-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tarp garsiausių Lietuvos skulptorių surasime ir iš Panevėžio krašto kilusius, savo kūriniais lygumų ir kalvelių žemės – gimtosios Aukštaitijos didybę įamžinusius, talentingų darbų savo kraštui palikusius. Vienas iš tokių Lietuvos skulptorių – Bernardas Bučas. Plačiau žinomas kaip Salomėjos Nėries vyras, skulptorius ir pats sukūrė gausybę jo neeilinius gebėjimus įrodančių darbų.
Bernardas Bučas gimė 1903 metų lapkričio 18 dieną netoli Panevėžio – Naurašilių kaime, Smilgių valsčiuje. Mirė menininkas 1979 metų gruodžio 21 dieną Kaune.
Per tuos jam skirtus gyvenimo metus jis sukūrė gausybę skulptūrų, skulptūrinių grupių, statulų, antkapinių paminklų, reljefų, biustų, tapybos ir grafikos kūrinių. Ankstyvajai jo kūrybai būdinga stilizacija, yra art deco bruožų, – po karo sukurtos skulptūros natūralistinės.
Bernardas Bučas nusifotografavo studijuodamas Prancūzijoje 1936 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS archyvų nuotr.
Panevėžyje iki šiol stovi penkios B. Bučo skulptūros – paminklas 1941 m. nužudytiems gydytojams Respublikinės ligoninės kieme, G. Petkevičaitės-Bitės biustas prie Juozo Balčikonio gimnazijos, mokytojos Veronikos Būtėnienės antkapinis paminklas Panevėžio senosiose kapinėse, Švč. Jėzaus širdies statula bei Šventas Aloyzas Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje.
Nepamirštame ir netoli miesto, Papušių kaime prie vandens valymo įrengimų stūksančios B. Bučo sukurtos įspūdingos skulptūros „Nevėžis“.
Apie kraštiečio skulptoriaus gyvenimą, jo kūrybą galima sužinoti Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad būsimasis skulptorius augo gausioje šeimoje – užaugo penki broliai ir dvi seserys. Bernardas iš jų buvo vyriausias.
„Jis mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, vėliau pateko į Panevėžio vyrų gimnaziją, kur piešimą dėstė jau tuomet žinomas skulptorius Juozas Zikaras“, – sako muziejininkas.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet labai neturtingo vaiko likimas, jeigu Naurašiliai būtų buvę kitur – ne greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno krašto šviesuolė, kitų žmonių likimams neabejinga Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. Tarp jos mokinių buvusį gabų berniuką ėmėsi globoti, padėjo jam gauti išsilavinimą.
Skulptorius B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė surado mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė. 1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji – mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo. Ji man lygi motinai.“
Būsimam skulptoriui daug padėjo ir kita mecenatė – Panevėžio bibliotekos vedėja, filantropė, visuomenės veikėja Elžbieta Jodinskaitė.
Geriems žmonėms padedant, berniuką iš Panevėžio krašto kelias vedė į meno aukštumas, leido jam puoselėti talentą, mokytis, tobulėti.
D. Pilkauskas pasakoja: „Dar 1923 metais B. Bučas pradėjo piešti iliustracijas vaikų laikraščiui „Žiburėlis“. Jis iliustruodavo liaudies pasakas. Paskatintas pradėjo dalyvauti Pašto valdybos skelbtuose viešuose konkursuose ir jo talentingi darbai 1924 ir 1927 metais buvo premijuoti, išleisti jo sukurti pašto ženklai. 1925 metais premijuotos ir išleistos į apyvartą jo sukurtos lošiamosios kortos, kurios laikomos gražiausiomis to laikmečio kortomis. Po gimnazijos baigimo, Juozo Zikaro skatinamas, B. Bučas išvyko studijuoti dailės į Romą. Romoje mokėsi skulptūros ir anatomijos. Vėliau iš Romos atvyko į Briuselio dailės akademiją, ten įstojo į dailės ir skulptūros skyrių. Čia 1929 metais už kompoziciją ,,Kristaus nuleidimas į karstą“ gavo pirmą premiją ir atitinkamą pinigų sumą. Dėl tų konkursų jis ir galėjo studijuoti užsienyje.“
1930 metais iš užsienio grįžęs į Lietuvą B. Bučas apsigyveno Panevėžio mieste. Čia pasirinko laisvo menininko kelią. Jį priglaudė filantropė E. Jodinskaitė – Sodų gatvės aštuntuoju numeriu pažymėtame name menininkui buvo suteiktos patalpos dirbti ir gyventi.
Bernardas Bučas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS archyvų nuotr.
Muziejuje turima medžiaga pasakoja, kad kai 1930 metais Lietuvoje buvo minimi jubiliejiniai Vytauto metai, B. Bučas sukūrė Vytauto biustą, skulptūrėlę „Vytautas sfinksas“.
Tais pačiais metais jis buvo pašauktas į karinę tarnybą Ketvirtajame Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. „Pulko vadas plk. Giedrys gabiam menininkui sudarė geras kūrybos sąlygas. Čia tarnaudamas B. Bučas nulipdė karaliaus Mindaugo skulptūrą. 1931 metais su dailininku Vaičiumi Panevėžyje suorganizavo dailininkų darbų parodą. Čia Bučas pristatė Vytauto ir Mindaugo biustus, tapybos darbus, J. Lindės-Dobilo ir keletą kitų portretų. 1932 metais pastatė paminklus Didžiulienei-Žmonai ir jos vyrui Didžiuliui Griežionėlių kapinėse prie Anykščių–Viešintų kelio. Tais pačiais metais B. Bučas dalyvavo parodoje Kaune ir čia pristatė Vytauto biustą, jis buvo labai gerai įvertintas“, – pasakoja vyresnysis muziejininkas.
1932 metais B. Bučas nulipdė prezidento A. Smetonos biustą. Vėliau Kauno Žemės ūkio banko fasadui kūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą „Sėjėjas“. Netrukus skulptorius nulipdė Maironio reljefą jo muziejui prie Kauno arkikatedros, statė Maironio paminklą.
Sekant biografijos faktais prieiname prie 1936-ųjų, kai B. Bučas gavo Švietimo ministerijos stipendiją vykti į Paryžių pasitobulinti – kartu su juo važiavo ir mylimoji, garsi poetė Salomėja Nėris. Paryžiuje jie susituokė, nes Lietuvoje civilinės santuokos nebuvo. Paryžiuje Bučas studijavo kalimą iš akmens ir marmuro.
1937 metais menininkų pora grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje. Čia skulptorius pats projektavo ir statė namą, pasisodino didelį sodą. 1937 metų spalio mėnesį jiems gimė sūnus Saulius.
Tie keletas metų Palemone sutuoktiniams buvo patys laimingiausi. Čia skulptorius baigė bareljefus Vaižganto paminklui, statėsi savo namą, lipdė husarų pulko puskarininkių ramovei reljefą ,,Žirgai“.
„Bernardas Bučas. Kas jis? Neįvardytos jo skulptūros puikuojasi miestų aikštėse, vestibiuliuose, kapinėse, – skulptorius yra sukūręs ištisą meno šedevrų galeriją.“
S. G. Markauskaitė
Nepaisant daugybės jo įsimintinų darbų, skulptorius B. Bučas plačiajai visuomenei labiau žinomas kaip poetės S. Nėries vyras, jos vienintelio sūnaus Sauliaus tėvas. Kaip apie skulptorių, apie jį nebuvo parašyta nei mokslinių darbų, nei populiarių straipsnių, nei knygų.
Ištaisyti klaidą ėmėsi taip pat iš Panevėžio krašto, nuo Krekenavos kilusi Saulutė Genovaitė Markauskaitė. Vilniaus universitetą baigusi moteris – poetė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Tėvynės pažinimo draugijos narė. Ji yra jau išleidusi net devynias savo knygas.
2014 metais pasirodė didžiulio darbo pareikalavusi knyga „Krekenava laiko tėkmėje“, supažindinanti su miestelio, jo žmonių, bažnyčios istorija.
Po šios knygos pasirodymo jos autorė ir susipažino su taip pat iš Krekenavos krašto kilusia trečiąja B. Bučo žmona, jo dviejų dukrų motina Ona Bučiene-Obrikat. Moteriai labai patiko kraštietės knyga ir ji prisipažino seniai ieškanti žmogaus, kuris galėtų parašyti knygą apie šviesaus atminimo jos vyrą, skulptorių B. Bučą, įamžintų jo atminimą.
S. G. Markauskaitė ėmėsi darbo ir po poros metų knyga išvydo dienos šviesą.
Vieni pirmųjų su S. G. Markauskaitės parengta knyga „Skulptorius Bernardas Bučas“ susipažino panevėžiečiai. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos konferencijų salėje vyko knygos pristatymas, sutraukęs gausų būrį žmonių.
Renginyje dalyvavo ne tik knygos autorė, bet ir leidėjai bei B. Bučo žmona Ona Bučienė-Obrikat, dukros Aušra Bučaitė-Dabrišienė ir Rasa Bučaitė-Karaškienė.
Skulptorius Bernardas Bučas savo dirbtuvėje jaunystės metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS archyvų nuotr.
Knygos pristatyme S. G. Markauskaitė rašo: „Bernardas Bučas. Kas jis? Žymus skulptorius, Salomėjos Nėries vyras… Primirštas… neįvertintas. Neįvardytos jo skulptūros puikuojasi miestų aikštėse, vestibiuliuose, kapinėse, – skulptorius yra sukūręs ištisą meno šedevrų galeriją.“
Po kruopelytę rinkdama prisiminimus, klausydamasi pasakojimų, ieškodama nuotraukų, menininko darbų, autorė sako susipažinusi su nepaprastai doru, sąžiningu, talentingu žmogumi.
„Atradau didingą, orią, taurią, jautrią, drąsią, kilnią Bernardo asmenybę! Rašant knygą ir gilinantis į jo vidinį pasaulį bei poelgius įvairiose gyvenimo situacijose, ta asmenybė vis augo ir augo“, – sako knygos autorė.
Įdomu buvo sužinoti, jog B. Bučas dar visai jaunas pats užsidirbo pinigų studijoms užsienyje. Lietuvos skulptoriaus, profesoriaus Juozo Zikaro patartas, dalyvavo ir laimėjo lietuviškų monetų, pašto ženklų ir kortų konkursuose. Už laimėtus piniginius prizus jis galėjo išvykti semtis meno mokslo į Romą, Briuselį ir Paryžių. Užsienyje Bernardas išmoko dirbti su įvairiomis medžiagomis – granitu, marmuru, moliu, metalu, bronza, gipsu. Jo skulptūrose ryški klasikinė meno estetika, todėl kūriniai išlieka gyvybingi ir labai patrauklūs…
Sovietmečiu iš pradžių jis bandė mokytojauti ir pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti. Bet, kaip sako knygos autorė, tai tik patvirtina, koks jis buvo stiprus menininkas – bet kam tokių paminklų niekas neleido kurti.
Darbas prie knygos autorei buvo labai įdomus, patrauklus. Žinoma, knygoje neišvengta ir B. Bučo bei Salomėjos Nėries temos.
Rašoma apie įdomią ir netikėtą jų pažintį, meilę, laimingus ir nelaimingus jų gyvenimo metus.
„Visa tai buvo taip gilu, kad po Salomėjos mirties iki pat savo gyvenimo pabaigos skulptorius negalėdavo kalbėti apie ją nesijaudindamas. Kai poetė mirė, sūnus be mamos liko aštuonerių metų…Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija. Bet neganda vėl tykojo – Zofija sunkiai susirgo…
Po visų nesėkmių B. Bučui, jau bene šešiasdešimties sulaukusiam, vėl nusišypsojo laimė sutikti jauną, gražią merginą, kuri pamilo jį visa širdimi… Trečioji žmona, jo dukrų motina Onutė Kondrotaitė už vyrą buvo jaunesnė trisdešimčia metų. Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė. Žmona skulptoriui sudarė sąlygas ne tik gilintis į kūrybos paslaptis, bet ir įveikti abejones dėl savo likimo bei kūrybinių siekių“, – pasakoja knygos autorė.
B. Bučas savo žmonai Onutei vis sakydavo: aš tau dar daug papasakosiu. Tačiau taip ir nepapasakojo… Kiekvienąkart prabilus apie Salomėją, jo akyse sublizgėdavo ašaros. B. Bučo ir jo žmonos Onos namuose stovėjo Salomėjos biustas, prie jo visada žydėjo gėlės. Žmona dėl to nepyko, nepavydėjo, žinojo, koks svarbus jos vyro gyvenime buvo laikas, praleistas su S. Nėrimi.
Knyga apie skulptorių B. Bučą įdomi visiems jo gyvenimu bei kūryba besidomintiesiems. Prisiminimai, laiškai, liudijimai iš praeities apie B. Bučą nušviečia kelius, kuriais jis ėjo kilniai, prasmingai gyvendamas ir kurdamas.
Sako, jog kiti menininkai jam pavydėjo talento, darbštumo, turėtos galimybės semtis žinių geriausiose užsienio mokyklose.
Kaip teigia S. G. Markauskaitė, knygoje yra pirmąkart publikuojamų dokumentų, faktų, liudijimų, atsiminimų, atskleidžiančių rūsčius žmogiškumo ir pašaukimo išbandymus dramatiškuose istorijos sūkuriuose.
Gaila, jog knygos tiražas jau baigiamas išsemti ir susidomėjusiems greitai nebebus ko pasiūlyti. Bet knygos autoriai bei leidėjai vis dar kviečiami į susitikimus, prašoma papasakoti, kaip gimė šis leidinys, kaip ir kur rinkta medžiaga, kokios paslaptys atskleistos.
Vienus pirmųjų su knyga apie B. Bučą supažindinę panevėžiečius, autorė bei leidėjai su ja apvažiavo beveik visą Lietuvą ir vis dar kviečiami bei laukiami.
Gegužės viduryje susitikimas įvyks Druskininkuose, šio miesto gyventojams taip pat įdomu kuo daugiau sužinoti apie ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros šimtmečio kelyje palikusį menininką.
