P. ŽIDONIO nuotr.

Bibliotekoje saugomi turtai

Bibliotekoje saugomi turtai

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/„Jeigu prireiktų kažkokių senų dokumentų, tikriausiai pirma mintis būtų, kad reikėtų ieškoti archyve“, – sako Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Greta Kėvelaitienė.

Tačiau, anot jos, daugybė įdomiausios istorinės medžiagos, leidinių saugoma ir bibliotekose.

Kiti prioritetai

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje tokia saugykla – Rankraščių skyrius. Tiesa, atsiradęs palyginti neseniai, jau po nepriklausomybės atkūrimo.

„Mes pirmus rankraščius gavome jau nepriklausomoje Lietuvoje po 1990 metų“, – patvirtina G. Kėvelaitienė.

Pasak vedėjos, iki tol rinkti senuosius rankraščius, deja, nebuvo jokio intereso – nebuvo netgi valstybinės politikos. Kai kone prieš šimtmetį atidaryta pati biblioteka, pagrindinis jos principas buvo surinkti knygas.

„Buvo išleistas įsakymas, kad tie, kurie turėjo carinės Rusijos skaityklų, bibliotekų ar kitų įstaigų knygų, jas būtinai turėjo grąžinti valstybei tam, kad įsikurtų bibliotekos. Dar buvo toks prierašas, kad žmogus, kuris to nepadarys, bus apkaltintas valstybinio turto pasisavinimu“, – pabrėžia pašnekovė pasakodama apie laikus, kuomet prioritetas buvo išvis turėti, ką duoti skaitytojams.

Kai 1922 metais buvo patikėta įkurti Valstybinio centrinio knygyno Panevėžio skyrių – dabartinę Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką – Elžbietai Jodinskaitei, jos tikslas irgi buvo rinkti knygas fondui pildyti. Šios pirktos ir iš rankų, per skelbimus laikraščiuose – tam buvo skiriama lėšų.

Įdomu, kad tarpukariu mokytojai, gydytojai, karininkai bibliotekos knygas galėjo skaityti nemokamai. Visi kiti turėjo palikti nemenką depozitą, o vėluodami grąžinti – pagal to meto taisykles, knygos buvo išduodamos gana trumpam laikui – mokėti delspinigius.

Tad siekiant, jog panevėžiečiams atsirastų tokia paslauga ir kad jie aktyviai ja naudotųsi, pirmiausia bibliotekos fondas plėtėsi iš knygų.

„O rankraščiai atsirado tik šios nepriklausomybės laikais“, – priduria G. Kėvelaitienė.

Rankraščių rinkinių–fondų bibliotekoje saugoma netoli 200: tai krašto kultūros bei visuomenės veikėjų asmeniniai archyvai ar jų dalys, institucijų bei pavienių dokumentų rinkiniai. P. ŽIDONIO nuotr.

Rankraščių rinkinių–fondų bibliotekoje saugoma netoli 200: tai krašto kultūros bei visuomenės veikėjų asmeniniai archyvai ar jų dalys, institucijų bei pavienių dokumentų rinkiniai. P. ŽIDONIO nuotr.

Lobiai – ir iš palėpių

Pati vertingiausia knyga į biblioteką pateko iš privataus žmogaus – monsinjoro Juozapo Antanavičiaus kolekcijos. Tai – lietuviškos raštijos pradininko Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“.

Lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynas datuojamas 1713 metais ir yra penktasis leidimas.

„Ši knyga seniausia, ką turi mūsų biblioteka ir labai saugo“, – sako G. Kėvelaitienė.

Iš viso į biblioteką iš monsinjoro kolekcijos atkeliavo apie 5 000 knygų, iš kurių labai daug itin vertingos.

Bibliotekoje esama ir spaudos draudimo metų leidinių, tokių kaip „Varpas“, „Ūkininko patarėjas“.

„Tai leidiniai laikotarpio, kai jų nebuvo galima spausdinti“, – pasakoja Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja.

Į biblioteką jie pateko anksčiau, kai, pasak specialistės, bibliotekos buvo turtingesnės ir galėdavo dalyvauti aukcionuose, įsigyti nusižiūrėtų knygų, leidinių. Dabar rankraščių fondai praturtėja dažniau laimingų atsitiktinumų dėka.

„Jeigu kai ką atranda senelių ar tėvų palėpėse, dažnai paprašome, kad ką nors padovanotų bibliotekai, – sako G. Kėvelaitienė. – Tad tų leidinių, kurie dabar nebeleidžiami iš naujo, gauname dovanų.“

Jos teigimu, šiuo metu bene sparčiausiai augantys – nuotraukų archyvai. Biblioteka jas skaitmenina, kelia į duomenų bazes.

„Aišku, dėl kyla sunkumų, nes yra labai daug nuotraukų „našlaičių“, kurių autorius nenurodytas ir nežinia, kas jose pavaizduota, – pasakoja ji. – Bet išlavėjusi rankraščių tvarkytojų akis po truputėlį atpažįsta vieną kitą asmenį ir gaunama žinių apie tam tikrus žmones, kurie galėjo būti pavaizduoti. Tyrinėtojai tikrai džiaugiasi, kad randa naujų vaizdų!“

Bibliotekoje saugomi ir tyrinėtojo, kolekcininko Rimgaudo Banio turtinga Kristijonui Donelaičiui skirta kolekcija. Pasak G. Kėvelaitienės, jo sūnaus dėka kolekcija pernai dar pasipildė.

Biblioteka turi ir Stasio Eidrigevičiaus fondą. Menininkas yra dovanojęs savo kūrinių, dailės knygų…

„Menų fondas tikrai labai pasipildė jo dovanomis, – džiaugiasi vedėja. – Kolekcija irgi atvira. Ji menų skaitykloje ir galima susipažinti iš arčiau.“

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugoma daug vertingų leidinių iš privačių kolekcijų. Kai kurie jų siekia ir XVIII amžių. P. ŽIDONIO nuotr.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugoma daug vertingų leidinių iš privačių kolekcijų. Kai kurie jų siekia ir XVIII amžių. P. ŽIDONIO nuotr.

Didingų žmonių pėdsakai

G. Kėvelaitienės aiškinimu, fondas yra padalintas į rankraščių ir senų spaudinių – kitaip tariant, knygų. O rankraščių rinkinių–fondų šiuo metu yra netoli 200. Tai krašto kultūros bei visuomenės veikėjų asmeniniai archyvai ar jų dalys, institucijų bei pavienių dokumentų rinkiniai.

„Arvydo Šliogerio archyvą turime tik mes vieninteliai, – teigia Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja. – Jis tikrai labai mylėjo Panevėžį ir atidavė savo rankraščius.“

Juozo Miltinio palikimo studijų centre saugomi du fondai: režisieriaus Juozo Miltinio fondas, kuris 2006 metais buvo įtrauktas į Nacionalinį Lietuvos registrą „Pasaulio atmintis“ ir pripažintas nacionalinės reikšmės kolekcija, ir Panevėžio dramos teatro metraštininko, aktoriaus ir fotografo Kazimiero Vitkaus fondas, kuriame surinkta gausi ikonografinė medžiaga, svarbi teatro istorijai. Pastarasis fondas, pasak G. Kėvelaitienės, dabar intensyviai skaitmeninamas. Per šiuos metus e. paveldą ir „Europeaną“ (skaitmeninė Europos kultūros paveldo platforma) turės papildyti apie 5 000 vaizdų. Tad ji džiaugiasi, kad teatro archyvas įspūdingai praturtės ir bus labiau prieinamas.

„Mes kiekvieną kartą prašome neskubėti išmesti ir būtinai patikrinti radinių vertę, ir labai dažnai patys nustembame, ko tik žmonės turi! Nebekalbant apie juos pačius.“

G. Kėvelaitienė

„Bet mums gaila, kad neturime, pavyzdžiui, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės archyvo, nes jos paveldas išbarstytas po labai daug institucijų“, – apgailestauja G. Kėvelaitienė.

Pasak vedėjos, šie metai jubiliejiniai – sukanka 160 metų nuo G. Petkevičaitės-Bitės gimimo. Šia proga biblioteka rengė parodą ir pasiskolino dokumentų iš Vilniaus universiteto bibliotekos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno ir kitų įstaigų.

Pati biblioteka turi labai nedaug dokumentų – keletą nuotraukų ir vieną kitą dokumentą.

„Jos archyvas labai išsibarstęs. Gaila, kad ne mums priklauso, – norėtųsi turėti“, – sako Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja.

Bibliotekoje saugoma ir daugiau žymių asmenų archyvų. Pavyzdžiui, šiek tiek skulptoriaus Juozo Zikaro dokumentų.

„Turime užuominų apie tuos didingus žmones, kurie čia buvo“, – kiekvieno tokio dokumento vertę pabrėžia specialistė.

Ypatinga bibliotekos rinkinių dalis, pasak Gretos Kėvelaitienės, – su Panevėžiu susijusių iškilių asmenybių archyvai. Tokių, kaip filosofas Arvydas Šliogeris, mylimam miestui atidavęs savo rankraščius. P. ŽIDONIO nuotr.

Ypatinga bibliotekos rinkinių dalis, pasak Gretos Kėvelaitienės, – su Panevėžiu susijusių iškilių asmenybių archyvai. Tokių, kaip filosofas Arvydas Šliogeris, mylimam miestui atidavęs savo rankraščius. P. ŽIDONIO nuotr.

Tyrėjus domina viskas

Panevėžyje kurį laiką dirbo ir poetė Salomėja Nėris. G. Kėvelaitienė abejoja, ar bibliotekoje yra koks nors jos dokumentas – tik pėdsakai kituose. Kaip, antai, rengiant pranešimą apie Petrą Būtėną jos pačios rastas S. Nėries ranka rašytas sakinys apie pedagogą, kalbininką.

„Tokių nuotrupų gal yra daugiau, bet poetės fondo mes neturime“, – sako pašnekovė.

Tiesa, archyvai tuo ir džiugina, kad nuolat pildosi. Daug jų dar nebaigta tvarkyti, o tai esą visuomet pateikia staigmenų.

„Dar galima kažką naujo rasti, – viliasi Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja. – Kiekviena diena bus toks tarsi atradimų pasaulis, nes tai nuotrauką atrandi, tai kažkokį prisiminimą.“

„Rankraščiai iš tikrųjų gali kiekvieną kartą nustebinti ir mes jais labai domimės“, – priduria ji.

Neabejojama, jog vienas lobis dar likęs ir privačiose rankose. Tad, pasak G. Kėvelaitienės, kaskart, kai žmonės kreipiasi dėl senose pastogėse aptiktų dokumentų, galima tikėtis vertingo atradimo.

„Mes kiekvieną kartą prašome neskubėti išmesti ir būtinai patikrinti radinių vertę, ir labai dažnai patys nustembame, ko tik žmonės turi! Nebekalbant apie juos pačius“, – šypsosi pašnekovė.

Anot jos, kolegos visada labai džiaugiasi, kai atsiranda žmonių, galinčių padovanoti tokius turtus bibliotekai. Tuomet atsiveria keliai ir kitiems tyrimams.

„Gaila, ne visi pagalvoja, kad galima dokumentus atiduoti bibliotekai. Tačiau nereikia skubėti nuvertinti savęs ir manyti, jog tai, ką turite, niekam nebus įdomu“, – drąsina specialistė.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėjos Gretos Kėvelaitienės teigimu, jų Rankraščių skyriuje sukauptomis vertybėmis gali naudotis ir naudojasi ne tik bibliotekos lankytojai. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėjos Gretos Kėvelaitienės teigimu, jų Rankraščių skyriuje sukauptomis vertybėmis gali naudotis ir naudojasi ne tik bibliotekos lankytojai. P. ŽIDONIO nuotr.

Stengiasi kuo labiau paskleisti

Panevėžyje sukauptomis vertybėmis naudojasi ne tik jos lankytojai. Pasak G. Kėvelaitienės, kad viskas, ką turi biblioteka, yra bendroje Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemoje, arba LIBIS. Nesvarbu, kur būtumėte, paieška internetu parodys, kurioje bibliotekoje yra jūsų norimas rankraštis.

„Mums labai svarbu sukurti tikslius metaduomenis. Jeigu gauname rankraštį, privalome iš jo išrinkti visas pavardes, visus vietovardžius ir toje sistemoje pažymėti, kad ieškantys pagal raktinius žodžius surastų“, – aiškina G. Kėvelaitienė.

Tik per karantiną tyrėjams buvo kebloka. Jei įrašas dar nesuskaitmenintas, negalėjo atvykti su juo susipažinti. Tačiau bibliotekos darbuotojai pagelbėdavo ir pagal užklausas skenavo dokumentus.

Dabar tie vaizdai po truputį keliami ir į e. paveldo svetainę.

„Tuos, kurių autorines teises turime, tuos, kurių autorinės teisės nebesaugomos, – keliame į skaitmeninį pasaulį“, – sako, kad šis procesas vis spartesnis, Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja.

Biblioteka turi skaitmeninimo centrą, yra paveldo centras, tad tikslas kuo labiau atverti turimus fondus visuomenei. Siekiama, kad tyrinėjančiam žmogui nebetrukdytų sienos, o būtų galima tiesiog duomenų bazėse atsiversti norimą vaizdą ir skaityti rankraštį.

Ko autorinės teisės dar neleidžia viešinti, galima išvysti vidiniame bibliotekos tinkle. Pasak G. Kėvelaitienės, tyrėjai moka naudotis kompiuteriu ir žino, kad ir bibliotekos turi turtų, tad kažko ieškodami paskambina.

Biblioteka turi ir virtualią krašto pažinimo svetainę, kurioje taip pat bandoma paskleisti kuo daugiau informacijos, kas saugoma fonduose. Pavyzdžiui, rengiant parodas nurodoma, kad medžiaga iš bibliotekos fondų. Žmones sudominti ir informuoti bandoma ir kitais būdais.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų