-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiuo metu Einaras Matijošaitis paniręs į savo būsto remontą. Tačiau net ir tokiu naujakuriui įtemptu metu jis stengiasi rasti valandžiukę kūrybai. Jau kurį laiką jis dirba su nauju Lietuvos repo pasaulyje puikiai pažįstamos grupės „Willie Valo“ albumu bei tamsesniais elektronikos garsais, kuriuos pristato su Toy Atlas pseudonimu.
Kurį laiką panevėžietis muzikos prodiuseris prisistatydavo Soundscape slapyvardžiu. Tačiau Einaras sako, jog šis tėra vienas iš jo alter ego, su kuriuo nori leisti labiau pop- ir platesnei auditorijai skirtą muziką.
„Kadaise, kai nuomojomės studiją viename Vilniaus pastate, reikėjo sugalvoti patalpų pavadinimą, nes pastato savininkai norėjo pagaminti informacines lenteles. Tuo metu buvau apsistojęs ties soundscape muzika (elektroninės arba elektroakustinės muzikos forma – red. past.). Galiausiai tos studijos nebeliko, o kai reikėjo kažkaip pasivadinti leidžiant muziką, ilgai negalvojęs likau Soundscape“, – kaip gimė vienas iš jo slapyvardžių, paaiškina E. Matijošaitis.
„Condor Avenue“ nuotr.
Išrinkti vieną savo kūrinį, kuris, Einaro manymu, geriausiai jį pristatytų, ko gero, nepavyktų. Skirtingos dainos, anot jo, gali priminti skirtingus gyvenimo etapus bei įvykius. Iš senesnių laikų, kai grojo indie roko grupėje „Condor Avenue“, kuriai teko garbė pasirodyti festivalyje „The Great Escape“ – viename didžiausių ir svarbiausių muzikos industrijos renginių Europoje, Einaras labai didžiuojasi daina „Noir“. Su komanda šiai dainai pavyko sukurti ir tikrai aukštos kokybės vaizdo klipą. Su atlikėja Muza Magda sukurta daina „Sin“ yra kiek kitokia muzika, nei E. Matijošaitis įpratęs kurti, bet tikrai liko patenkintas galutiniu skambesiu.
„Paskutiniu metu vėl artima tapo „Willie Valo“ daina „Miestas“, kuri tiek muzika, tiek klipo vaizdu geriausiai atspindi mano vyraujančias emocijas“, – sako muzikos kūrėjas.
Su reperiu „Willie Valo“, su kuriuo pastaruoju metu kartu ir groja, E. Matijošaitis susipažino gana seniai. Tai kartu grojanti draugų kompanija, prie kurios gan netikėtai prisijungė ir Einaras.
„Juos pažinojau jau anksčiau, kai dirbau viename Vilniaus barų, todėl nebuvo sunku įsilieti ir greitai pritapti. Nors iš pradžių tikrai buvo šioks toks šokas, nebuvau pasiruošęs tokiam rokenrolui“, – juokiasi muzikantas.
Muzika E. Matijošaičio aplinkoje skambėjo nuo pat vaikystės. Jis užaugo su devintojo dešimtmečio grupių „ZZ Top“, „Dire Straits“ bei „Metallica“ kasetėmis. Rimčiau muzika susidomėjo dar antroje klasėje, kai bendraklasio prikalbintas pradėjo lankyti Muzikos mokyklą. Ten baigė birbynės specialybę. Dabar Einaras į rankas birbynę ima gana retai – mieliau brazdina gitara, muša būgnus ar skambina pianino klavišais.
Gitaros valdymo meno E. Matijošaitis kurį laiką mokėsi pas privatų pedagogą ir turėjo minčių po mokyklos baigimo studijuoti džiazą. Vėliau planai pasikeitė ir kuriam laikui gitara liko užmiršta.
„Grojant grupėje per repeticijas pasitaikydavo galimybių ir pianinu pagroti, ir prie būgnų pasėdėti, tad stengiausi pramokti visko. Tai labai praverčia dabar, nes tenka kurti partijas visiems instrumentams“, – pasakoja E. Matijošaitis.
„Condor Avenue“ nuotr.
Paklaustas, ar sudėtinga jauniesiems talentams prasimušti į muzikos olimpą, E. Matijošaitis svarsto, jog viskas priklauso nuo to, ką kiekvienas įvardintų savuoju olimpu.
Jeigu tikslas yra gerai praleisti laiką su draugais, kartkartėmis pagroti koncertuose, o vasarą palinksminti festivalių dalyvius – nesunku. Bet jei norisi tapti labiau žinomam ir sutraukti daugiau žiūrovų – reikia daug nuoseklaus darbo.
„Stipri komanda yra vienas tų aspektų, kurie padeda sukurti kokybišką produktą. Žinoma, visada gali pakakti vienos tikrai geros dainos ir šiek tiek sėkmės“, – šypteli muzikantas.
E. Matijošaičiui per netrumpą muzikinės veiklos laiką teko savo kailiu patirti ir išmokti, kaip svarbu jausti savikritikos ribas. Dažnai kūrėjas, anot jo, gali gludinti tam tikrus kampus iki begalybės, nors kiti į tai net neatkreips dėmesio.
„Perfekcionizmas nėra blogai iki tol, kol tai netrukdo judėti pirmyn. Bet kartais mes patys tampame didžiausiais savo kritikais“, – pastebi Einaras.
Jam svarbu kuriant jausti malonumą. Tai – savotiška meditacija, kai atsiriboja nuo aplinkinių dirgiklių, pamiršta problemas ir skiria laiko sau. Nors, prisipažįsta, kad meluotų sakydamas, jog jam nėra svarbus ir grįžtamasis ryšys.
„Visi, kurie savo kūryba dalijasi viešai, tikisi sulaukti teigiamų įvertinimų. Ir tai nėra blogai. Dažnai įvertinimas, nesvarbu, geras ar blogas, motyvuoja kurti toliau“, – svarsto pašnekovas.
Kūryba E. Matijošaičiui yra galimybė savo emocijomis dalytis su kitais. Jam labai gera sukurti kažką, kas pačiam sukelia tam tikrus išgyvenimus, ir matyti, kad tai sujaudina ir kitus.
„Muzika yra visiems suprantama kalba. Emocijos nebūtinai turi būti vienodos, bet tai vis tiek tampa tam tikru bendravimo būdu“, – sako Einaras.
Jis pastebi, kad, ko gero, visa paties kūryba turi melancholijos prieskonio. Tikriausiai dėl to ne visada pavyksta sukurti kažką iš tipinio popscenos skambesio.
Kurdamas jis improvizuoja. Niekada nebūna taip, jog prisėda mintyse jau turėdamas galutinį vaizdą.
Būna ir taip, jog, atrodo, sukūręs tikrai gerą muzikinę idėją, kitą dieną paklausęs, ją ilgam guldo į stalčių.
Asmeninio albumo nuotr.
E. Matijošaitis niekada neturėjo tikslo savo kūryba siųsti kokių nors žinučių. Anot jo, netgi grojant grupėje tą pačia dainą, kiekvienas narys ją gali suprasti skirtingai. Ką jau kalbėti apie klausytojus. Tad, Einaro manymu, kiekvienas klausytojas jo kūrinius turėtų interpretuoti savaip.
E. Matijošaitis juokiasi, per visą gyvenimą pats muzikine prasme išmokęs mėgti praktiškai viską. Vienu metu paeiliui gali klausyti ir techno, ir 90-ųjų britų popso, ir šiuolaikinės popmuzikos.
O jo muzikinis skonis keitėsi kartu su gyvenimo etapais.
„Vaikystėje labai mėgau Eminemą, po to pradėjau klausyti Slipknot, tuomet „Oasis“, dabar – įvairiausių techno kūrinių. Toks pomėgių kratinys, ko gero, nulemia ir grojamą muziką, kuri nėra tradicinė vieno žanro kūryba“, – svarsto pašnekovas.
Į E. Matijošaičio pasiryžimą užkariauti muzikos pasaulį artimieji reagavo labai natūraliai. Vaikinas visada jautė šeimos palaikymą ir padrąsinimą. Muzikantas svarsto, kad tikriausiai visi mato, jog muzika jį tiesiog veža, todėl stengiasi tos aistros nenuslopinti.
Iš kur paveldėjo kūrybiškumo geną ir išskirtinį muzikos pajautimą, E. Matijošaitis nė nežino. Jis šeimoje yra vienintelis muzikos gurmanas, bet viena ausimi girdėjo, kad senelis jaunystėje tuo irgi užsiimdavo.
„Pamenu, kad dar iki starto Muzikos mokykloje stalo teniso treneris sakydavo, kad gerai jaučiu ritmą. Bet tai buvo viskas. Sakyčiau, jog buvau tipinis vaikas, kuris klausė visko, ką tuo metu grojo aplinkui, ir kokiais nors išskirtiniais muzikiniais talentais tikrai neišsiskyriau“, – sako Einaras.
Šiuo metu E. Matijošaičio diena, jo žodžiais tariant, atrodo netgi per daug standartiškai. Ryte skuba į darbą banke, kur darbuojasi pinigų plovimo prevencijos kokybės komandoje, vakare tvarkosi namuose. Mėgsta pabūti gamtoje arba tiesiog sėsti į mašiną ir važiuoti į užmiestį, nesukdamas galvos dėl galutinės stotelės. O prie kūrybos kurį laiką specialiai savęs neprileido.
„Kartais praverčia pailsėti nuo kūrybos ir atversti švarų lapą, – šypteli muzikos kūrėjas. – Ieškoti naujovių ir tobulėti norėsis visada, bet kryptį, kuria judėsiu pirmyn, jau esu nusistatęs.“
Ko gero, kaip ir kiekvieno kuriančio, E. Matijošaičio svajonė yra iš tos kūrybos sugebėti patogiai gyventi.
„Kitokie pasikalbėjimai“ nuotr.
E. Matijošaitis didžiuojasi, kad kilęs iš Aukštaitijos sostinės. Tad visai nenuostabu, jog su kraštiečiu Dovaru Nevardauskiu – DŪ iš karto rado bendrą kalbą ir išleido bendrą dainą „Šešėlis“. Joje dainuoja ir kitas panevėžietis Paulius Drabulis, viršelio autorė – panevėžietė menininkė Rita Raziūnaitė, o pačiame viršelyje – gimtojo Panevėžio vaizdai.
Nors gyvenimą dėlioja sostinėje, E. Matijošaičiui Panevėžys visada liks miestu, kuriame praėjo visi pirmieji jo kartai, pažintys ir patyrimai.
„Manau, kad didžiąja dalimi būtent Panevėžyje tapau toks, koks esu ir dabar“, – teigia muzikos kūrėjas.
Anot Einaro, miestas dabar tapo modernesnis bei patrauklesnis. Tiek gyventojais ir jų pasaulėžiūra, tiek savo erdvėmis.
„Smagu matyti, kad čia kiekvienas gali atrasti sau patinkančios veiklos, kad ne visi po mokyklos iš karto skuba išvažiuoti kitur. Netgi išvažiavęs ne vienas sugrįžo atgal. Nesistebėčiau, jeigu ir mano keliai kada nors vėl parvestų į Panevėžį“, – sako E. Matijošaitis.
