Bevardė biblioteka laukia krikštynų

Bevardė biblioteka laukia krikštynų

 

Trisdešimtmetį mininti Panevėžio viešoji biblioteka nebenori likti bevardė ir pateikė prašymą Savivaldybei suteikti skaitytojų iš kelių pasiūlytųjų išrinktą panevėžietės poetės Elenos Mezginaitės vardą. Visgi kai kurie paveldosaugininkai abejoja, ar bibliotekos pasirinkimas yra tinkamiausias, ir siūlo ją „pakrikštyti“ Elžbietos Jodinskaitės, savamokslės bibliotekininkės, gyvenimą ir santaupas paskyrusios bibliotekai Panevėžyje įkurti, vardu.

Naujos kadencijos Žymių žmonių, datų ir įvykių įamžinimo Panevėžio mieste komisijai teksiantis pirmasis darbas – nuspręsti dėl vardo kelis dešimtmečius be jo veikiančiai viešajai bibliotekai.

Šioji panevėžiečių atsiklausė, kurio šviesuolio iš šio krašto pavarde galėtų vadintis kultūros įstaiga. Paskelbtoje apklausoje buvo siūloma rinktis iš kelių Panevėžio kultūrai nusipelniusių asmenybių: rašytojo, pedagogo Motiejaus Lukšio, poetės Elenos Mezginaitės, kunigo, rašytojo Julijono Lindės-Dobilo, vaikų rašytojo Mato Grigonio bei buvusio „Panevėžio balso“ redaktoriaus, rašytojo Konstantino Jasiukaičio. Savo kandidatus galėjo pateikti ir patys apklausos dalyviai.

Viešosios bibliotekos direktorės Loretos Breskienės teigimu, iš 446 dalyvavusiųjų apklausoje 47 procentai, o tai yra 216, pasisakė už Elenos Mezginaitės vardo įamžinimą.

Toks skaitytojų pasirinkimas patrauklus ir bibliotekos kolektyvui.

„Esame jauna biblioteka ir norime įprasminti savo laikmečio žmogaus vardą. E. Mezginaitė tikrai yra nusipelniusi būti įamžinta Panevėžyje“, – mano direktorė.

Anot jos, poetės vardo suteikimas būtų tinkamas šios šviesuolės atminimo įamžinimas ir kartu suteiktų kultūrinį svorį bevardei bibliotekai.

Mato alternatyvą

Nors visuomenė ir biblioteka pageidauja E. Mezginaitės vardo, vis dėlto Savivaldybės paveldo specialistas Benjaminas Pučkis mano, jog tokį prašymą svarstysianti Žymių žmonių, datų ir įvykių įamžinimo Panevėžio mieste komisija turėtų vertinti ir dar vieną, apklausai nė nepateiktą, variantą.

„Prašymas pateiktas dėl E. Mezginaitės vardo suteikimo. Sutinku, kad poetė yra Panevėžiui ir kultūrai nusipelnęs žmogus, bet ar ji steigė biblioteką Panevėžyje? O yra gerbiamas žmogus, kuris steigė, tarpukaryje dirbo ta linkme, savo visą gyvenimą ir santaupas tam atidavė“, – Elžbietos Jodinskaitės vardą siūlo B. Pučkis.

Šios šviesuolės svarbus gyvenimo ir darbų etapas susijęs su Panevėžiu. 1921 metais ji išrinkta meno ir kultūros draugijos „Aidas“ bibliotekininke. 1922-aisiais E. Jodinskaitei patikėta įkurti Valstybinio centrinio knygyno Panevėžio skyrių. Jos, nors ir savamokslės bibliotekininkės, įkurta ir vadovaujama biblioteka buvo viena geriausių viešųjų bibliotekų tarpukario Lietuvoje. E. Jodinskaitė mirė 1951-aisiais Panevėžyje, amžino poilsio atgulusi Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

Jos įkurtai viešajai bibliotekai 1989 metais suteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardas.

„Jei iš vienos bibliotekos išaugo dvi – apskrities ir miesto, būtų garbinga pastarąją pavadinti įkūrėjos vardu“, – komisijai siūlys B. Pučkis.

Visgi, jo nuomone, bibliotekos vardo klausimu galutinį žodį turėtų tarti istorijos mokslų daktaras, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas. Jis taip pat yra pasiūlytas į naujos kadencijos komisiją.

Patį A. Astramską nustebino jo nuomonei suteiktas svoris.

„Tikrai ne aš tarsiu paskutinį žodį. Tai turės būti kolektyvinis sprendimas. Kol kas net neturiu nuomonės tuo klausimu“, – teigė istorikas.

Panevėžio sąžinės balsas

Žymių žmonių, datų ir įvykių įamžinimo Panevėžio mieste komisijos sprendimą dėl bibliotekos vardo dar turės patvirtinti Savivaldybės taryba. Jos Kultūros ir meno komiteto pirmininkė Vitalija Vasiliauskaitė sutinka, kad klausimas išties sudėtingas. Ji prisipažįsta, jog pačios asmeninė nuomonė skirtųsi nuo daugumos dalyvavusiųjų apklausoje, tačiau, pasak Tarybos narės, politikai neturėtų kvestionuoti bibliotekos ir gyventojų pasirinkimo.

„Man, kaip besidominčiai miesto kultūros istorija, būtų artimesnis bibliotekos įkūrėjos Elžbietos Jodinskaitės arba Julijono Lindės-Dobilo vardas. Bet jeigu pati biblioteka darė apklausą ir gyventojai pageidavo E. Mezginaitės, neturėtume tam prieštarauti. Juolab kad kai kurių Lietuvos miestų, miestelių bibliotekos jau gauna šių dienų rašytojų, poetų vardus, pripažindamos, kad ta asmenybė yra svarbi jų kraštui. O E. Mezginaitė Panevėžiui išties buvo sąžinės balsas“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Atminties tradicija

Šiuo metu poetės E. Mezginaitės atminimo tradiciją labiausiai formuoja G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka: šįmet jau aštuntą kartą rengiamas Lietuvos moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas, „Mano senas drauge“, įrengta E. Mezginaitės kertė, kurioje eksponuojamos faksimilės, dokumentai, nuotraukos, poetės spausdinimo mašinėlė, išleista E. Mezginaitės kūrybos rinktinė „Mano senas drauge“. Joje sutelkta visa skelbta jos poezija, interviu, keletas pjesių Lėlių vežimo teatrui, dienoraščių fragmentų. Išleisti jau du šios knygos leidimai – antrasis papildytas profesorės Viktorijos Daujotytės straipsniu ir draugų prisiminimais. Šiuo metu pakeliui pas skaitytoją ir trečiasis dar papildytos rinktinės leidimas.

„Elena buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas yra gera, teisinga“, – sako G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotojas Arnoldas Simėnas, kurio pastangomis dienos šviesą išvydo E. Mezginaitės kūrybos rinktinė.

Iš tikrųjų – pažinojusieji E. Mezginaitę gali patvirtinti, kad jai ir gyvenime, ir kūryboje visų pirma buvo svarbi tiesa. Ji pati rašė: „Tiesos jausmas būna įgimtas? Tikriausiai taip. Ir savo eilėraščius tikrinu tuo principu: ar nesumelavau? Nenoriu sau šito leisti.“

Pagal E. Mezginaitės eilėraščius sukurtos dainos. Daugumai jų muziką parašė kompozitorius Alvydas Jegelevičius: „Baltas lino gyvenimas“, „Dešimt žingsnių“, „Eina vaikai“, „Kur lyguma lig debesų“, „Kol nevėlu, kol tu šalia, „Maži miesteliai“, „Ne mano vestuvės“, „Tu – mano balsas“, „Vakarų giedrumoj“, „Vėlų rudenį“ ir kt.

E. Mezginaitė apdovanota Julijono Lindės-Dobilo premija už poezijos rinktinę „Šaltas ginklas“, 2000 metais jai įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, E. Mezginaitė 2001-aisiais įvertinta kaip labiausiai nusipelniusi panevėžietė kultūros srityje.

Poetė mirė 2005 metų vasario 9 dieną po nelaimingo atsitikimo Vilniuje.

„Jei E. Mezginaitės vardą gautų miesto biblioteka, ši asmenybė dar stipriau skambėtų“, – mano V. Vasiliauskaitė.

Komentarai

  • Pirmiausia verta įsisąmoninti: bet kokiame kontekste minėdami Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, rasime visus oponentų siūlomus vardus. Antra,ElenosMezginaitės kūryba ir asmenybė yra arčiausia dabarčiai, todėl šiam metui. Trečia, raskite kitą Lietuvoje poetą, kurio poeziją interpretuoja apie 100 jaunų autorių ir atlikėjų.
    O gal gerb. oponentai dar paieškotų ir kitų bibliotekoms nusipelniusių aplinkybių bei asmenybių? Ką jau čia – negi šumerų civilizacija nenusipelnė, kaupdama molines aprašytas lenteles? O Julijus Cezaris?
    Baikim vaizduoti apdairius intelektualus. Dažnai jie tik grožisi savimi, bet ne skatina judėti. Mes visi esame čia, mes esame dabarties liudininkai, mes norime, kad dabartis būtų ir vėliau aktuali. Todėl baikime dirbtinius debatus.

  • Pritariu Arnui.

  • ,nesuteikus bendruomeniu rumams Mezginaites vardo?Butu iskilmingiau ir visai tiktu.Aisku, cia tik mano nuomone.

  • Man net žema atrodo ginčytis dėl Mezginaitės. Spėju, kad jos įamžinimui prieštaraujantis nėra tikras panevėžietis.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų