-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tituluotas lengvaatletis panevėžietis Kristupas Seikauskas šiuo metu studijuoja Kaune. Jis – būsimas Vytauto Didžiojo universiteto teisės ir finansų antrakursis. Kas gi sieja būsimą solidų teisininką ir motociklus? Ogi dar vaikystėje įsižiebusi aistra.
Kristupas nuo mažens buvo labai smalsus, jau tuomet jį žavėjo įvairi technika: automobiliai, motociklai, net traktoriai. Puikiai pamena, kaip būdamas vaikas užsliuogdavo ant tėčio motociklo ir kartu leisdavosi tyrinėti apylinkių. Matyt, jau tada gimė didžioji K. Seikausko gyvenimo aistra. Kai Kristupas paaugo, vyresnis jo pusbrolis įsigijo motorolerį. Nenorėjęs nuo jo atsilikti, atkaklus vaikinukas už labai ilgai taupytus pinigus nusipirko savo pirmąją dviratę priemonę – paprastą kinišką motorolerį „Kymco People 50“. Nuo to karto sako visiškai pametęs galvą dėl motociklų. K. Seikauskui augant, kartu su juo augo ir dviratės transporto priemonės – šiuo metu Kristupas skrieja gražutėliu, akį traukiančiu „Buell XB12s lightning“ motociklu.
„Motociklai, kaip ir sportas, yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, didžiulė aistra, kuri suteikia tik pačias geriausias emocijas“, – sako Kristupas.
Motociklai, kaip ir sportas, yra neatsiejama K. Seikausko gyvenimo dalis, didžiulė aistra, kuri suteikia tik pačias geriausias emocijas.
Kai mokėsi ir gyveno Panevėžyje, motociklams K. Seikauskas atiduodavo labai daug laiko. Tikriausiai nebuvo nė dienos, kad nenueitų į garažą apžiūrėti savo dievinamos technikos ir bent jau nuvalyti dulkių. Dabar motociklui laiko tenka kur kas mažiau.
„Netgi daugelį gedimų bėgant metams išmokau sutvarkyti pats, tačiau yra ir tokių, kuriuos patikėčiau tik geram meistrui“, – šypteli Kristupas.
Dar prieš visą pasaulį sukaustant pandemijai, jis planavo įgyvendinti ir dar vieną savo svajonių – motociklu leistis į kelionę prie Viduržemio jūros. Ši mintis vis dar tebėra Kristupo planuose ir galvoje.
„Šiuo metu gana sudėtinga ją įgyvendinti dėl vasarą vykstančių varžybų, tačiau labai tikiuosi, jog anksčiau ar vėliau man pavyks tai padaryti“, – šypteli sportininkas.
Kur kas daugiau laiko dabar K. Seikauskas skiria lengvajai atletikai. O ir stengtis tikrai turi dėl ko. Kristupas – įvairių amžiaus grupių Lietuvos bei Baltijos šalių prizininkas ir čempionas. Vos prieš keletą savaičių panevėžietis tapo ir Lietuvos suaugusiųjų čempionu. K. Seikauskas neabejoja, jog ateityje jo laukia dar daug svarbių pergalių.
Kristupo, kaip ir kiekvieno sportininko, svajonė yra patekti į olimpines žaidynes. Kiek realu šį troškimą įgyvendinti, anot lengvaatlečio, parodys laikas.
„Kalbant apie svarbius startus, kitais metais manęs laukia pasaulio universiada, kuri šiemet buvo atšaukta. Taip pat labai viliuosi, jog būsiu pajėgus įvykdyti Europos čempionatų normatyvus ir turėsiu galimybę juose sudalyvauti“, – nedrąsiai planais dalijasi sportininkas.
K. Seikauskas prisimena, jog pačioje sportinės karjeros pradžioje jis sportavo tiesiog dėl savęs – norėjo sustiprėti, priaugti daugiau svorio, atrodyti gražus sau ir kitiems.
Tačiau šiandien jo motyvacija kur kas didesnė. Prieš keletą metų K. Seikauskas stebėdavo vyresnius sportininkus, lekiančius it vėjas, ir svajodavo kada nors bėgti šalia jų. Dabar jo svajonė pamažu tampa realybe. Šiemet jam ne tik teko bėgti šalia pačių pajėgiausių Lietuvos sprinterių, bet netgi juos aplenkti ir tapti čempionu.
„Būtent tokios pergalės, gerėjantys asmeniniai rezultatai, dėmesys mane skatina nenuleisti rankų, stengtis ir siekti pačių aukščiausių tikslų“, – sako Kristupas.
K. Seikauskas vaikystėje savęs ieškojo įvairiose sporto šakose. Pradinėse klasėse išbandė futbolą ir krepšinį, tačiau šios sporto šakos nerado vietos Kristupo širdyje. Kiek vėliau į rankas paėmė lauko teniso raketes. Nors sekėsi labai gerai, buvo vienas geriausių grupėje ir laimėjo keletą varžybų, tenisą žaidė tik dvejus metus.
„Šiek tiek pabodo, tad nusprendžiau mesti ir ieškoti savęs kitur. Pats likimas mane atvedė į lengvąją atletiką. Keletas mano draugų sportavo ir pasiūlė man prisijungti. Taip atsidūriau šiame sporte, kur mane priėmė ir globojo trenerė Aldona Dobregienė“, – pasakoja Kristupas.
Jau pati K. Seikausko pradžia bėgimo takelyje žadėjo labai daug. Vos po keleto savaičių Panevėžio manieže vyko bendro fizinio parengimo varžybos, kuriose startavo ir naujokas.
Jam teko šokti į tolį iš vietos ir bėgti 60 metrų. Kristupas labai gerai pamena, kaip trenerė prieš bėgimo rungtį pirštu bakstelėjo į keletą vaikinų ir pasakė, jog jie sportuoja gana seniai, yra labai greiti, tad palinkėjo nenusiminti, jei nepasiseks jų aplenkti. Tačiau naujokas atbėgo pirmas, taip nustebindamas ne tik kitus, bet ir save. Ši akimirka K. Seikauskui iki šiol liko įsimintiniausia.
K. Seikauskas juokiasi nuo mažens buvęs tikras kovotojas, nugalėtojas, trokštantis būti geriausias ir visur pasižymėti. Kartais, nori jis to ar nenori, tenka konkuruoti ne tik bėgimo takelyje, bet ir tam tikrose gyvenimiškose situacijose. Tačiau, anot Kristupo, didžiausias varžovas jis yra pats sau.
„Esu labai savikritiško charakterio. Nesvarbu, ar pasiektas rezultatas varžybose yra labai geras, ar ne, į juos žvelgiu kritiškai. Po bėgimo visada galvoju, kad vieną ar kitą dalyką galėjau padaryti kitaip, dar geriau, jog rezultatas būtų dar geresnis“, – sako bėgikas.
Jo manymu, ši savybė sporte labai padeda, nes motyvuoja siekti vis geresnio rezultato ir nepasiduoti. Tačiau gali ir labai pakenkti.
„Per didelis savęs spaudimas gali sukelti įvairių traumų, todėl svarbiausia yra pusiausvyra, – įsitikinęs Lietuvos lengvosios atletikos čempionas. – Visada reikia stengtis atiduoti visą save, tačiau taip pat nepamiršti poilsio, kuris yra labai svarbus šiame sporte.“
Varžybose K. Seikauskas stengiasi išlikti ramus. Prieš rungtį pagalvoja, ką ir kaip turi padaryti, o rungties metu leidžia sau visiškai atsipalaiduoti ir tiesiog skuodžia, kiek kojos neša.
Anot Kristupo, kiekvienas atkarpos centimetras bėgime yra aukso vertės.
„Tam, kad pasiektum maksimalų rezultatą, privalai tobulai startuoti, tobulai bėgti tiesiojoje ir tinkamai finišuoti, nes kiekviena sekundė, kiekvienas centimetras yra vienodai svarbūs“, – teigia lengvaatletis.
Beje, sportininkas turi ir vieną keistoką įprotį. Kiekvieną varžybų dieną jo pusryčiai privalo būti vienodi. Tai – savotiškas sėkmės ženklas.
K. Seikauskas netgi skaičiavo, kiek per bėgimo sezoną tenka sunešioti sportinių batų ir specialių bėgimo batelių. Jis juokiasi, jog šis skaičius pasirodęs ne toks jau didelis – įprastai sprinteriui tenka pakeisti keletą porų sportbačių bei keletą porų bėgimo batelių, skirtų varžyboms.
K. Seikausko, kaip ir kiekvieno sportininko, dienotvarkė – įtempta. Jo diena prasideda nuo paskaitų universitete, kurios įprastai trunka iki pat pietų. Pasibaigus paskaitoms, Kristupas turi kiek laisvo laiko papietauti ir valandėlę pailsėti. Tuomet skuba į treniruotę ir namo grįžta tik jau vėlai vakare.
„Pavalgau vakarienę, pasiruošiu kitos dienos paskaitoms ir einu miegoti. Įterpti papildomą veiklą ganėtinai sudėtinga, o tokia dienotvarkė būna penkias dienas per savaitę“, – pasakoja lengvaatletis.
Jis visada vadovaujasi posakiu, jog jei yra noro, spėsi visur. Tad laiką stengiasi planuoti protingai.
„Galbūt mano dienos kitiems atrodytų nuobodžios, nes gyvenu rutinoje ir darbo dienomis daugiau nei universitetas ar treniruotės pamatyti netenka, tačiau skųstis negaliu. Tai yra mano gyvenimo dalis“, – pabrėžia sportininkas.
O štai savaitgalius K. Seikauskas dovanoja šeimai, draugams, pomėgiams.
Kristupas jau ne kartą įsitikino, jog sportininko sėkmės receptas yra ne tik talentas, bet ir didžiulis darbas bei užsispyrimas. Šie trys dalykai, jo manymu, gali atvesti į pačias aukštumas.
„Jei turi talentą, jį išnaudoji tinkamai, sportui paaukoji visą save ir nenustoja stengtis, kad ir kaip sunku būtų, anksčiau ar vėliau sėkmė nusišypsos“, – įsitikinęs pašnekovas.
Lengvaatletis džiaugiasi, jog sportas užgrūdino ir jo charakterį, padėjo augti visomis prasmėmis.
„Sportas išmokė mane niekada nepasiduoti, visada siekti tik pačių aukščiausių tikslų, disciplinos, savarankiškumo, ryžto“, – vardija sprinteris.
Visgi didžiausias iššūkis tiek sporte, tiek gyvenime K. Seikauskui yra po patirtų nesėkmių nenuleisti rankų ir judėti tik pirmyn, nesigręžiojant atgal.
