-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vis daugiau žmonių, ieškodami savo šaknų, mintimis grįžta į praeitį. Jie kreipiasi į specialistus, patys bando iš užmaršties atkapstyti artimųjų vardus, sužinoti jų likimus, sudaryti giminės genealoginį medį. Šių idėjų skatinami, be abejo, veria bažnyčių duris – tik čia saugomose metrikų knygose galima rasti atsakymus į daugelį klausimų.
Štai prieš trejetą savaičių Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonui Romualdui Zdaniui teko pagelbėti dviem šeimoms – žmonės prašė surasti įrašus bažnyčios knygose apie daugiau kaip prieš šimtą metų čia krikštytus giminaičius. Dabar amžinybėje besiilsintys protėviai kadaise toje bažnyčioje buvo pakrikštyti. Apie tai knygose ir užrašyta.
Išlikusiuose dokumentuose šimtai įrašų. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje krikšto knygos saugomos nuo 1848 metų, santuokų – nuo 1884-ųjų, o mirčių – nuo 1927-ųjų. Tai tarsi savotiška duomenų bazė ieškant informacijos iš praeities.
Pastaruoju metu į dvasininkus kreipiasi nemažai žmonių, norinčių sužinoti savo artimojo palaidojimo vietą senosiose miesto kapinėse. Iš senelių jie girdėjo, kad proprosenelis ar kitas giminaitis čia tikrai palaidotas, bet neatsimena, kurioje vietoje. O norėtų tuos kapelius prižiūrėti, atnaujinti paminklą.
Anuomet, kaip teigia klebonas, kapinės priklausė bažnyčiai, ji skirdavo laidojimo vietą, apie tai įrašydavo į knygą.
Dvasininkai visada mielai padeda duomenų ieškantiesiems. Tik surasti reikiamus įrašus nėra taip paprasta. Jeigu nežinoma tiksli įvykio data, tenka nagrinėti labai senus įrašus. O jie dažniausiai būna sunkiai įskaitomi, neįgudusiai akiai visai nesuvokiami – kažkas suraityta ar parašyti neįprastu šriftu, nelietuviškai.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys sako, kad senosios knygos geriausios pasakotojos apie praeities gyvenimą. T. Šiaudinio nuotr.
„Gerai, jeigu kunigas ar vargonininkas, kuriam neretai būdavo patikima tvarkyti knygas, rašydavo aiškiai, įskaitomai, buvo raštingas. Bet taip elgėsi ne visi – kartais taip priraityta, kad beveik neįmanoma iššifruoti. Kai kur įrašai daryti vienas ant kito, pavyzdžiui, kai keičiant pavardes buvo taisyta“, – „Sekundei“ aiškino R. Zdanys. Klebonas sako, kad tarp tos, iš pirmo žvilgsnio nesuvokiamos raizgalynės, pirmiausia ieško įrašyto vardo to, kuriuo vadintas ieškomas žmogus. Radus vardą prie jo skaitoma pavardė – lyginama, ar atitinka, ar bent panaši, tada tikslinami kiti duomenys.
Kiekvienas bažnyčios knygų įrašas byloja labai daug – iš krikšto knygų sužinoma, kada žmogus gimė, kas jo tėvai, kokia šeima. Santuokas registruojant taip pat atsakoma į daug klausimų, o iš įrašų apie mirusįjį galima sužinoti, kokia jo gyvenimo trukmė, mirties priežastis ir kt.
Senųjų knygų – metrikų – įrašus dabar galima pamatyti ne tik atėjus į bažnyčią. R. Zdanys primena, kad šiuolaikiniam žmogui savo vartus atidarė elektroninio paveldo svetainė – didžiulis skaitmeninis lobynas, kuriamas pagal Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio turinio saugojimo ir prieigos strategiją.
Dabar yra greita ir patogi prieiga prie tūkstančių knygų, laikraščių, rankraščių, žemėlapių, garso įrašų ir kt. Visa tai sukuria unikalią, turtingą ir vaizdingą Lietuvos kultūros paveldo panoramą.
Tame lobyne yra ir Bažnyčių metrikų aktų knygos – kol kas perkelta daugiau kaip keturi tūkstančiai paveldo įrašų. Skaitmeninamos ir kitos Lietuvos katalikų bažnyčios parapijose saugomos senos metrikų knygos su įrašais apie krikštus, santuokas ir mirtis, taip pat su parapijiečių sąrašais ir įrašais apie vadinamuosius užsakus prieš santuoką. Knygas planuojama skenuoti pačiose parapijoje ar dekanatuose, kur ketina lankytis mobiliosios grupės.
Nufotografuoti puslapiai sukelti į svetainę ir kiekvienas žmogus, žinodamas, kokiame krašte gyveno jo protėviai, pagal pasirinktą bažnyčią gali surasti įrašus. Tiesa, juos šifruoti patiems – įkelta taip, kaip anuomet buvo parašyta.
Pavyzdžiui, galima surasti rašytą 1748–1765 metais Joniškio bažnyčios gimimo metrikų knygą. Visi įrašai lotynų kalba. Lotyniškai teks skaityti ir, pavyzdžiui, Dieveniškių bažnyčios santuokos metrikų knygą, kuri apima 1797–1811 metus. O, tarkime, Radviliškio bažnyčios mirties metrikų knyga 1887–1896 metais rašyta rusiškai.
Elektroninėje erdvėje viešinami tik senesni nei šimto metų įrašai – taip siekiama nepažeisti duomenų apsaugos.
Iki 1940 metų valstybinės registracijos nebuvo ir bažnytinės knygos yra vienintelis šaltinis, pagal kurį galima nustatyti gimimo, santuokos, mirties faktus, tai svarbus šaltinis išduoti oficialius dokumentus.
Lietuvoje situacija labai įvairi, kai kuriose bažnyčiose senųjų knygų neišlikę, kai kur jų gana nedaug, tačiau kai kuriose parapijose yra net 17-ąjį amžių siekiančių metrikų.
R. Zdanys džiaugiasi, kad pagal išlikusias knygas turtingiausia Panevėžio vyskupija – bažnyčiose išsaugota daugiausia metrikų.
„Tos knygos – mūsų istorija. Randami įrašai atskleidžia kiekvieno laikotarpio ypatumus. Juk iš knygų galime sužinoti, kiek kokiais metais gimė vaikų, kokiose šeimose. Būdavo įrašoma, ar teisėtoje santuokoje gimė, ar ne. Sužinome, kiek žmonių mirė, kokio amžiaus, dėl kokių priežasčių. Tai labai svarbu ir istorikams, ir visiems žmonėms“, – sako dvasininkas.
Panevėžio krašto pasididžiavimas – Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažoji bazilika – taip pat saugo gausų ir vertingą senųjų knygų lobyną. Pati seniausia praeities įvykius liudijanti krikšto knyga yra 1640-ųjų.
Knygos dabar saugomos klebonijoje, ateityje joms bus ieškoma saugesnės vietos muziejuje. Tuos dokumentus stengiamasi vartyti kuo rečiau – šimtmečius atlaikęs popierius vis dėlto nėra amžinas.
Klebono G. Jankūo teigimu, senieji įrašai jau kuris laikas lengvai prieinami. Visų krikšto, santuokų, mirčių knygų įrašai suskaitmeninti – nufotografuoti ir įkelti į internetą.
Tačiau, kaip sako klebonas Gediminas Jankūnas, visiems, kurie domisi savo giminės šaknimis, senieji įrašai jau kuris laikas yra lengvai prieinami, dėl jų net nereikia atvykti į Krekenavą. Visų krikšto, santuokų, mirčių knygų įrašai suskaitmeninti – nufotografuoti ir įkelti į internetą. Duomenis galima rasti parapijos svetainėje.
Dėl duomenų apsaugos internete nėra tik mažiau nei prieš šimtą metų surašytų įvykių. Dėl jų reikėtų kreiptis į bazilikos raštinę, pateikti prašymą, ir duomenys bus suieškoti. Patiems lankytojams senųjų knygų į rankas neduodama, nes tai nėra saugu.
Pastaraisiais metais žmonėms vis labiau pradėjus domėtis savo protėviais, jų biografijų faktais, prašymų pamatyti įrašus apie gimines buvo gausu. Kol nebuvo skaitmeninio varianto, visiems padėti darėsi gana sudėtinga.
Dvasininkui tekdavo perversti šimtus puslapių, kol rasdavo reikiamą pavardę. Todėl ir buvo imtasi iniciatyvos knygas skaitmenininti.
Atsirado tam nei laiko, nei jėgų nepagailėjusių žmonių. Ypač daug knygas suskaitmeninęs Vytenis Bagdonas. Milžiniškam darbui prireikė trejų metų – per tą laiką buvo nufotografuotas ir elektroninėje erdvėje atsidūrė kiekvienas senųjų knygų puslapis.
Dabartinė mūrinė Krekenavos bazilika pastatyta 1902 metais, tačiau iš tikrųjų šios šventovės istorija siekia gerokai senesnius laikus. Pirmąją medinę bažnyčią 1484-aisiais čia pastatė Rodų dvaro savininkai. Bažnyčios degė ir buvo atstatomos – žinoma, kad 1736 metais ją atstatė arkidiakonas Antanas Valavičius.
Stebuklas, kad per ilgus, įvairiausių įvykių kupinus šimtmečius pavyko išsaugoti senąsias Krekenavos bažnyčios knygas – šiais laikais jos tapo prieinamos, leidžiančios studijuoti praeities gyvenimą ne tik istorikams, mokslininkams, bet ir visiems savo giminės bei krašto besidomintiesiems.
Savo giminės šaknų Pasvalio krašte ieškantiesiems pasisekė – jie gali bažnytinių knygų įrašus perskaityti jau iššifruotus ir surašytus šiuolaikine kalba. Tokia pagalba gali naudotis asmenys, besidomintys Pasvalio ir Krinčino bažnyčių parapijose gyvenusiais žmonėmis.
Didžiulį darbą atliko – senųjų bažnytinių knygų įrašus išskaitė ir juos į knygas sudėjo – iš Pasvalio krašto kilęs istorikas Algimantas Krinčius (tikroji pavardė Kaminskas). Bene prieš penkiolika metų šis Krinčino pagrindinės mokyklos direktorius ir mokytojas pradėjo studijuoti senąsias Krinčino bažnyčios knygas, vėliau gilinosi ir į Pasvalio bažnyčioje esančias.
Atlikus didžiulį darbą pirmiausia buvo išleistos knygelės iš Krinčino bažnyčios įrašų: „Jungtuvių metrikai: 1827–1848 metai“, „Krikšto metrikai: 1838–1848 m.“, „Krikštas: 1697–1703 m.“, „Krikštas: 1704–1714 m.“, „Mirtis: 1744–1797 m.“ ir kt. Pačius seniausius laikus atskleidžianti knygelė „Jungtuvės: 1697–1797 metai“.
Išleistos Pasvalio bažnyčios knygos: „Krikštas: 1697–1703“, „Jungtuvės: 1697–1699“ ir daugelis kitų.
Unikalus atvejis Pasvalio krašto istorijoje – buvo išleistos net 44 senosios Krinčino ir Pasvalio bažnyčių knygos. Įspūdingas ir A. Krinčiaus tyrinėtas laikotarpis nuo 1697-ųjų iki 1916-ųjų.
Visas tas knygeles istorikas siekia išleisti keturiais tomais, didelėmis knygomis, su rodyklėmis. Du tomai yra išleisti, trečias jau parengtas spaudai, tik lėšų trūkumas stabdo reikšmingą ir visuomenei labai svarbų darbą. Knygas autorius dažniausiai leidžia savo lėšomis, padedamas kuklių rėmėjų. Bet ir savi pinigai baigėsi, ir rėmėjų dosnumas išseko, tad darbai sustojo.
Kas tai yra – skaityti ir suprasti šimtus senųjų įrašų – žino net vieną kartą senąsias bažnytines knygas vartęs žmogus. A.Krinčius juokauja, kad tokį darbą dirbti treniravosi daug metų taisydamas mokinių sąsiuvinius. Tačiau pripažįsta, kad skaitant senąsias metrikų knygas ne žodį prie žodžio, bet raidę prie raidės tenka dėlioti – taip viskas painu. Juk kai kurie tekstai tik žąsies plunksna parašyti. Daug priklauso ir nuo įrašus dariusio žmogaus – nuo jo raštingumo, suvokimo, pastangų.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad kai kurie 16-ajame amžiuje daryti įrašai tarsi vakar rašyti – ryškūs, neišblukę, suprantami. O vėlyvesni įrašai, maždaug nuo 18-ojo amžiaus, dažniau prasti, išblukę, surašyti atmestinai. Atrodo, kad valstybei žlugus viskas joje tapo ne taip svarbu.
Įrašuose – visokiausių pavardžių įvairovė. Tą pačią pavardę užrašydavo, visaip iškraipydavo, kaip sako A. Krinčius, subjaurodavo. Pavyzdžiui, tų pačių tėvų vaikų kiekvieno pavardė net keliomis raidėmis skiriasi. Iš dažniau pasitaikančių pavardžių istorikas mini Kavaliausko. Ji kilusi nuo žodžio kalvis arba, kaip sakydavo, kavolius.
Dabartinis Kavaliauskas buvo ir Kovalevskis, ir Kavalevskis, Kavolius, Kovalis ir kt. Vardai taip pat kito. Nuo valstiečių vaikų vardų labiau skyrėsi bajorų atžaloms suteikiami. Tačiau visi buvo rašomi į tas pačias krikšto knygas – ir turtingi, ir vargšai. Valstiečiai vaikus dažnai pavadindavo Petru, Jonu, Ona, bajorai prigalvodavo prašmatnesnių, negirdėtų vardų.
Įrašai knygose daryti lotynų, lenkų, rusų, senąja gudų kalba, įvairiais šriftais, rašysenomis, kai kur net dviem aukštais suraityti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais grafų nebuvo, jos atsirado vėliau. Rašydavo, kaip kas sumanęs – kartais pradėdavo nuo vienos informacijos, kartais – nuo kitos.
Pradėjęs skaityti senąsias knygas istorikas nesitikėjo, kad žmonėms labai rūpės senieji įrašai, tačiau pastaraisiais metais pastebi didžiulį susidomėjimą.
Kibti į milžinišką ir ne visada įvertinama darbą A. Krinčių paskatino susidomėjimas.
„Norėjau susipažinti su tame pačiame Krinčine gyvenusiais žmonėmis, sužinoti apie juos kuo daugiau, tai ir pradėjau knygas nagrinėti, paskui jau ir kitiems norėjosi sužinota perduoti“, – sako jis.
Dirbant buvo įdomi pavardžių kaita, o skausmingiausia buvo nagrinėti mirčių knygas. Ypač tų metų, kai siausdavo epidemijos, suirutės.
„Mirdavo ištisomis šeimomis, ypač dažnai vaikai. Vieną dieną tėvai laidoja vieną, po savaitės kitą, dar po kelių dienų trečią vaikelį. O galiausia, išnagrinėjęs tūkstančius įrašų, supranti, kad tiek ir yra to gyvenimo – tik viena eilutė. Vardas ir dvi datos“, – sako krinčiniškis.
Jis labai kūrybingas žmogus. Be senųjų bažnytinių knygų, A. Krinčius yra išleidęs ir daugiau – net 120 leidinių. Tai ir poezijos knygos, gimtojo krašto tyrinėjimų duomenys, įvairūs kiti tekstai.
