-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lemtingi sutapimai, kirviu mosuojantys žudikai, prisikeliančios mumijos ir zombių apokalipsės. Siaubo filmai mus traukte traukia, ypač šiuo metų laiku.
Na tai kas, kad bėga dešimtmečiai, visuomenės skoniai keičiasi, – šio žanro populiarumas tik didėja. Paradoksas? Nė iš tolo.
Esama net moksliniais įrodymais pagrįsto paaiškinimo, kodėl mes taip mėgstame būti gąsdinami.
Anot jo, visai nesvarbu, ar žiūrime šiurpią istoriją kone įbedę nosį į ekraną, ar tik žvilgčiojame pro pirštus, siaubo filmai atlieka savo darbą: teikia psichologinę ir emocinę naudą.
Štai kas vyksta žmogaus, išgyvenančio baimę, organizme.
Mūsų reakcija į tokius dalykus, kaip baimė, aktyvuoja dvi smegenų sritis. Viena jų – prefrontalinė žievė, arba kaktinės skilties regionas, atsakingas už aukštesniąsias kognityvines funkcijas. Antroji – limbinė sistema, kur yra migdolinis kūnas ir kuri, jei stebėtume per magnetinio rezonanso tomografą, „užsidega“ kas kartą, kai susiduriame su kuo nors baugiu.
Žiūrint siaubo filmą, šios dvi smegenų dalys pradeda bendrauti bandydamos nustatyti, kaip smarkiai iš tikrųjų reikėtų bijoti. Taigi padeda mums suvokti skirtumą tarp iš tikrųjų gresiančio mirtino pavojaus ir pramanyto pramogai.
Tiesa, silpnesnė nei tuo atveju, jeigu būtume filmo herojų kailyje, bet vis tiek ganėtinai intensyvi.
Prisiminkite tą klasikinę reakciją į baisų epizodą ekrane, kai patys nepajuntame, kaip iš visų jėgų įsikimbame rankomis į kino teatro krėslo ranktūrius.
Lygiai tą patį padarytumėte lėktuve šiam įskridus į turbulencijos zoną.
Mat smegenų pogumburis vienodai reaguoja į bet kokią galimai mirtiną grėsmę, ar tai būtų ekrane staiga pasirodžiusi išgalvota pabaisa, ar gresianti lėktuvo katastrofa.
Tokioje situacijoje smegenų nurodymu mūsų kūno temperatūra šokteli, širdis ima greičiau varinėti kraują, kvėpavimas tampa dažnas ir paviršutinis – esame ruošiami kovoti už savo gyvybę.
Kai specialistai rekomenduoja meditacinius pratimus protui praskaidrinti ir nuo stresinių minčių išsivaduoti, tikrai neturi omenyje siaubo filmo seanso. Tačiau ir jie pripažįsta, kad baisių istorijų žiūrėjimas gali nuraminti mūsų protą – ir šis poveikis išlieka net filmui pasibaigus.
Psichologų aiškinimu, bijantis žmogus sugeba užblokuoti didelę dalį mąstymo ir gyventi tik ta akimirka – tarp kitko, dar gerą valandą po to, kai pavojus praeina.
Pasirodo, žiūrint siaubo filmą vyksta lygiai tas pats. Toks kinas leidžia mums laikinai nekvaršinti galvos dėl realių kasdienių rūpesčių. Kitaip tariant, veikia ne ką prasčiau nei taip giriamos meditacijos technikos.
Taip, kortizolis – streso hormonas, tačiau jo antplūdžiai nebūtinai yra blogas dalykas.
Blogai yra lėtinis stresas, kai mūsų organizmas kortizolį išskiria kiaurą dieną. Mažomis dozėmis šis hormonas, kartu su baime ir bendra įsiaudrinimo būkle, padeda pasiekti emocijas apdorojančius smegenų kampelius, kurių paprastai nelankome, ir galbūt net patirti ekstremalių išgyvenimų. Žodžiu, esama didelio skirtumo tarp blogojo ir gerojo streso.
Aristotelis, rašydamas apie graikų tragedijos poveikį žiūrovui, pirmasis apibūdino katarsį – jausmų išlaisvinimą.
Mąstytojo teigimu, dvi labiausiai visuomenėje gniaužiamos emocijos yra baimė ir gailestis – kai kuriais atvejais jų demonstravimas net yra tabu. O teatras leidžia tą tabu apeiti.
Psichologai jokiu būdu nelygina šiuolaikinių siaubo filmų su antikos dramaturgų darbais ir nepropaguoja jų kaip terapijos formos, bet vis dėlto pripažįsta, kad kinas suteikia progą išgyventi visą jausmų spektrą nesigėdijant. Tuo labiau kad, primena specialistai, žmonija šitaip elgiasi jau tūkstantmečius. Ir Šekspyro tragedijų pirmieji žiūrovai išgyvendavo visą seriją sukrečiančių potyrių, tad šioje srityje neišradome nieko nauja – nebent patį kiną.
Išskyrus kai kuriuos individualius atvejus, nemanoma, kad siaubo filmai daro kokią nors psichologinę žalą ir kad jų reikėtų vengti – priešingai. Tokių juostų populiarumas, anot psichologų, byloja apie tai, kad visuomenėje, kur skausmas, baimė ir kitos negatyvios emocijos laikomos viešai nereikštinomis, „siaubiakai“ labai reikalingi. Jie – prasiblaškymo priemonė, o prasiblaškymas – vienas veiksmingiausių žmonijos turimų mechanizmų susidoroti su bet kokiais sunkumais.
Atrodytų, būtų logiška žmonėms, turintiems potrauminio streso sindromą, nerimo spektro sutrikimų ir socialinių fobijų, nerekomenduoti žiūrėti siaubo filmų. Tačiau, psichologų aiškinimu, viskas yra atvirkščiai.
Specialistai teigia nustatę, kad tokio žanro kino juostos kartais gali padėti traumuotiems žmonėms susigrąžinti sveiką baimės jausmą. Kai suvokiama, jog saugioje aplinkoje tas jausmas gali būti valdomas ir virsti galimybe išlieti negatyvius jausmus.
Tai, iš pažiūros, gana keistas šalutinis siaubo filmų poveikis, bet mokslo įrodytas.
Nors pats stebėjimas, kaip maniakas vaikosi savo aukas, nenuteikia meilei, baimė paskatina tų pačių cheminių medžiagų išsiskyrimą organizme, kaip ir seksualinio susijaudinimo jausmas, – dopamino ir serotonino.
Pamenate pogumburį – smegenų dalį, kuri, paveikta baimės, sukelia „kautis arba trauktis“ reakciją, taigi chemiškai paruošia mūsų kūną tam, kas gali nutikti toliau?
Vienas iš pogumburio tokioje situacijoje išskiriamų hormonų yra norepinefrinas (arba noradrenalinas). Jo misija – išlaikyti mūsų dėmesį sutelktą į aktualiausią užduotį ir neleisti panikai paimti viršaus.
Paprasčiau tariant, norepinefrinas užtikrina aiškesnį mąstymą stresinėse situacijose. Ir dėl to jis įtraukiamas į daugelio antidepresantų sudėtį.
Dar vienas siaubo filmų paradoksas. Juos žiūrėdami sėdime it prikalti prie kėdės, bet iš tikrųjų poveikis kūnui būna toks, tarytum mankštintumėmės. Nes šokčiojimai dėl staigaus išgąsčio ir paspartėjęs širdies plakimas provokuoja fizinius krūvius.
Pasak britų mokslininkų 2012 metų atradimo, žiūrint siaubo filmą galima sudeginti beveik 200 kalorijų, tai prilygsta 30 minučių bėgimo ant treniruoklio.
Be to, staigus išgąstis, kaip ir intensyvus stresas, lemia greitojo poveikio adrenalino pliūpsnį organizme. Abiem atvejais jis slopina apetitą, spartina bazinį metabolizmą, taigi ir lemia didesnį kalorijų sunaudojimą.
Įdomus faktas: apskaičiuota, kad daugiausia kalorijų iš siaubo filmų sudegina Stenlio Kubriko „Švytėjimas“ – 184, antroje vietoje įsitvirtinę Stiveno Spilbergo „Nasrai“ – 161 kalorija.
Vėl grįžtant prie fakto, kad gąsdinamo siužeto juostos provokuoja „kautis arba trauktis“ reakciją, tuomet išsiskiriantis adrenalinas užtikrina aštresnius pojūčius, palengvina skausmą ir net laikinai suteikia papildomų jėgų. O 2016 metais tyrėjai iš Didžiosios Britanijos nustatė, kad tokios situacijos gali sustiprinti ir organizmo imuninę sistemą. Jų teigimu, į siaubo filmų peržiūrą baltieji kraujo kūneliai reaguoja taip pat kaip į infekciją, – iškart mobilizuojasi.
Manoma, jog tai labai senas evoliucinis mechanizmas, skirtas padėti mums išgyventi.
Yra jis ir šioje siaubo filmų privalumų statinėje. Didelis ir staigus išgąstis neigiamai atsiliepia mūsų… veidui.
Sveikai jaunatviškai odai būtina gera kraujotaka. Tačiau japonai ekspertai iš Hirošimos universiteto prieš porą metų nustatė, kad siaubo filmų žiūrėjimas gali sumažinti kraujo pritekėjimą į veidą, taigi ir veido odos aprūpinimą deguonimi. To pasekmės ilgainiui gali būti liūdnos – spuogai arba ankstyvos raukšlės.
Ekstremalios reakcijos į siaubo filmus nepaprastai retos, tačiau pasitaiko trumpalaikių reakcijų į juos, pasireiškiančių nerimu bei miego sutrikimais.
Žmonės, jau turintys psichinės sveikatos problemų, kaip kad nerimo sutrikimai, yra pažeidžiamesni reakcijoms į šiurpius filmų vaizdus, nes tie jiems dažniausiai kelia ne tiek baimę, kiek pasibjaurėjimą. Sergantieji depresija sunkiausiai pakelia ekrane rodomas žmonių kančias. Dėl tos pačios priežasties siaubo filmai nerekomenduotini itin empatiškoms asmenybėms.
Retu fenomenu laikomos kraštutinės reakcijos į siaubo filmus net turi pavadinimą – kino neurozė: kai per seansą patirtos baimės prireikia psichologo pagalbos.
