-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios biblioteką prisiminti iškilios asmenybės susirinko ne tik aktoriaus artimieji – sūnus Raimondas Banionis, anūkė Inga, bet ir aktoriaus talento gerbėjai, buvę kolegos. Artėjant D. Banionio gimimo dienai, aktoriai Enrikas Kačinskas, Albinas Kėleris, Regina Kairytė, Gražina Urbonavičiūtė, 1965–1967 metais Panevėžio dramos teatre vykusių statybos darbų vadovas Stanislovas Liudvikas Juodikis dalijosi šiltais prisiminimais.
Gerbiamas ir mylimas – toks D. Banionis buvo ir liko su juo dirbusių aktorių atminty ir širdy. Pasak R. Kairytės, galimybė dirbti su iškiliu aktoriumi reiškė ir džiaugsmą, ir baimę.
„Nebuvo paprasta. Tai buvo didis žmogus, sukaupęs labai didelį kūrybinį bagažą tiek kine, tiek teatre. Tai – didžiulė asmenybė, į kurią mes turėjome lygiuotis“, – kalbėjo menininkė.
Ilgą laiką petys į petį kartu su D. Banioniu vaidinusi aktorė G. Urbonavičiūtė prisiminė 1963 metus, kai įstojo į Panevėžio dramos teatro studiją. Jau kitąmet, 1964-aisiais Maestro J. Miltinis pradėjo repetuoti M. Šolochovo „Pakeltą velėną“. Trys studijų draugės: J. Každailevičiūtė, O. Žygaitė ir G. Urbonavičiūtė gavo tą patį – Varios – vaidmenį.
D. Banionis, kuris jau buvo sukūręs ne vieną svarbų vaidmenį, su naujokėmis turėjo nemažai vargo. Iš baimės jaunosios aktorės vis kur nors ne į tą pusę nueidavusios, tad teatro grandas galiausiai ėmęs prašyti taip pat vaidindavusios savo žmonos Onutės, kad ši aktores prilaikytų.
Kartą spektaklyje G. Urbonavičiūtė iš baimės sumaišė žodžių eiliškumą. Per pertrauką ją pasikvietęs į grimo kambarį, D. Banionis pabaksnojo pirštu į tekstą, pabrėždamas, jog šis buvo pasakytas neteisingai.
„Tai buvo pirma didžiulė pamoka, jog kiekvienas žodis turi savo vietą“, – sako aktorė.
Antrą svarbią pamoką ji gavusi per tą patį spektaklį. Vaidinant meilės scenoje G. Urbonavičiūtei reikėdavę sprunkant iš mylimojo, kurį vaidino D. Banionis, glėbio suduoti per veidą.
„Taip trenkdavau – ranka buvo labai sunki, gerai servuodavau. Per vieną repeticiją D. Banionis neapsikentė ir sako: „Nemušk taip smarkiai.“ Tuomet pirmą kartą iš salės išgirdau ir J. Miltinio juoką: „Numynė žvirblis pelėdai koją“, – prisiminė aktorė.
Tą kartą ją scenos partneris vėl pasikvietė į grimo kambarį ir pamokė stebėti ženklus – jam įtempus kaklą, suduoti per tą vietą – garsas bus, o skausmo – ne.
D. Banionio artimieji ir kolegos pabrėžė šio didžio žmogaus paprastumą. M. Garucko nuotr.
„Kai devintokas atėjau į teatrą, ten radau du Dievus: J. Miltinį – kūrybos ir D. Banionį – aktorystės. D. Banionis atpažino žmonijos skausmo kodą ir kai jis prabildavo scenoje, nė vienas nesuabejodavo tuo kodu: nuščiūdavo, apmirdavo ir gerdavo kiekvieną jo žodį“, – kalbėjo ilgametis J. Miltinio dramos teatro aktorius E. Kačinskas.
Anot jo, kolega nepaprastai mylėjo žodį ir kiekvieno jų reikšmę išnagrinėdavo iki smulkiausių detalių. Telikdavo stebėtis, kaip D. Banionis taip ypatingai suprasdavęs žodžio vertę.
E. Kačinskas pamena, jog jam atėjus į teatro studiją, D. Banionis kaip tik vaidino Bopertiu „Šiaudinėje skrybėlaitėje“. Šis jo pasirodymas prikaustydavo visų kolegų žvilgsnius.
„Kai vaidindavo tokius dieviškus vaidmenis, kuriais gali gėrėtis visas pasaulis, staiga tokį buką, tokį „berazumį“ suvaidindavo. Iš kur jis visą tai iškapstydavo? Šio žmogaus buvo tokia amplitudė, kad niekas jo nepasivys ir nepralenks“, – mano aktorius.
Kolega Albinas Kėleris atkreipė dėmesį, jog nors D. Banionis buvo pirmo ryškumo žvaigždė, nei jis, nei kiti tuometę teatro sceną užkariavę aktoriai neleido sau užriesti nosies.
Tačiau nuo pat pirmų dienų kolegos jautė asmenybės svorį – jo vardas skambėjo rimtai, garsiai.
„Buvo supratimas, kas šalia tavęs yra. Dabar galvoju, kad gal jo buvo per mažai. Kas Lietuvoje yra pasiekęs tokių aukštumų? Įsivaizduokite, tais, vadinkime, baisiais laikais, D. Banionis vaidino pasaulinius dalykus: F. Goją, Bethoveną – aktorius iš Panevėžio!“ – emocingai kalbėjo teatralas.
Jo nuomone, visoje Tarybų Sąjungoje tik Georgijaus Tovstonogovo ir J. Miltinio trupė buvo lygi viena kitai, pagal „aktorių lygį“ ir „blizgesį“.
„Kurį paimsi – tas genijus, kurį paimsi – yra ką žiūrėti. Kiekvienas jų galėjo daryti ką nori ir akių neatitrauksi“, – pabrėžė A. Kėleris.
Nors D. Banionis buvo aukšto kalibro aktorius, kolegos jį mena žmogišką ir empatišką.
„Grimuodavomės visi prie bendro stalo ir D. Banionis kartu – žvaigždė, kuri po visą pasaulį važinėdavo, Maskva prieš jį klaupdavosi, autobusai sustodavo, kai D. Banionis gatve eidavo. Bet tai buvo žmogus. Nesinori leistis į asmeniškumus, bet kai ėjau iš teatro, mane tik V. Blėdis ir D. Banionis sustabdė suplėšę pareiškimą“, – prisiminė A. Kėleris.
Paskutinį gyvenimo dešimtmetį D. Banionis praleido Vilniuje – 2004-aisiais persikraustė į sostinę, šalia sūnaus, garsaus kino režisieriaus Raimondo Banionio.
Tačiau scenos grando nueitas kelias glaudžiai susijęs su Panevėžiu. Čia D. Banionis jaunystėje lankė vaidybos studiją, pas režisierių Juozą Miltinį mokėsi vaidybos meno, daug metų buvo Panevėžio dramos teatro aktorius, vėliau – režisierius, direktorius, meno vadovas.
Baigęs tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), įsteigė Panevėžio dramos teatre Lietuvos valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros filialą ir buvo jo vadovas.
Ryškius vaidmenis sukūrė ne tik teatre, bet ir Lietuvos bei užsienio kino industrijoje. Iš viso aktorius sukūrė apie šimtą teatro ir septyniasdešimt kino vaidmenų. Jo indėlis į meną buvo ne kartą įvertintas įvairiais prestižiniais apdovanojimais.
Už vaidmenis teatre aktorius pelnė apdovanojimus tarptautiniuose Čekijos, Bulgarijos ir kitų šalių kino festivaliuose. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, jam suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, už istorinį indėlį į lietuvišką kiną įteikta „Auksinė gervė“, skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, o 2008 m. aktoriui įteiktas „Auksinės gervės“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus kine.
