I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Bėgantis sielos virpesiais

Bėgantis sielos virpesiais

Panevėžys mena laikus, kai į spektaklius rinkdavosi minios – pasipuošusių, pasitempusių, nusiteikusių ypatingam įvykiui žiūrovų. O ir bilietų gauti nevisad pasisekdavo. Šiandien yra kitaip.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atėjusi į susitikimą su aktoriumi Albinu Kėleriu nejučia net krūpteliu – į anuos laikus grąžina susijaudinęs moters balsas: „atsiprašome, salė pilna, visos vietos užimtos“. Šįkart gelbsti žurnalisto statusas, man leista likti. Jaukiai įsitaisiusi už salės durų, kartkartėmis pro fotoaparato objektyvą žvilgteliu vidun. Pamažu mūsų čia, už durų, daugėja. Tiesa, nėra jau taip ir blogai – garsas iš salės viduje išties puikus, tik vaizdą reikia susikurti pačiam.

Šiltas rugsėjo vakaras bibliotekoje skirtas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriui ir režisieriui, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatui, Auksinio scenos kryžiaus (2008 m. už grafo Almavivos vaidmenį Algimanto Pociūno režisuotame spektaklyje „Figaro vedybos“) kavalieriui Albinui Kėleriui. Sukūręs arti šimto skirtingų vaidmenų teatre, režisuojantis spektaklius, vaidinantis kine, televizijoje, aktorius kukliai prisipažįsta, kad iki šiol ne tiek jau daug tokių jam surengtų vakarų turėjęs. Pravėrus didžiulį A. Kėlerio sukauptos kūrybinės patirties bagažą, mažutėje G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos salėje, regis, net jo skaitomos eilės nebetelpa.

Tikriausiai neišgirsime, kad Panevėžyje paminėjus teatrą, nebūtų minima ir J. Miltinio pavardė. Albinas Kėleris – vienas paskutinių maestro mokinių, Panevėžio dramos teatre pradėjęs vaidinti 1973-iaisiais, dar besimokydamas vidurinėje, būdamas vos penkiolikos.

„Intuityviai juntu, kad mokėjimu išeit į šiandieną, reaguot į tai, kas vyksta dabar, J. Miltinis gyvas jumyse, spektakliuose“, – sekdamas istoriniais pėdsakais aktorių tyrinėja menotyrininkas, istorikas ir teatro kritikas Helmutas Šabasevičius, su žmona teatrologe Daiva Šabasevičiene specialiai atvykęs į šį vakarą.

„Teatro aktoriaus menas nepaprastai sudėtingas. Man visa laiką stebuklinga scenoje matyt žmogų, kuris ką tik buvo tiesiog žmogus su pase įrašyta pavarde, o staiga jis virsta personažu, kuris sugeria visų prisidėjusių prie spektaklio – režisieriaus, dramaturgo, kitų aktorių energiją ir atsiranda dar viena nauja biografija“, – pastebi H. Šabasevičius.

Kad A. Kėleris neeilinė asmenybė, jau jaunystėje pastebėjo aktorė Dalia Melėnaitė, vos pamačiusi aktorystės keliu pasukusį rimtą, darbštų jaunuolį.

„Jis niekada neieškojo lengvų kelių, neslinko paviršiumi“, – panirusi į atsiminimus pasakojo aktorė.

Jai įstrigęs stropaus, reaguojančio į pastabas ir nuolat užsirašinėjančio jaunuolio paveikslas.

„J. Miltinio žodžiais sakant, ieškokit amžino, o ne laikino. Jo pastabos buvo filosofinio turinio. Ne tokios, kada kur pasisukti ar į ką kaip žiūrėti. J. Miltinio pastabos buvo daug platesnės, sakykim, pradėdavo nuo teatro erdvės analizės. Tiesiog negali neužsirašinėti. Visi užsirašinėjome, dalinomės. Net ir pati Dalia leisdavo naudotis jos užrašais“, – kolegės žodžius patvirtina ir pats A. Kėleris.

Jis prisimena, kad J. Miltinis nuolat skaitė. Ir aktorius skatino skaityti gerą, rimtą literatūrą, gerą poeziją. Jis augino aktorius kaip asmenybes, ugdė jų talentus, mokė disciplinos. J. Miltinis ugdė savo aktorių kaip visapusį menininką.

„Kaip, pavyzdžiui, antikoje dailininkas juk nebuvo tik dailininkas, jis buvo ir filosofas, ir mokslininkas. Taip ir šių dienų plataus spektro kultūros žmogus – Albinas Kėleris. Labai gaila, kad šiuolaikiniai vaidmenys neatskleidžia visų Albino galimybių. Jis neturi erdvės visiškai išskleisti sparnus. Jis daug didesnis už tai, ką jam siūlo šiandiena. Jis per didelis šiandienos scenai, šiandienos vaidmenims“, – įžvalgomis dalijasi A. Kėlerio broliu įvardintas bičiulis poetas Rimvydas Stankevičius.

Tarp visų A. Kėlerio biografijoje išvardintų titulų R. Stankevičius sako neradęs vieno labai svarbaus – Laimono Noreikos premijos laureatas.

„Jis fantastiškai gerai skaito poeziją“, – pasakoja poetas.

Pasak R. Stankevičiaus, retas aktorius gali gerai perskaityt poeziją, nes renkasi eiles scenai ir skaito pagal išmoktus balso intonacijos šablonus. Mažai kurie išties gyvena eilėraščiu.

„Iki pažinties su A. Kėleriu menkai žinojau poetę E. Mezginaitę, tačiau, kai sykį Vilniuje išgirdau aktoriaus skaitomas jos eiles, A. Kėlerio perskaitytas eilėraštis mane taip sukrėtė, kad tiesiogine prasme kūnu nubėgo šiurpuliukai“, – prisiminė R. Stankevičius.

Anot jo, šių dienų aktoriai labai gerai išmokyti vaidinti kūnais, bet neišmokyti vaidinti sielos judesiais.

„Vienetai, kurie per visą gyvenimą išlaiko tvirtą ir tiesų vertybių stuburą. Toks yra Albinas. Kuo daugiau turėsime tokių Albinų, tuo bus turtingesnė Lietuva“, – kalbėjo R. Stankevičius vakaro herojui dedikuodamas savo eilėraštį „Paskutinis blyksnis“:

Po šventės mes neradom savo kūnų,
Tik tai, kas niekieno, kas nuo kitų atliko –
Bebalsį paukštį, bėgantį viršūnėmis,
Bevardį žvėrį, genamą skalikų,

Kelias žvaigždes pro ledo luobą storą,
Kelis medžius – liesus pūgų augintinius…
Tais, kuriais niekas būti nepanoro –
Nuo šiolei mudu pakaitom vadinsimės…

Lašėjom sniegenom, sukruvintais pilvukais,
Šermukšnio uogomis blyksėjom apsivilkę,
Jau sūkuriais vingriais po plyną lauką sukomės,
Jau lėkėm po velnių, tačiau ir ten netilpome…

Todėl labai lėtai, kaip tik po šventės būna,
Balton tylon baltais keliais išėjome
Su tais, kurie nerado savo kūnų –
Pas tuos, kurie jų niekad neturėjo.

Kuklus, viso vakaro metu iš rankų kameros nepaleidžiantis Albino Kėlerio bičiulis, kino režisierius, operatorius, Panevėžio kino metraštininkas Jonas Čergelis, kaip jam įprasta, nedaugžodžiavo, o pasirinko vaizdų kalbą. Šiek tiek su aktoriumi prisiminę kūrimo ypatumus, auditorijai parodė ištrauką iš jųdviejų kūrybinės grupės specialiai Panevėžio vandentiekiui sukurto filmo „Byla Nr. 2“. Vakare lyriškai virpėjo Raimundo Januševičiaus užgautos gitaros stygos, aidėjo plojimai ir nuostabos šūksniai, tylos pauzes keitė prisiminimai, skambėjo juokas, kai kurių akyse suspindo jautrumo ašara. Tikriausiai šis aktoriui A. Kėleriui – vienam žmogui su keliomis dešimtimis biografijų skirtas vakaras dar būtų galėjęs tęstis iki ryto, nes skirstytis niekas nenorėjo.

Galerija

Komentarai

  • Labai taiklus pastebėjimas-„gerai išmokyti vaidinti kūnais,bet neišmokyti vaidinti sielos judesiais“…Todėl man ir nepatinka šiuolaikiškų jaunųjų aktorių vaidyba.Labai gaila,kad režisieriai senuosius nustumia…

  • Seniesiems jau laikas ramiai sedeti namie. Kiek dare – padare, kiek dirbo – pridirbo. Nauji laikai, naujas vejas, naujas supratimas, nera cia ko virkauti…..

    • Gėda tokį komentarą rašyti.

    • Nauji laikai,naujas vėjas…deja-supratimo apie amžinas tikrąsias vertybes-nėra.O tuo, ką senieji „pridirbo“ -be jokio sąžinės graužimo naudoji.Tačiau kažko savo,tvaraus – nesukuri.

  • Tikrai tikrai tikrai. Uz ji nera geresniu visame panevezyje, Tarybu ir Europos sajungoje.

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų