Baltijos keliu – nuo Pernu iki Panevėžio

Baltijos keliu – nuo Pernu iki Panevėžio

Panevėžietė Laima Guobienė kaip šiandien prisimena prieš daug metų anūko Marko ištartus žodžius, kad tai jo tėtis sugalvojo Baltijos kelią. Tas berniukas buvo estiškojo Sąjūdžio dalyvio, pirmojo Talino nuolatinio atstovo Lietuvoje Marto Tarmako sūnus. Ką šis žmogus prisimena apie Baltijos šalių draugystę prieš tris dešimtmečius ir kokią vietą jo gyvenime užėmė Panevėžys?

Latvis prisiminė pradžią

Keli visuomenininkai iš Baltijos šalių 1989-ųjų birželį slapta susirinko į Panevėžį ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje už storų sienų tarėsi, kaip Lietuvai, Latvijai ir Estijai paspausti Rusiją pripažinti okupaciją bei parodyti visiems savo tautų laisvės ilgesį. Šiame susitikime pirmą kartą garsiai ištarta Baltijos kelio idėja, kurią palaikė į Aukštaitiją tąkart atvykęs Estijos politikas Edgaras Savisaras, literatas M. Tarmakas, keli lietuvių sąjūdininkai ir pora latvių.

Tarp pastarųjų buvo Latvijos liaudies fronto pirmininkas Dainis Ivanas. Tai jis neseniai ir pateikė šią netikėtą visą pasaulį sujaudinusios Baltijos šalių akcijos gimimo Aukštaitijos sostinėje versiją.
Latvis savo šalies žurnalistams teigė, kad tik dabar ėmė prisiminti prieš trisdešimt metų vykusių įvykių tikrąją pradžią. Esą enciklopedijose minimas Estijos miestas Pernu tebuvo ta vieta, kur 1989 m. liepą priimtas galutinis sprendimą dėl Baltijos kelio. Bet diskusijos ir derybos jau vyko ir anksčiau.

Duomenų apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų galimą pirmąjį susitikimą, be D. Ivano pasakojimo, niekas nebeturi. Tokio įvykio nebeprisimena ir Panevėžyje dažnai lankydavęsis Vytautas Landsbergis. Sensacingai informacijai pagrindo neranda ir Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė.

Moteris pervertė buvusių sąjūdininkų dienoraščius, diena iš dienos sekė vasaros įvykių metrikas Lietuvoje prieš tris dešimtmečius, bet net užuominų dėl slapto pasimatymo Panevėžio bažnyčios rūsyje niekur neaptiko.

„Birželio 9-ąją kartu su Lietuvos deputatais grįžome iš posėdžio Maskvoje. Tą patį mėnesį vyko tremtinių minėjimai, šventinti jiems skirti trys kryžiai, Vingio parke rinkosi mitingas – tokiose vietose dalyvavo ir lietuvių sąjūdininkai, tad jie tomis dienomis tikrai negalėjo būti ir Panevėžyje. Aktyvaus visuomenininko Romualdo Ozolo dienoraščiuose minima, kad birželį jis buvo Švedijoje, tad kuriuo metu ir kas čia galėjo spėti susibėgti Panevėžyje – neaišku“, – bent kokią užuominą apie D. Ivano pateiktą žinią bandė surasti A. Rupšytė, kuri latvio versiją buvo girdėjusi jau ir prieš penkerius metus.

Žentas iš Estijos

Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja tikra, kad apie galimą Panevėžio svarbą laisvės kelyje dabar galėtų papasakoti nebent tik minėto susitikimo liudininkai, kurių dalis nė nežinoma. Ir čia į „Sekundės“ redakciją paskambino intriguojama žinia apie savo miestą susidomėjusi panevėžietė L. Guobienė. Moteris pasiūlė žurnalistams latvio informaciją pasitikrinti su savo buvusiu žentu – Estijos ambasadoriumi Brazilijoje, Čilėje, Kolumbijoje ir Peru M. Tarmaku.

Šį asmenį tarp slapto susitikimo dalyvių bažnyčios rūsyje paminėjo ir pats D. Ivanas.
„Martas tikrai turėtų žinoti tokius dalykus, jei dalyvavo susirinkime. Aš pati nieko apie tai negirdėjau, tik prisimenu, kaip vaikystėje man anūkas yra sakęs, kad Baltijos kelias – jo tėčio sumanymas“, – sakė L. Guobienė, kurios dukrą Dalią garsus estų diplomatas praeityje buvo vedęs.

Panevėžietę vedęs garsus Estijos diplomatas M. Tarmakas praeityje itin dažnai lankėsi Panevėžyje, bet slapto susitikimo dėl Baltijos kelio šiame mieste nebepamena. „Delfi“ nuotr.

Dabar ši pora jau seniai gyvena atskirai, o iš jų santuokos liko vienintelis 38-erių sūnus Markas. Jis su mama gyvena Taline ir kartais atvyksta į Panevėžį aplankyti savo močiutės.
Pietų Amerikos valstybėse Estijai atstovaujantį M. Tarmaką šiuo metu pavyko pasiekti Estijoje. 64-erių vyras mielai sutiko savo buvusios žmonos kraštiečiams papasakoti, ką prisimena iš 1989-ųjų.

Nebeatsimena

„Iš tiesų aš neatsimenu tokio susitikimo Panevėžyje, bažnyčioje. Mano atmintyje gerai įsirėžė tik Pernu mieste Baltijos tarybos paskelbtas sprendimas dėl estų, latvių ir lietuvių akcijos. Bet ten jau buvo viskas sugalvota, suformuota, tad idėja turėjo atsirasti kažkur kitur ir anksčiau. Ar tai buvo jūsų miestas, nebegaliu pasakyti, nors tada čia lankydavausi gana dažnai“, – pokalbį apie buvusio bendražygio iš Latvijos D. Ivano pasakojimą pradėjo estas.

Visą pokalbį M. Tarmakas kalbėjo itin taisyklinga lietuvių kalba. Ją išmoko, kai vedė lietuvaitę Dalią iš Panevėžio. Į asmeniškumus gilintis nepanoręs pašnekovas tik papasakojo, kad savo buvusią žmoną sutiko Tartu universitete, kur tuomet studijavo chemiją.

Aukštojoje Estijos mokykloje vyko renginiai, skirti lietuvių kultūrai, ir į universitetą atvyko studentų delegacija iš kaimyninės valstybės. Taip M. Tarmakui į akis krito jauna panevėžietė ir pora 1979 m. susituokė.

„Panašiai tuo pačiu metu įstojau į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbos ir ją išmokau gana greit“, – teigė dar keliomis užsienio kalbomis laisvai šnekantis estas.
Marto teigimu, išmokti svetimą kalbą nėra sunku – paprasčiausiai reikia vadovautis vaiko požiūriu į tokį ugdymą.

„Nereikia pulti kalti gramatikos, kitą kalbą mokykitės kaip vaikai, bendraudami ja, klausydamiesi“, – sakė pašnekovas.

Iki šiol estas teigia mėgstantis paskaityti lietuvišką spaudą, knygas, su sūnumi dažnai pakalba apie įvykius kaimyninėje valstybėje.

Nesisavina autorystės

Po vestuvių Martas su šeima liko Estijoje ir reguliariai atvykdavo į uošviją Panevėžyje. Tačiau kelionių į Lietuvą vyrui padaugėjo, kai jis 1990 metais gavo naujas pareigas – pirmojo nuolatinio Estijos atstovo Lietuvoje. Tai esą buvo lyg ambasadoriaus darbas, bet oficialiai toks terminas dar nebuvo vartojamas. Estas Lietuvą nepriklausomybės rytmetį itin palaikė ir 1991 metų sausio 13-osios įvykių metu – kartu su kitais lietuviais buvo pačioje sostinėje.
„Mano kelias į darbą Vilniuje visada vedė per Panevėžį, tad ir čia dažnai užsukdavau. Dabar jau retai tenka čia būti. Bet kai išeisiu į pensiją, norėčiau vėl pamatyti tuos kraštus“, – prisipažįsta ambasadorius, kuris ir sulaukęs pensijos neketina skubėti į užtarnautą poilsį. Mat dirbti, anot jo, labai įdomu ir vertinga.

Įdomūs M. Tarmakui iki šiol ir Baltijos kelio užkulisiai. Jis pats nebėra toks kategoriškas, kad ši laisvės idėja, kaip močiutei sakė sūnus, yra būtent jo. Sumanymas estų visuomenininkų lūpose tada esą rutuliojosi palaipsniui.

Vienu metu, kaip prisimena M. Tarmakas, buvo kalbama dviračiais pasileisti nuo Talino iki Vilniaus. Buvo pasiūlymas paskleisti patriotinę žinutę per Baltijos šalis vaikiško žaidimo „Sugedęs telefonas“ principu. Ir patį Baltijos kelią svarstyta nukreipti kitu maršrutu, link Rusijos sienos.
„Negaliu pasakyti, ar iki tol bent viena šalis organizavo panašią akciją, bet paskui jau ne viena tauta savo vienybę rodė susikibusios rankomis. Tai ypatingas reginys, ne veltui įtrauktas į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“, – kalbėjo Estijos diplomatas.

M. Tarmakas tikina, kad tas laikas jo gyvenime buvo ypatingas – Lietuva, Latvija ir Estija sugebėjo atkurti savo nepriklausomybę.

Liaudies fronto neliko

Kaip ir kiti kaimynai, estai, pasak pašnekovo, vertina iškovotą laisvę. Po jos gyvenimas šioje valstybėje sparčiai keitėsi, jos ekonomika ir dabar vis dar kyla.
Nors kalbintas vyras priduria, kad ir estai kenčia nuo emigracijos ir tai vyksta net ilgiau nei Lietuvoje.
„Mūsų žmonės dar iki įstojant į Europos Sąjungą aktyviai emigravo į Suomiją. Joje buvo galima geriau užsidirbti ir kalba panaši, be to, netoli. Ir dabar, kai jūs emigruojate į Angliją ar Airiją, mes vis dar sukame link Suomijos. Bet džiugu, kad iš jos dabar estų grįžta daugiau, nei išvažiuoja – jau ir pas mus atlyginimai nebe tokie ir maži. O vis dėlto namai yra namai“, – apie šių dienų Estiją prakalbo pašnekovas.

Kaimynų nūdienos problema, anot jo, ir melaginga informacija. Estai, kaip ir kitos tautos, esą labai pamėgo sekti socialinius tinklus, neoficialius žinių šaltinius, nepatikrintus duomenis, taip jų gyvenime atsirado galimybė įsiterpti populistinei politikai.

Deja, skirtingai nei Lietuvoje, šioje valstybėje nebėra iki nepriklausomybės aktyviai gyvavusio ir patriotizmą skiepijusio Estijos liaudies fronto. Lietuviško Sąjūdžio alternatyva kaimyninėje šalyje išnyko tuoj pat paskelbus laisvę nuo Tarybų Sąjungos.

„Iš to judėjimo pas mus belikęs muziejus Taline, Nepriklausomybės aikštėje. Siūlau lietuviams kai kada apsilankyti šioje labai įdomioje vietoje“, – sakė buvęs estų Liaudies fronto dalyvis M. Tarmakas.

 

Komentarai

  • Jau ne pirmą straipsnį Sekundėje skaitau apie Baltijos kelią. Tik gaila, kad pačių įdomiausių – apie susitikimą bažnyčios rūsy, dabar šito nededate į portalą. Tokius istorinius ir daugumai nežinomus faktus reikia plačiai viešinti.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų