-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Ko mums dabar dar trūksta? Turime spaudą, vis jau laisvesnė, kaip rusų laikais. Turime mokyklas. Turime savo valdininkus, savo valdžią. Pagaliau turime svarbiausią – Laisvą Tėvynę. […] Be to, mes, Poniute, turime suprasti, kad mes buvome ir esame ne tiek savo raštuose, kiek savo ištisu gyvenimu gryno vandens romantikės. Mes dėjomės visa jaunystės aistra prie nutraukimo sniego lavinos į miegančius slėnius, mes buvome tuo pavasariu, kurs žadėjo turtingą rudenį – mes visa aukavome aukštiems idealams, mūsų tarpe [juos] įgyvendindamos, nesistebėkime todėl šiandien, jog likome vienos aukštybėse…“ – taip savo laiške Felicijai Bortkevičienei, iš Panevėžio krašto kilusiai ir užėmusiai ypatingą vietą kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, 1929 metais rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Šiek tiek pakeitusios dabar jau neįprastą stilių, lygiai taip turbūt galėtų rašyti ir Sąjūdžio ištakose stovėjusios, visą savo širdį veikloje už Lietuvos laisvę atidavusios dabarties moterys.
Negali atsistebėti skaitydamas Bitės – šios ypatingos asmenybės – pastebėjimus, posakius, įžvalgas.
O juk visos tos mintys surašytos labai seniai!
Šį kovą sukanka 160 metų nuo G. Petkevičaitės-Bitės gimimo, o birželį – beveik 80 metų nuo mirties. Vis dėlto ryški jos išminties, veiklos, pasiaukojimo, kūrybos žvaigždė šviečia iki šiol.
„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – rašytoja, švietėja, pedagogė, filantropė, kultūros ir visuomenės veikėja, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios reikšmingiausių Lietuvos įvykių dalyvė“ – taip ši moteris pristatoma jos vardu pavadintos Panevėžio apskrities bibliotekos tinklalapyje veikiančioje virtualioje parodoje.
„Šios virtualios parodos tikslas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą bei kūrybą iliustruojančius dokumentus iškelti iš saugyklų ir pateikti plačiajai visuomenei. Paroda nuolat atnaujinama ir pildoma“, – sako viena iš parodos sudarytojų, Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorės pavaduotoja Audronė Palionienė.
„Kultūros niekas negali kaip pirštinių per akimirksnį užsimauti. Kultūra – tai ilgų metų uolaus darbo, prityrimo ir galvojimo įgytas turtas“.
G. Petkevičaitė-Bitė
Garsiosios kraštietės Bitės biografija nagrinėta, aprašyta, pasakota ne kartą. Prieš 160 metų Panevėžio rajone, Puziniškyje, inteligentų bajorų šeimoje gimusi, auklėta meilės, tolerancijos, supratimo dvasia, turėjusi tokių mokytojų kaip lietuvių kalbininkas Laurynas Ivinskis, visada siekusi mokslo, žinių, ji užaugo šviesiu žmogumi. Ir visą gyvenimą švietė, globojo, rūpinosi kitais.
Tiek jos, silpnos sveikatos moters, nuveikta, kad keliems stipriems gyvenimams užtektų.
Aktyvi Bitės veikla tautos švietimo, kultūros, pilietinių teisių gynimo baruose buvo pastebėta ir įvertinta. 1929 metais ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
G. Petkevičaitė-Bitė nepamiršta ir dabar. Jos vardu pavadinta Panevėžio biblioteka, yra gatvė, Panevėžio miesto savivaldybė jai suteikusi miesto Garbės pilietės, o rajono valdžia – rajono Garbės pilietės vardus.
2011-aisiais, G. Petkevičaitės-Bitės 150 metų jubiliejaus metais, įsteigtas Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.
Prie namo Šv. Zitos g. Panevėžyje. Iš kairės: Pranas Viržonis, Marija Galiauskaitė (sėdi), Elena Viržonytė, kunigas Antanas Gobis, Konstancija Viržonytė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Elžbieta Viržonienė ir Juozas Viržonis. Apie 1939 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės–Bitės bibliotekos fondo nuotr.
G. Petkevičaitės-Bitės atminimas saugomas ne tik oficialiose įstaigose, archyvuose. Kraštietė rašytoja turi gausų savo gerbėjų būrį, kantriai ir kruopščiai besirūpinantį jos atminimo išsaugojimu.
Viena iš jų – G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos gerbėja, jos atminimo įamžinimo puoselėtoja, knygų leidėja panevėžietė Jerutė Vaičekauskienė.
„Mokytojai kuria planus, ieško medžiagos pilietiniam jaunimo ugdymui. O aš sakau: duokit jiems paskaityti G. Petkevičaitę-Bitę – geresnio ugdytojo ir nerasite“, – kalba rašytojos kūrybą bei jos asmenybę tiesiog įsimylėjusi panevėžietė.
Leidėjos gyvenimas jau daugiau kaip du dešimtmečius sukasi apie šviesiausio atminimo kraštietę.
J. Vaičekauskienė atkreipia dėmesį, kad daugelis kadaise G. Petkevičaitės-Bitės išsakytų minčių yra aktualios ir šiandien, o jos įžvalgos tiesiog stebina.
Štai kaip rašė Bitė: „Kultūros niekas negali kaip pirštinių per akimirksnį užsimauti. Kultūra – tai ilgų metų uolaus darbo, prityrimo ir galvojimo įgytas turtas.“
Argi tai ne tiesa ir šiandien? Argi nereikia tą turtą kaupiančių žmonių, tokių, kokia buvo Bitė, itin daug dėmesio skirdavusi kultūrai, švietimui, žmonių lavinimui, negailėdavusi gerų žodžių iškiliems, veikliems asmenims ir nuolat kritikuodavusi emigraciją, abejingumą, apsileidimą.
Panevėžio berniukų gimnazijos mokiniai su mokytoju L. Kuodžiu pas rašytoją G. Petkevičaitę-Bitę. 1934 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės–Bitės bibliotekos fondo nuotr.
O Bitės dienoraščiuose, kuriuos ji rašė Pirmojo pasaulinio karo metais, atsiveria tikras, ne vadovėlinis ar kino filmų perteikiamas, to meto žmonių gyvenimo vaizdas.
Tereikia atsiversti ir paskaityti knygą „Karo meto dienoraščiai“ – ji tikrai nenuobodi, neprikimšta pamokymų ar aprašinėjimų. Gyvenimas vaizduojamas toks, koks buvo.
Tie dienoraščiai išleisti dar autorei gyvai esant. Pirmas tomas – 1925 metais, antras – 1932, o trečiojo išleisti ji taip ir nespėjo, nors intensyviai dirbo.
Dienoraštis, stokojant popieriaus, buvo užrašinėjamas ant įvairių lapelių, tad rengiant spaudai paskutinį tomą, teko rankioti tuos lapelius, juos perrašinėti.
Žmogus, kuriam užteko ir noro, ir laiko, ir kantrybės bei pasiryžimo surankioti tuos užrašus, sutvarkyti juos ir išleisti – beveik po šimto metų vis dėlto atsirado.
Panevėžietė J. Vaičekauskienė, aptikusi dienoraščių rankraščius Mokslų akademijos bibliotekoje, kantriai važinėjo į sostinę ne vienerius metus.
Rankraščių išsinešti jai niekas nedavė, tad pačioje bibliotekoje panevėžietė skaitė, nagrinėjo, šifravo, perrašinėjo ir 2008 metais skaitytojus pirmą kartą pasiekė trečias „Karo meto dienoraščių“ tomas. Kitus – du pirmuosius, J. Vaičekauskienė 2011 metais taip pat perleido.
Pirmi du tomai buvo leisti ir sovietmečiu, tik labai jau iškarpyti, išbraukyti, sutrumpinti.
Dabar atkaklios ir darbščios panevėžietės dėka turime ir galime skaityti visus tris „Karo metų dienoraščių“ tomus – įdomias, vertingas knygas.
Be to, 2014 metais E. Vaičekausko leidykla ir asociacija „Bitės namai“ išleido J. Vaičekauskienės sudarytą knygą „Gabrielė – sielos, ne luomo bajorė“.
Knyga parašyta kaip savotiškas interviu su pačia G. Petkevičaite-Bite.
Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės svečiuose pas rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Apie 1938 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės–Bitės bibliotekos fondo nuotr.
O dar J. Vaičekauskienės ir Amerikos lietuvės, Vašingtono lietuvių bendruomenės pirmininkės Dianos Bieliauskaitės-Vidutienės dėka galima žiūrėti filmuotą vaizdo spektaklį apie moteris, kūrusias mūsų valstybę.
Panevėžiečiai jau matė G. Petkevičaitei-Bitei bei kitai garsiai ano meto lietuvei Julijai Žemaitei skirtą videospektaklį iš ciklo „Didžiosios moterys – nepriklausomybės šauklės“. Pirma dalis vadinasi „Graži prigimties daina“.
Pavadinimas atsirado ne šiaip sau. Tai pačios G. Petkevičaitės-Bitės žodžiai:
„Lėktum, rodos, jei turėtum sparnus ir paimtum į prieglobstį visą visą pasaulį… Atvestum į tuos laukus ir pievas visus nuliūdusius ir nužemintuosius, idant ir jų širdis palytėtų graži prigimties daina.“
Spektaklio apie Bitę režisierė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Matulaitė. Ji, taip pat aktorė Eleonora Koriznaitė šiame spektaklyje ir vaidina.
Tik karantinas sutrukdė įvykti dar vieno šių menininkių pastatymo premjerai – vaizdo filmas „Prakalbome“ tų pačių entuziasčių jau sukurtas ir laukia galimybės pasirodyti žiūrovams.
Jis pasakoja apie pirmojo viešo lietuviško spektaklio, Palangoje rodytos Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“, kūrimą. Spektaklį 1899 metais kartu su Povilu Višinskiu režisavo G. Petkevičaitė-Bitė.
„Reikia nepamiršti, jog tuomet dar buvo lietuviško žodžio draudimo metai ir viešai kalbėti lietuviškai nebuvo galima“, – primena J. Vaičekauskienė.
Vis dėlto leidimą statyti lietuvišką spektaklį iš gubernatoriaus pavyko gauti ir 1899 m. rugpjūčio 20 d. jis viešai suvaidintas Palangoje, daržinėje, grafo Tiškevičiaus sandėlyje ant jūros kranto.
Pjesė iš karto susilaukė didelio populiarumo. Nors jai rodyti buvo gautas oficialus leidimas, komedijoje buvo įžvelgta caro režimo pajuoka.
Caro žandarai beveik visus spektaklio dalyvius areštavo, bet galbūt kaip tik todėl Palangos spektaklis sukėlė didžiulį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančių žmonių susidomėjimą.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apie 1893 metus. Nuotraukos originalas saugomas LLTI MB RS. P. Židonio nuotr.
G. Petkevičaitės-Bitės gyvenime būta daug svarbių įvykių, nepamirštamų iki šiol. Visuomeninėje veikloje ji aktyviai dalyvavo nuo 1919 m. apsigyvenusi Panevėžyje.
Direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, G. Petkevičaitė pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje, kur dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių, pati parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“.
Gimnazijoje įkūrė „Žiburėlio“ draugijos skyrių ir rūpinosi ne tik moksleivių, bet ir mokytojų gyvenimo sąlygomis.
Neturtingiems gabiems mokiniams ji padėdavo skintis kelią į mokslus, siekti tikslo.
Štai kad ir Pumpėnų pradinę mokyklą baigęs ir bernavęs Juozas Zikaras. Vaikinas visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą – ir staliaus darbus dirbo, ir smuiku griežti išmoko, ir į Latviją uždarbiauti važiavo, bet iš vargo išsiveržti buvo sunku.
Tik remiamas G. Petkevičaitės-Bitės, Jono Jablonskio ir kitų mecenatų 1904–1906 m. galėjo žengti pirmą žingsnį link didžiojo meno: pradėti mokytis Vilniuje, Ivano Trutnevo piešimo mokykloje, o vakarais – Juzefo Montvilos piešimo klasėje.
Tokių remiamųjų buvo ir daugiau.
Beje, G. Petkevičaitės-Bitės vaidmuo net Žemaitės kūrybos kelyje labai svarbus. Dar Vaižgantas yra sakęs, kad Bitės dėka atsiskleidė Žemaitės talentas.
„Lietuva yra skalna Bitei už Žemaitę“, – rašė Vaižgantas.
G. Petkevičiatei-Bitei rūpėjo daug svarbių dalykų.
1920 metais ji buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė net pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui.
Ji prisidėjo ir prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo. Dalyvavo aštuntajame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje.
Panevėžyje jos veikla buvo labai ryški: 1924 metais išrinkta į Panevėžio apskrities savivaldybę, aktyviai dalyvavo švietimo ir socialinės apsaugos komisijų darbe. 1928 m. dar kartą buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke. Retkarčiais skaitydavo paskaitas Panevėžio liaudies universitete, prisidėjo prie Panevėžio miesto savivaldybės nepilnamečių reikalų komisijos darbo.
Be visos aktyvios veiklos, mokytojos darbo, G. Petkevičaitė-Bitė daug rašė. Išleistos atsiminimų knygos „Karo metų dienoraštis“, „Iš mūsų kovų ir vargų“, o 1933 metais – romanas „Ad astra“.
Kokios anuomet buvo jos mintys, nuotaikos, planai, ir dabar galima sužinoti iš išlikusių Bitės užrašų, straipsnių, laiškų.
Štai 1931 metais G. Petkevičaitė rašė J. Juškytei: „Gyvenu, kaip visuomet, gera viltimi, rankų nenuleisdama. Nors kasdien šalčiau darosi šiam pasaulyje… Trūksta idėjos draugų.“
