-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Legendinio režisieriaus Juozo Miltinio draugė, garsi kostiumų kūrėja Gražina Konstancija Remeikaitė panevėžiečiams pristatė keturių dešimtmečių savo kūrybą.
G. K. Remeikaitei kūrė ne tik teatro ar kino kostiumų eskizus, bet ir prisidėjo prie lietuviškos mados augimo. U. Mikaliūno nuotr.
Visada pagirdavo
„Nežinau, ar likimas, ar Dievas lėmė, kad aš susibendraučiau su Miltiniu. Aš jo labai bijodavau ir važiuodama pas jį su eskizais visada drebėdavau, bet jis sugebėdavo mane pagirti.
Kai atvežiau pirmuosius savo eskizus, mane palydėjusiam Vaclovui Blėdžiui Miltinis sako: „Kokia čia teta iš kaimo atvažiavo, man kiti dūmus veža, o jinai kostiumus atvežė.
Be to, J.Miltinis turėjo šunį Arielį, kuris mane labai draugiškai pasitiko ir palindo po stalu. Į darbą mane priėmė, nes šuo nepuolė“, – prisiminimais dalijosi G. K. Remeikaitė.
Dailininkė dar puikiai prisimena ir J. Miltinio spintelę, kurioje buvo sukaupta alkoholinių gėrimų kolekcija.
„Jis atidarydavo butelių spintelę ir klausdavo: „Ką gersi?“ O aš lyg išmanydama sakydavau: „Šito 50 gramų, šito 50, na dar ir šito 50.“ Blėdis su Miltiniu susižvalgydavo ir sakydavo: „Žinai, ji gėrimus gerai išmano“, – šypsodamasi pasakojo moteris.
Jautė J. Miltinio užnugarį
G. K. Remeikaitė kaip teatro dailininkė debiutavo 1973 metais, kai Panevėžio dramos teatre pastatytai A. Strindbergo dramai „Mirties šokis“ sukūrė kostiumus.
„Kai Dalia Melėnaitė pasimatavusi kostiumą pareiškė, jog jį sunku apsirengti, visur veržia J.Miltinis rėžė: „Mažiau valgyk cepelinų ir įlįsi“, – prisimenė dailininkė.
Kostiumų meistrei įsiminė ir jųdviejų su J. Miltiniu viešnagė Maskvoje. Tada tarpusavyje jie kalbėjosi tik prancūziškai, nors moteris mokėjo ir suprato vos keletą žodžių.
„Į teatro sceną išeina jau su gatavu kostiumu aktorė ir sako, kad jai jis nepatinka. O Miltinis prancūziškai išsikviečia teatro direktorių ir sako: „Žinot, jeigu netinka šis kostiumas, tada pakeisim aktorę, bet kostiumas liks.“ Tada aktorė nusiramino, kostiumas liko, spektaklis įvyko. Miltinis į mano gyvenimą ir kūrybą įnešė labai didelį indėlį. Džiaugiuosi galėjusi su tokiu žmogumi bendrauti“, – pabrėžė G. K. Remeikaitė.
Anot dailinikės, jos gyvenime teatras yra kiek toliau nei kinas, bet žavi savo gyvybingumu, stereotipų laužymu, eksperimentavimu. Ji režisieriaus ir dailininko tarpusavio supratimą laiko būtina gero spektaklio atsiradimo sąlyga. Tačiau padėties viešpats visais atvejais yra režisierius.
„Dailininkas net ir labai norėdamas negali išgelbėti ar pagerinti blogo spektaklio ar filmo – na, nebent labai menka dalimi. O režisierius tokia galimybę turi – jis gali tinkamai pasinaudoti dailininko kūriniu, šitaip lyg ir sureikšmindamas, pagerindamas jį“, – mano G. K. Remeikaitė.
Prisidėjo prie mados
Dailininkė kostiumų eskizų sukūrė daugiau nei dvidešimčiai kino filmų ir trisdešimt šešiems teatro pastatymams.
J. Miltinio dramos teatre ir palikimo studijų centre eksponuojami ne tik kostiumų eskizai, bet ir originalūs pirmojo dailininkės spektaklio A. Strindbergo dramos „Mirties šokis“, kino filmo „Anglų valsas“ ir kabareto įkvėptos J. Offenbacho operetės „Gražioji Elena“ kostiumai.
„Spektakliams kuriu tik kostiumus, ne visą scenografiją. Man neįdomu braižyti. Man įdomiau piešti. Be to, manau, kad kostiumas svarbiau už dekoraciją. Vien juodame ar pilkame fone tu gali kokią nori epochą parodyti, kokias nori aistras, ką tik nori išgauti vien tik su aktoriumi ir jo kostiumu. Nes kostiumas – irgi architektūra, tik ji gaubia žmogų ir yra iš kitų medžiagų“, – tvirtina parodos autorė.
Parodos atidaryme dalyvavęs G. K. Remeikaitės kolega Vidmantas Karpis sakė, jog Gražina ne tik kūrėja, bet ir atradėja.
„Su ja buvo labai lengva dirbi, ji žinodavo, ko nori. Tais laikais medžiagų gauti buvo sunku. Gražina sakė, kad medžiagą reikia sukurti patiems. Nudažėme paprastą skiautę, išdžiovinome, ruošėmės lyginti, bet specialistė mums neleido. Kostiumus siuvome iš suglamžytos medžiagos. Po penkerių metų glamžyta medžiaga pasirodė prekyboje. Taigi Gražina yra ir atradėja“, – kalbėjo V. Karpis.
Parodos kuratorė Vykintė Stundytė sako, kad dailininkės kūryba – savotiška. Ne tik kostiumai, bet ir eskizai vertingi kaip meno kūriniai. Ji pritaiko netikėtas, originalias idėjas.
Vieniems pastatymams piešė ir kūrė istorinius kostiumus, kitiems – drąsiai interpretuodavo istorines temas ir pritaikydavo prie šių dienų. Pavyzdžiui, filmui „Mėnulio pilnaties metas“ sukurtus G. K. Remeikaitės kostiumų eskizus nusipirko baltarusiai. Jiems patiko kūrėjos istorinis išmanymas.
Piešia tai ką nori
Dailininkė piešia akvarele, guašu, pieštukais. Kūriniuose jaučiamas lengvas potėpis, spalvų dermė, rodos, viskas jai paklūsta.Ne veltui G. K. Remeikaitė sako, kad ji vienu ypu, per dešimt minučių, neatitraukdama rankos nupiešdavo vieną darbą.
Dailininkė kiekvienam pastatymui rasdavo skirtingą formą, piešinyje stengdavosi perteikti veikėjo charakterį. Todėl kai kuriuose paveiksluose galima atpažinti aktorių Donatą Banionį ar dirigentą Donatą Katkų.
„Svarbiausias mano kūrybos principas – piešti tai, ką aš noriu. Būdama kine ir teatre aš galėjau įgyvendinti tai, ką norėjau. Man buvo svarbiausia atskleisti personažą, jo panašumą, veidą, charakterį. Svarbiausia tai, kostiumas eina vėliau. Pagrindinis mano mokytojas, kuris išugdė man tuos principus, buvo Juozas Miltinis“, – tvirtino kostiumų kūrėja.
Faktai
Dovilė BARVIČIŪTĖ
