Bažnyčiai laikas prisivyti pasaulį

Bažnyčiai laikas prisivyti pasaulį

Nuo praėjusio rudens Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje tikinčiųjų sielas gano jaunas kunigas, poetas Justas Jasėnas. Už drąsų ir kūrybišką požiūrį iš Kupiškio čia perkeltas dvasininkas sako, kad jo kūryboje, kaip ir gyvenime, lieka vis mažiau kablelių bei taškų.

Gyvena šia diena

36-erių kunigas ir rašytojas J. Jasėnas mokykliniais metais darbavosi Panevėžio žiniasklaidoje ir troško tapti tikru žurnalistu. Jam patiko ir puikiai sekėsi rašyti apie savo miesto, mokyklos aktualijas, problemas, pristatyti skaitytojams įdomius žmones. Kaip pats pašnekovas tvirtina, visada norėdavo kuo tikriau, kuo įdomiau parodyti savo herojų. Tačiau paklaustas, ar sugebėtų aprašyti save, dvasininkas nusijuokia, kad tai neįmanoma.

Iš tiesų viename straipsnyje nupiešti šį plačios pasaulėžiūros, patirties ir išsilavinimo žmogų itin sudėtinga. Tačiau trumpiausiai J. Jasėną galima apibūdinti tokiais žodžiais: kunigas, poetas, prozininkas, publicistas bei labai drąsi, laisva, aktyvi ir šiuolaikiška asmenybė.

„Būna labai sunku, jei manęs paprašo parašyti savo biografiją. Tiesiog labai daug interesų, veiklos, studijų, patirties. Kartais save pristatau trumpu gyvenimo kredo – gyventi šia diena“, – apie save papasakoti „Sekundei“ sutiko naujas Panevėžio dvasininkas.

Akimirksniu norėtųsi paprieštarauti, juk Bažnyčia mus ragina gyventi dorai, kad vieną dieną laimingi patektume į dangų. Ir taip planuoti visą gyvenimą. Tačiau jos tarnas Justas tvirtina, kad svarbu gyventi dėl dangaus, bet reikia mokėti išnaudoti ir kiekvieną minutę šioje žemėje.

Kelias į kunigystę

Taip šis žmogus ir daro. Aišku, jo tiesioginės pareigos – svarbiausios. Bet su bažnyčios sienomis, pasak pašnekovo, niekas nesibaigia. Tikėjimo tarnas drąsiai eina į žmones, bendrauja su jais, dalyvauja renginiuose, šventėse, literatūriniuose vakaruose, lanko teatrą, keliauja, domisi, skaito, kuria ir t. t.

„Kunigystė – puikus galimybių laukas. Čia galima daug nuveikti kuriant ryšius tarp žmonių, bendraujant su jais, dirbant jiems“, – tikina Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rezidentas.

Tokioms mintims šį vyrą renkantis profesiją dar gimnazijos metais nuteikė jo pamėgtas tuometis kunigas iš Miežiškių Kostas Balsys. Šis patriotiškas, demokratiškas žmogus, pasak J. Jasėno, jį ir atlydėjo į kunigystę.

Tačiau Panevėžio rajone, Katinų kaime, užaugęs vaikinas religiją atrado tik paskutinėse gimnazijos klasėse, kai mokėsi Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijoje. Ir net ne tikybos pamokose aktyvus jaunuolis pažino Dievą. Jis kiekvieną sekmadienį važiuodavo į Miežiškių bažnyčią patarnauti kunigui, skaityti skaitinių.

„Darome šventes, renginius, pašventiname kažką, pastatome paminklą. Bet vieno sielovados plano neturime, todėl negalime būti tikri, kad mūsų misija turės tąsą ateities kartoms.“

J. Jasėnas

„Negaliu pasakyti, kad tikėjimas mane traukė nuo mažens. Ir anksčiau, ir dabar tokiam 16–17 metų paaugliui religija iš dominančių sričių būna paskutinėje vietoje. Ne išimtis ir aš. Nors nebuvau baisus padauža, bet tikrai nesirgau egzistenciniais klausimais – buvau aktyvus, užimtas mokinys. Iki gimnazijos net nelankiau tikybos pamokų, tik etiką, nes mokykloje pažintis su Dievu – per daug apibrėžta, įrėminta ir neįdomi“, – prisipažįsta kunigas.

Tačiau tuomet dar gimnazistui didelį įspūdį padarė kunigo Juozo Kuodžio, dabar tarnaujančio Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, paveikslas. Jauno žmogaus etalonu tapęs dvasininkas J. Jasėnui atrodė ramybės, supratingumo, gerumo įsikūnijimas. Tokį save po daugelio metų norėjo matyti ir jo sekėjas.

„Turėjau gražų to tikro kunigo paveikslą. Miežiškių kunigo paskatintas, su jo rekomendacija, po gimnazijos 2001-aisiais įstojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją“, – pasakojo rezidentas.

Vėliau jis dar studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, pastoracinės teologijos magistrantūroje. Dabar yra teologijos licenciatas.

Rašyti visada galima

Ne tik kunigystė šį panevėžietį traukė. Iki minčių apie seminariją J. Jasėnas labai domėjosi žurnalistika. Ir šioje srityje, galima sakyti, savo karjerą pradėjo dar būdamas vaikas. Gyvenant Katinų kaime jo mamai buvo pasiūlyta platinti Panevėžio rajono laikraštį. Pardavėja dirbusiai moteriai mielai talkinti ėmė sūnus.

„Dirbau kaimo laiškanešiu. Man tai labai patiko, nes tada tokiuose rajono užkampiuose dar buvo gyvas tikras žmonių bendravimas, pasitikėjimas, kiekviename kieme tave pavaišindavo pienu, šviežia duona. Manimi visi taip pat pasitikėdavo – gera būdavo matyti, kaip žmonės skaito ir džiaugiasi gavę naujienų iš savo rajono“, – prisimena kalbintas kunigas.

Netrukus į savo kaimynų skaitomą laikraštį ėmė rašyti ir pats laiškanešys. Pamokytas redaktoriaus, jis rašydavo paprastus reportažus iš savo mokyklos, kaimo.

Dar rimčiau kurti jaunuolis pradėjo išėjęs į gimnaziją ir pradėjęs bendradarbiauti su „Panevėžio balsu“. Čia jį žavėjo profesionalūs redaktoriai, kartu dirbo poetė Elena Mezginaitė. Gimnazistas rašė jaunatviškas aktualijas skaitytojų laiškų skyrelyje, vėliau savaitinei rubrikai „Don Kichoto tribūna“, kurioje, kaip pats juokiasi, galėjo skelbti miesto problemas ir negeroves. Ir nors tai tebuvo jauno rašytojo kova su vėjo malūnais, vaikinas itin aktyviai įsitraukė į kūrybą.

„Man patiko žurnalistika, ir netgi tai sekėsi. Bet nusprendžiau, kad galiu šį darbą dirbti ir veikdamas dar kažką kita – nebūtina sėdėti redakcijoje nuo 8 iki 17 val. kad ką nors parašytum. Taip pasirinkau kunigystę ir tikėjau, kad mano plunksna nuo to nenukentės, – kalbėjo J. Jasėnas. – Be to, rašyti mane skatino ir Miežiškių kunigas, kuriam patarnavau. Jis prenumeravo savo gimtosios Žemaitijos spaudą ir aš gimnazijos metais rašiau esė kultūriniam laikraščiui „Žemaičių saulutė“.

Net ir po studijų vyras nesiliovė publikuoti savo straipsnių, prozos tai viename, tai kitame spaudos leidinyje. Vienu metu rašė net lietuvių bendruomenės Latvijos laikraštyje.

POETAS. Poezija – dar viena pašnekovo gyvenimo aistra, kur kūrėjas lieka tik
Justas – ne kunigas J. Jasėnas.

Neįtiko požiūris

Dabar J. Jasėnas daugiausia bendradarbiauja su kupiškėnų žiniasklaida. Čia vietos laikraščiui parašo kokį nors proginį tekstą, sveikinimą Kalėdų, Velykų proga.

Tokie ryšiai kunigą su gretimu rajonu susiejo jam čia kunigaujant šešerius metus nuo 2011-ųjų. Dvasininkas vedė ir Kupiškio, ir šio rajono kaimų tikinčiuosius į Dievą. Tačiau gražią draugystę su tuo kraštu nutraukė kai kam neįtikęs J. Jasėno požiūris.

Su parapijiečiais pašnekovas teigia gerai sutaręs ir jiems patikęs savo kūrybingumu, bet nesutapo jo nuomonė su kolegomis.

„Tai – jau sena istorija. Viską nulėmė skirtingi matymai, požiūriai, išsilavinimai…“ – kodėl vieną dieną po pamokslo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje klebonas Mindaugas Kučinskas pasakė J. Jasėnui daugiau nebesirodyti bažnyčioje, pašnekovas nebenorėjo prisiminti. Jis tik prasitarė, kad klebonui tiesiog nepatikęs jaunojo kolegos pamokslo turinys.

Ar tai buvo kalba, skatinanti netikėti, dvasininkas neatsakė, tačiau suskubo paprieštarauti, kad netikėti nėra blogai. Priešingai, pašnekovui su netikinčiais esą net įdomiau bendrauti.

„Netikėjimas – tai toks pat žmogaus pasirinkimas, kaip tikėjimas. Juk pasaulyje yra daug kitaip manančių žmonių, tai žmogaus valia. Su netikinčiais man net įdomiau bendrauti, jie kitaip apie viską mąsto, jų pasaulėžiūra kitokia. Netikėjimas nėra nedorybė“, – patikino J. Jasėnas ir pridūrė, kad jo paties tikėjimas tvirtas, nors apsiskaičiusį dvasininką kartais taip pat aplanko įvairūs prieštaravimai ir dvejonės.

Nežino, kaip gali būti

Kunigas netgi negali tvirtai prižadėti, kad jis iki gyvenimo galo tarnaus Bažnyčiai. Dabar yra taip, bet kas bus ateityje, anot jo, niekas nežino. O kalbėti esą galima bet ką.

„Kartą kilo kalba, kas būtų, jei Lietuvoje prasidėtų karas. Kai pagalvoju, aš tikriausiai bėgčiau – negulčiau po tankais ir nesiaukočiau. Ir tai nėra išdavystė, o tiesiog žmogiškas instinktas saugoti gyvybę – visi mes tai turime savo viduje ir tik kritinė akimirka parodo tikrąjį „aš“. Todėl negaliu prižadėti, jog, kad ir kas būtų, liksiu kunigas – kas gali žinoti, kaip viskas susiklostys, kas nutiks“, – atvirai kalbėjo J. Jasėnas.

O kol kas jis vėl pratinasi prie Panevėžio. Nuo tada, kai jį paliko po gimnazijos, čia, pasak pašnekovo, viskas pasikeitę: nebeliko jo bendraklasių, bendraminčių. Dvasininkas bando atkurti senus ryšius su savo mokykla, Panevėžio kultūra. Jis tik apgailestauja, kad Panevėžyje neranda poetų klubo ar draugijos.

Atsikrato dogmų

Poezija – dar viena pašnekovo gyvenimo aistra ir čia, anot jo, lieka tik Justas – ne kunigas J. Jasėnas. Rašyti eiles šis žmogus pradėjo taip pat nuo jaunystės metų, už savo kūrybą yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, parengė ir išleido savo eilėraščių rinkinius „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2010 m.) ir „Artumų Erčios“ (2012 m. ).

Netrukus poetas žada išleisti trečią knygą, kurią pavadins „Surink iš pakraščių“. Čia autorius ketina sudėti savo eiles apie ieškojimą, egzistencinius klausimus, tai, kas šiandien rūpi žmogui. Pasak J. Jasėno, temos daug metų nesikeičia, bet kūryba su metais ir patirtimi tampa brandesnė, laisvėja, autoriaus mintys išsivaduoja iš šablonų.

Rengdamas savo trečiąją knygą poetas tikėjo, kad ji ir paskutinė, nes viskas esą pasakyta. Bet dabar mano, jog dar rašys, dar daug ką pats naujai atranda.

„Mano poezija moderni, čia nėra nei posmelių, nei skyrybos ženklų, kad skaitytojas ją suprastų, kaip jam tinka. Gal aš vienaip galvoju, o kiti – kitaip. Visi mes skirtingi ir nereikia ant vieno kurpalio visko taikyti“, – sako eilėraščių autorius ir prisipažįsta, kad po teologijos studijų buvo itin dogmatiškas ir kategoriškas. O su metais suprato, kad nėra viskas tik juoda ar balta – yra daug šių spalvų atspalvių.

Bažnyčia atsilieka

Senas dogmas ir griežtus įsitikinimų, anot jo, turėtų pagaliau primiršti ir pati Bažnyčia. Ji, dvasininko nuomone, smarkiai atsilikusi nuo šiuolaikinio pasaulio.

„Negalima viskam taikyti to, kas buvo sugalvota prieš 300 metų. Kai pasaulis žengia pirmyn su technologijomis, modernia medicina, kitokiu bendravimu, kunigai lieka labai toli nuo žmonijos, bandydami čia, žemai, pagauti vieną kitą tikintįjį“, – pripažįsta bažnyčios tarnas.

Katalikybei išsilaikyti, anot jo, gali padėti tik ėjimas su laikmečiu kartu. Reikia keistis ir taikytis prie šiuolaikinio žmogaus.

PLATU. „Kunigystė – puikus galimybių laukas. Čia galima daug nuveikti kuriant ryšius tarp žmonių, bendraujant su
jais, dirbant jiems“, – tikina iš kelių profesijų kažkada kunigystę pasirinkęs Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios
rezidentas.

„Darome šventes, renginius, pašventiname kažką, pastatome paminklą. Bet vieno sielovados plano neturime, todėl negalime būti tikri, kad mūsų misija turės tąsą ateities kartoms“, – nuogąstauja pašnekovas.

Jo pastebėjimu, dabar bažnyčią visai paliko 30–40 metų žmonės. Čia ateina tik mokinukai, kuriems reikia Pirmosios Komunijos sakramento, arba daug laisvo laiko turintys senyvi žmonės. O vidurinis amžius gyvena šiuolaikinio ritmo karštine: darbas, namai, šeima. Jų gyvenime mintys apie mirtį dar nelanko, o religija – kaip vienas iš galimų interesų – paprastai lieka paskutinėje vietoje.

„Klausimas, kaip tuos žmones sudominti tikėjimu. Niekas to dar pasakyti negali. Religija dabar – tik viena iš užimtumo formų, kuriai konkuruoti su kitomis tikrai sunku“, – savo nuomonę dėstė dvasininkas.

Savo pamokslų nešvelnins

Jis pats į savo klausimą atsakyti taip pat negali. Tačiau kai kurių kolegų pasmerktas kunigas į sielovadą stengiasi žvelgti kūrybiškai. Savo pamoksluose J. Jasėnas mėgsta įpinti lietuvių kūrėjų poezijos, filosofijos.

Dar dirbdamas kaimo kunigu suprato, kad ten žmonėms bažnyčia – kartais paskutinis šviesos židinys. Mieste, pasak poeto, iš viso sunku pritraukti tikinčiuosius. Čia bažnyčioje itin didelis visuomenės srautas, tad dažnai dvasininko ir parapijiečių žvilgsniai, mintys ir širdys nespėja susitikti.

„Daug mišių, daug pamokslų, daug renginių ir nebematai, kas atėjo, kas klausė. O jei žmogus iš viso kartą metuose ateina į bažnyčią, tai su juo ryšio niekaip neužmegsi. Todėl stengiuosi pažinti savo parapijiečius per asmeninį bendravimą, kalbu su šeimomis, dalyvauju jų šventėse“, – pasakojo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigas.

Tačiau ir pamokytas kupiškėnų, savo drąsaus požiūrio į tikėjimą ir gyvenimą jis neatsižada ir Panevėžyje. Čia žmonėms teks priprasti, kad eiles rašantis dvasininkas šalia uolaus kataliko bažnyčios suole mielai pasodins kitatikį ir su juo pradės kalbą apie jo Dievą. Šis kunigas neslepia, kad, kaip ir visi mirtingieji, jaučia nesukurtos šeimos ilgesį, o jaunystėje pažino ir gražios meilės skonį.

Galerija

Komentarai

  • Gerbiamam Kunigui nuoširdi padėka už Tikėjimą, Viltį, Meilę – kasdienybei, žmogui, aplinkai.

    • Atsakyti
  • Pasivyti pasaulį- reiškia eiti į žūtį. Bažnyčią užvaldė cypiantys, šliaužiantys, lojantys, ir miaukiantys, ir netikintys. Išvarėme Jėzų iš Bažnyčių, sumoderninome Eucharistiją, atsukome Jėzui nugaras ir vejamės puolusį pasaulį.
    Jėzus yra Evangelija Amžinoji- Apreiškimas- Dievo Žodis Gyvasis- Amžinas ir Nekintantis. Jis pasakė: „ Sek Mane, Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Kokių dar reikia sielovados planų? Savo vienoje knygoje, kunige, rašėte, kad „nejaučiate Jėzaus šilumos Bažnyčioje“. Kaip ją jausite, jei atsistojote kartu su modernistiniais kunigais prie pridėtinio demono stalo ir vejatės pasaulį. Kai susigrąžinsime Jėzų į Eucharistiją, Jis pakvies tikinčiuosius tikrai Šventų Mišių aukai ir nereikės vaikytis puolusio pasaulio.
    Jėzus juos susigrąžins atgal į savo- maldos namus- Bažnyčias.

  • Labai šaunus ir progresyvus Kunigas. Panevėžiui ir raudonosios bažnyčios parapijai pasisekė, kad čia tarnauja J. Jasėnas ir gerb. R. Zdanys.

  • Na, Kunigėlio iš Justo jau nebus. Turbūt poeto kelias artimesnis. O šitos išpažinties laikraščiui kažin ar reikėjo, geriau jau būtų su Dvasios Tėvu kalbėtis

  • Visiems meskinams ir meskoms reikia palinketi pirmiausia savo klynus uostyti, tada bulves sodinti, gyvulius ganyti.

  • Ar tikrai dogmos pasenę? Gal būt kiekvienas kuria savo dogmas kiek jam reikia. Egoizmas valdo. Tad kur Šv. Dvasios veikimas?Nebėra? Nebetikite?
    Yra tų žmonių.Nebėra natūros, kurios taip pasiilgę…

Rodyti visus komentarus (6)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų