas, daug dėmesio skyręs gamtai, o ir pats žodis „pleneras“ (pranc. plein air – atviras oras – tapymas iš natūros gamtoje, tikroviškai pavaizduojant matomus vaizdus, perteikiant natūralias gamtos spalvas) tarsi įpareigotų, tačiau dailininko atminimui skirti plenerai niekada nebuvo orientuoti į tapybą iš natūros. Čia menininkų niekas neriboja jokiomis temomis ar technikomis.

Renginio tikslas – suburti kūrėjus, kad jie pabendrautų, pasikeistų patirtimi, pažintų, dalintųsi. Kiekvienas jų patenka į neįprastą erdvę, ir nors stilistika, braižas dažniausiai atpažįstamas, tačiau gimę per plenerus darbai dažnai skiriasi nuo jiems įprastų, tarsi įgauna vietos, bendro emocinio fono prieskonių.

Potyrių erdvės

Vieninteliai iš dalyvių, tapantys vienoje patalpoje, yra kūrybinis duetas – Lina Beržanskytė-Trembo ir Simonas Gutauskas. Tiesa, jų kūryba skirtinga, tačiau abu sutinka, kad buvimas kartu papildo tiek gyvenime, tiek kūrybiniame procese.

„Darbo sąlygos puikios, artimos mūsų studijai Vilniuje. Izoliuota aplinka, pasileidžiam muzikytę, išsiverdam kavos, pasitariam, jaučiamės laisvi. Tikrai gera energetika“, – puikiomis sąlygomis kurti džiaugiasi menininkai.

„Visi mano paveikslai gimė per tris keturias dienas, jais esu patenkinta. Čia dominuoja šiltų, šviesių tonų nuotaika; kolektyvas puikus, darnus, nėra įtampos tarp kolegų, jaučiamės savi, be panikos. Toks geros energijos pliūpsnis. Tai atsispindi ir mano paveiksluose, o pavadinimai jiems lyg savaime prigijo – „Gimimas“, „Švintant“, „Atoslūgis“, – pasakoja Lina Beržanskytė-Trembo. Menininkė pripažįsta, kad jos kūrybos inspiracija – emocija, vidinis užtaisas:

„Čia gyvena ekspromtas, be jokio išankstinio plano – nuotaika daro savo. Abstrakcija – mano kūrybos pagrindas. Nedarau eskizų. Viskas per emocijas iš mano vizijų, įsivaizdavimo. Net per sapnus ateina vizijos, vaizdiniai. Ranką veda pati siela. Man tai – įdomiausia, nes niekad nežinau, kas gims, koks bus galutinis rezultatas.“

Ne viename simpoziume dalyvavęs Simonas Gutauskas dalijasi mintimis apie savo kūrybą ir atvirai sako, kad inspiracijos semiasi iš gamtos, kelionių įspūdžių: „Daug keliaujame, kažkas įstringa, lieka, visa tai atsispindi ir kūryboje, kaip atspindys vandenyje, juk jis dažnai turtingesnis nei pats vaizdas. Svarbu laikas ir prasmė to, kas lieka. Štai šitame paveiksle – du laiveliukai kaip du žmonės keliauja per gyvenimą. Galbūt šis savotiškas poezijos užtaisas kam nors suvirpina sielos stygas. Nors tada, kai tapai, negalvoji nei apie žiūrovo reakcijas, nei apie vertinimą, tik paskui tampa įdomu, kaip mato kitas žmogus, galbūt jis įžiūri kažką iš savo pasaulio.“

S. Gutausko kūryboje daug simbolių, faktūrų, dominuoja gamtos motyvai, žaidžiama šviesa. Prisipažinęs, kad į plenerą atvyko beveik nepažinodamas Panevėžio, menininkas iš mūsų miesto išsiveš labai stiprų įspūdį, kurį padarė Senvagės vandens atspindžiai ir lelijos, užsiskleidžiandžiančios ir atsiskleidžiančios.

Antra Ivdra (Latvija) po pandemijos džiaugiasi galimybe susitikti su kolegomis. Pleneruose skirtingai veikia atmosfera, kai dirbi vienas, o kai – komandoje su kolegomis.

„Ko gero, man labiau patinka vienai. Paprastai dirbu ilgai, į savo kūrinį žvelgiu labai pedantiškai, todėl dar tik įpusėjau. Netapau nieko konkretaus, tai – labiau emocijos, išreikštos dažais. Man labai svarbu įspūdžio spalva. Tapyba – tai procesas. Sakoma, kad negalima tapyti, jeigu bloga nuotaika, bet man pati tapyba ir yra savotiškas geros nuotaikos užtaisas – pradedi ir nuotaika tampa gera, aplinkinis pasaulis tarsi nustoja egzistuoti. Mano paveikslams įtakos turi netgi vietos kvapai“, – atvirai kalba dailininkė.

Marta Vosyliūtė žinoma kaip labai įvairiapusė kūrėja – kuria scenografiją, instaliacijas, videomeną, tapo, fotografuoja, rašo tekstus. Ir visur išlaiko savitą braižą su ironijos, nuoširdumo ir žaismingo vaikiškumo prieskoniu. Gal todėl plenero metu kuriami paveikslai tokie skirtingi tiek spalvų gama, tiek temų įvairove – juk čia svarbiausia nuotaika.

„Rašytoja Liūnė Janušytė, „Skuduryno interjeras“… Milijonas eskizų, minčių. Laisva tema. Svarbiausia „pasišvaistyti“, darau tai, ką noriu. Galbūt pertapysiu, jei tik šaus į galvą…“ – tiesiog mėgaudamasi procesu, vardija paveikslų pavadinimus menininkė. Iš prisiminimų atklydusi, šmėsteli kažkur skaityta frazė, kad M. Vosyliūte galima piktintis ar nemėgti autorės, bet sulaikyti nejučia prasibrovusį šypsnį vargu ar pavyks.

Tapytoją, tapybos restauratorių Ričardą Zdanavičių net sunku atrasti tarp gausybės dažų, teptukų, kreidelių, bloknotų, eskizų, užrašų ir dar nebaigtų paveikslų. Jau po truputį ryškėjančiuose darbuose besidomintieji autoriaus kūryba lengvai įžiūrės jam būdingas moters kūno plastikos kompozicijas atpažįstamame Panevėžio architektūros fone.

„Va čia – mauduolė Senvagėje, net nežinau, ar ten iš tiesų kas nors maudosi, bet man tai nesvarbu“, – juokiasi R. Zdanavičius. Kūrėjo darbai stebina savo ekspresija ir ryškiomis spalvomis. Kaip pripažįsta, dirba savo įprasta stilistika, daug piešia eskizų, nes pačiam labai svarbus piešinys, užsirašo, naudoja daug skirtingų dažų, kitų priemonių. Su menininku įdomu pasišnekučiuoti ne tik apie čia ir dabar vykstančią tapybą, bet ir apskritai apie kūrybinių sumanymų perspektyvas, apie būdą pažinti miestą, skaitant reklamines iškabas, lankant tuo metu vykstančius renginius. Arba apie tapymo procesus, kai gali kelias valandas tiesiog žiūrėti į drobę, o kitą dieną per pusvalandį kalnus nuversti.

„Todėl labai svarbu tapant man būti vienam“, – paaiškina tapytojas ir rodo į „kitapus gatvės“, t. y. kitoje koridoriaus pusėje, kuriančios žmonos Loretos Zdanavičienės auditoriją.

O čia karaliauja siuviniai – koliažai. Džiaugdamasi galimybe atsiduodi tik kūrybai ir atmesti kasdienybės rūpesčius, L. Zdanavičienė turėjo galimybę ir Panevėžį šiek tiek patyrinėti.

Autorės kuriamose paveiksluose vyrauja augalinės formos, o jas dažniausiai sudėlioja intuityviai. Kažką padiktuoja ir pats siuvinys, o tiksliau – daugybė siuvinėtų detalių.

„Atvykdama turėjau tik idėją, kad naudosiu siuvinį, bet nieko konkretaus mintyse dar nebuvau sudėliojusi“, – prisipažino menininkė.

Arvydo Pakalkos laikinojoje studijoje vyrauja tokia atmosfera, tarsi būtų nutapyta naktis.

„Iššviesės. Gal saulės šviesa nutvieks, – juokiasi tapytojas. – Tapau tarytum akordais. Susirandi motyvą, sustatai struktūrą, parenki koloritą ir tada vis turtini turtini, paveikslas savaime šviesėja. Man svarbi aiški paveikslo konstrukcija. Lyg kad kostiumą siūtum. Juk iš pradžių susikerpi, o tik paskui – sagos, atlapai, kišenėlės.“

Pro tamsų paslapties rūką įžiūrimi pažįstami Panevėžio architektūriniai kontūrai, bet autorius jiems kuria savą aplinką. Siužetą menininkas paima iš aplinkos, gamtos, kažką praleidžia, kažką sustiprina, paryškina, savaip reflektuodamas.

„Pradėjęs tapyti lyg ir turi viziją, bet būna, kad paveikslas pats nutempia į savo siužetą ir pradeda savo gyvenimą. Jeigu nepaisai, ko reikia paveikslui, jis taps negyvu. Harmonija mene, tai – menininko poveikio ir medžiagos pasipriešinimo sąlyčio taškas, kai ji nevisiškai įveikiama. Geriausia, kai pats nustembi“, – atskleidžia menininkas.

Šiaulietis Dalvis Udrys pleneruose jaučiasi kiek ribojamas laiko. Procesas lyg pagreitintas. Nors žiūrint į spalvingai abstrakčių paveikslų gausą tikrai nesijaučia, kad kūrėjas būtų kaip nors susikaustęs – vyrauja pozityvi, žaisminga nuotaika. „Paveikslų nuotaikai turi įtakos net oras už lango. Per plenerą viena diena buvo gan niūri, gal todėl ir pilkų tonų paveiksluose atsirado“, – šypsosi kūrėjas.

Pakalbinus kūrybose verpetuose besisukančius plenero svečius, belieka laukti parodos, kurioje sutiksime ir panevėžiečius Artūrą Stančiką bei Sigitą Laurinavičių. Galerijos erdvėje atsiskleis visas skirtingų, savitų kūrinių spektras.

XVIII tarptautinio tapybos plenero darbų parodos atidarymas liepos 17 d. 17 val. „Galerijoje XX“.

• Sekundė
• Indrė Stulgaitė-Kriukienė
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Lietuvos dailininkų sąjunga
• #menas
• #pleneras
• #tapyba