-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vienas iš Panevėžio bėgimo klubo įkūrėjų 34-erių Tomas Silgys neįsivaizduoja dienos be bėgimo ir apskritai sporto, nors dar prieš dešimtmetį dusdavo lipdamas laiptais, o svarstyklės buvo perkopusios 120 kilogramų padalą.Pokyčių kelią Tomas sako pradėjęs sukąstais dantimis ir kovodamas su vidiniais demonais, bet dabar ir kitiems padeda atrasti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ne lėkštėje, o sportuojant.
Apie penkias dešimtis bėgikų vienijantis Panevėžio bėgimo klubas Aukštaitijos sostinei gimtadienio proga dovanojo unikalų rekordą – ilgiausią, 521-o kilometro nepertraukiamą bėgimą.
Tai bendruomenė, po savo sparnu priglaudžianti visus: ir tuos, kurie per gyvenimą skrieja avėdami bėgimo batelius, ir tuos, kurie dar nedrąsiai bando prisijaukinti šį sportą.
Kaip sako vienas iš klubo įkūrėjų Tomas Silgys, jam pačiam, prieš daugiau kaip dešimtmetį pradėjusiam bėgioti, labiausiai trūko ne žinių, motyvacijos, o palaikančios bendruomenės.
„Dabar sau galiu leisti viską – po sunkios treniruotės atsigauti geriausiai padeda kolos stiklinė ir torto gabaliukas. Merginos mūsų klube mėgsta juokauti, kad bėga tik todėl, kad galėtų valgyti saldumynus.“
T. Silgys
„Jeigu esi bendraujantis žmogus, bėgti kartu su bendraminčiais – daug smagiau, o ir vėjo pasipriešinimas mažesnis. Bėgant kartu ir bendraujant net nepajauti, kaip įveikei tuos dešimt, dvidešimt kilometrų. Dėl penkių kilometrų sportinių batelių net nesiauname“, – juokiasi T. Silgys.
Dabar jis per savaitę nuskuodžia vidutiniškai po 50–80 kilometrų, o kai ruošiasi varžyboms – ir visus 120.
Bėgikas skaičiuoja pernai per visus metus įveikęs du tūkstančius kilometrų, o šiemet – jau 1900, bet metai dar nesibaigė.
Bėgimas Tomui tapo gyvenimo būdu. Net su šeima vykdamas atostogų būtinai į krepšį įsimeta bėgimo batelius.
„Kai mažai pažįstamiems papasakoju, kiek nubėgu per savaitę, dažnai išgirstu replikų, tai nuo ko čia taip bėgi – tiek kilometrų žmonės nenuvažiuoja net mašina“, – šypsosi T. Silgys.
Pajutęs, kad bėgti Taikos alėja nuo vieno tilto iki kito darosi nuobodu, Tomas atrado miesto parkus, o ilgainiui jo trasoms Panevėžio nebeužteko. P. Židonio nuotrauka
Visgi buvo laikas, kai net ir trys kilometrai jaunam vyrui atrodė nemenkas iššūkis.
Pasak Tomo, dabar vaikams sudarytos puikios sąlygos išbandyti pačias įvairiausias sporto rūšis, atsirinkti, kas patinka. Jo vaikystėje ir paauglystėje sportuojama būdavo tik per kūno kultūros pamokas, o ir jos nekėlė susižavėjimo. Tad jau studijų metais pradėjo jausti viso to pasekmes: vaikino svoris pasiekė 120–125 kilogramų, atsirado bėdų dėl širdies, vargino nugaros skausmai, kilo sunkumų atliekant net įprastus darbus. T. Silgys pamena, kad kol užlipdavo į penktą aukštą, marškinėliai būdavo net šlapi nuo prakaito.
„Daug kam sunku patikėti, bet studijų metais buvau storuliukas. Su tėčiu lenktyniaudavome, kas greičiau ir daugiau suvalgys mamos virtų cepelinų. Po penkis ar šešis didžiulius cepelinus sukirsdavome. O pavalgius būtina buvo prigulti ant sofutės. Svoris augo, o su juo ir sveikatos negalavimų daugėjo. Tik anstvorio turintys žmonės supras, kaip tuo metu jaučiausi“, – atvirai dėstė T. Silgys.
Tomo mama – Trakiškio bendruomenės pirmininkė Jolanta Silgienė, ne tik savo gyvenvietėje, bet ir mieste gerai žinoma dėl gaminamų tortų – pačių tikriausių stalo šedevrų, o jos užkandukams ir kitiems kulinariniams skanumynams atsispirti reikia geležinės valios.
Tomas sako supratęs, kad privalo imtis priemonių, kol dar neperžengta riba.
Tad automobiliu atvažiuodavo iki „Kalnapilio“ gamyklos Taikos alėjoje ir paupiu bėgdavo iki kito tilto. Nors, anot pašnekovo, tiltus skiria kokie trys kilometrai, toks atstumas atrodė kaip maratonas.
„Pirmieji kilometrai nubėgti sukandus dantis, tikrai ne iš iš malonumo. Kai nuo vieno tilto iki kito sustoji kokius šešis kartus, nes tau „pompa“, kildavo visokių minčių. Teko pakovoti su vidiniais demonais. Sunkiausia pati pradžia, o kai jau matai rezultatus, atsiranda ir motyvacija. Nemeluosiu, lengva tikrai nebuvo“, – pasakoja T. Silgys.
Tapęs priklausomas nuo bėgimo, Tomas subūrė ir bendraminčių – yra vienas iš Panevėžio bėgimo klubo įkūrėjų. P. Židonio nuotrauka
Norint numesti svorio, pasak Tomo, vien sporto neužtenka. Teko keisti ir mitybą. Mamos cepelinai ir visi kiti bulviniai patiekalai, taip pat cukrus bei saldumynai iš raciono buvo išbraukti. T. Silgys išduoda paslaptį, kaip save apgauti – valgyti iš mažų lėkščių ir antrą kartą porcijos nekartoti. O paskutinis valgis būdavo iki šešių vakaro.
„Protas nesąmoningai sako į lėkštę krauti tiek, kiek telpa, tad į mažą lėkštelę, natūralu, įsidėsi mažiau. Dar vienas iš svarbių principų – du litrai vandens per parą. Užpildžius skrandį vandeniu, į jį tilps mažiau maisto. Buvau įjungęs badavimo režimą. Dietologai pasakytų, kad toks drastiškas lieknėjimo būdas nėra gerai, bet aš supratau, kad gali bėgioti didžiausius atstumus, bet jeigu savęs nevaldysi prie stalo, gerų rezultatų nebus“, – pasakoja T. Silgys.
Sunkiausia, anot pašnekovo, buvo susilaikyti nuo užkandžiavimo. Tomis silpnumo akimirkomis, kai norėjosi praverti šaldytuvo dureles, jis tiesiog gurkšnodavo vandenį.
Be galo svarbus buvo ir namiškių palaikymas.
Toks drastiškas gyvenimo būdo keitimas ėmė duoti vaisių – per beveik dvejus metus Tomo svoris nuo 120 nukrito iki 80 kilogramų.
„Dabar sau galiu leisti viską – po sunkios treniruotės atsigauti geriausiai padeda kolos stiklinė ir torto gabaliukas. Merginos mūsų klube mėgsta juokauti, kad bėga tik todėl, kad galėtų valgyti saldumynus. Jei nesportuočiau, vėl susigrąžinčiau antsvorį, nes negaliu pasigirti greita medžiagų apykaita“, – mano bėgikas.
Sunku patikėti, kad per mažiau nei dvejus metus Tomas numetė apie keturiasdešimt kilogramų. Dabar intensyviai bėgiodamas jis sau leidžia valgyti viską. T. Silgio asmeninio archyvo nuotrauka.
Savotiško lūžio, kai bėgiojimas ėmė teikti malonumą, ilgai laukti nereikėjo.
Pasak Tomo, sportas ne tik suteikia laimės hormonų, bet ir pagerina ištvermę, bendrą savijautą, duoda pasitikėjimo savimi.
Pajutęs, kad bėgti nuo vieno tilto iki kito darosi nuobodu, atrado ir kitus miesto parkus, pradėjo bėgioti ir po gimtojo Trakiškio apylinkes. Taip nejučia ėmė dalyvauti ir įvairiose bėgimo varžybose. Anot pašnekovo, bėgimas yra tobula sporto šaka – jai nereikia nei ypatingo pasirengimo, nei idealių oro sąlygų.
„Per lietų bėgti nėra labai malonu, bet tikrai nebaisu. Svarbiausia išbėgti dar prieš pradedant lyti, nes paskui jau nebesvarbu. O po varžybų pirmas vandens gurkšnis – lyg laimės pliūpsnis. Nors kojos vos laiko, o nuovargis ima viršų, jautiesi laimingas“, – šypsosi T. Silgys.
Iki šiol varžybose Tomas dažniausiai rinkdavosi pusmaratonio distanciją – 21 kilometrą, tačiau ruošiasi ir debiutui maratone.
Pasak panevėžiečio, visuomet norisi, kad debiutas būtų kuo nors išskirtinis, o jis toks ir bus.
Jau lapkričio 3-iąją kartu su dar trimis panevėžiečiais T. Silgys startuos prestižiniame Niujorko maratone, į kurį suvažiuoja kone 50 tūkst. bėgikų iš viso pasaulio. O patekti į šį Niujorko maratoną galima tik trim būdais: pademonstruoti puikius bėgimo rezultatus, dosniai paremti renginį arba dalyvauti loterijoje – tai panevėžietis ir padarė.
„Šių metų kovą, kai nuo sąskaitos nuskaičiavo 300 eurų, supratau, kad laimėjau loterijoje. Sunku suvokti, bet kartais būna loterijos, kur ne tau duoda pinigų, o pačiam tenka susimokėti – šiuo atveju už galimybę dalyvauti prestižiniame Niujorko maratone. Būsiu debiutantas, tad, kaip juokauja bičiuliai, kad ir kokiu laiku įveiksiu maratoną, bet kokiu atveju tai bus geriausias asmeninis rezultatas. Kita vertus, jei iš 50 tūkst. sportininkų patenki tarp kelių šimtų greičiausiųjų, jau irgi neblogai“, – startui ruošiasi T. Silgys.
Jau lapkričio pradžioje T. Silgio laukia debiutas – panevėžietis leisis į maratoną Niujorko gatvėmis. P. Židonio nuotrauka
O lapkričio 10-ąją maratonas vyks ir Panevėžyje.
Tomas supranta, kad organizmas po Niujorko maratono dar nespės atsigauti, tačiau nedalyvauti savo miesto maratone taip pat būtų gėda.
Dar greičiau, spalį, iššūkis lauks pajūryje, nuostabios gamtos kampelyje, čia vyks jau tradicinis „Trail Kuršių Nerija“ – savotiškos bekelės bėgimo varžybos.
„Šis renginys man kaip „Tėve mūsų“. Nors tuo metu mano gimtadienis, bet draugai ir namiškiai žino, kad negaliu jo praleisti. Žinoma, prieš Niujorko maratoną turėčiau atsisakyti tokio bekelės bėgimo, nes užtenka vieno kojos kryptelėjimo, kad vėl patempčiau raiščius, bet kitaip negaliu. Negaliu tiesiog ramiai pabūti“, – šypsosi bėgikas.
Net ir patyręs rankos traumą Tomas negalėjo ramiai sveikti – jei nebėga, žygiuoja ar važiuoja dviračiu.
Aktyviu gyvenimo būdu panevėžietis stengiasi užkrėsti ir savo kolegas, ir penkerių bei aštuonerių metų sūnus. Tomas skaičiuoja namuose kartu su vaikais jai sukaupę per šimto medalių kolekciją.
„Bėgikas padarys bet ką, kad tik galėtų judėti, nesvarbu, kad ir trūkusiais kojų raiščiais. Paskutinį kartą su vyresnėliu nužygiavome 27 kilometrus aplink Kačerginę. Tai tik rodo, kad judėti gali bet kas“, – tvirtina T. Silgys, pasirinkęs gyventi aktyviai, įdomiai ir sveikai.
