-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš tų aukštybių tesigirdi gailus atsisveikinimo balsas. Nesinori tuomet kvėpuoti. Kažin kaip iš Dangaus jie regi Laisvę? Kaip ji matosi, kaip atrodo? Loretos balsas jau virto Laisvės simboliu. Tai daugiau nei skulptūros ar paminklinės lentos. Lūpose taip ir sustingo paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai: „Daktare, ar aš dar gyvensiu?“ Tai ne klausimas. Taip, ji dar gyvens, jau gyvena. Tik kitaip. Ir viskas jau atlikta. Įvykęs Atpirkimas, apie kurį savo to paties pavadinimo knygoje rašo prof. Vytautas Landsbergis.
***
Vaiko atmintin įstrigo iš visų pašalių važiuojantys Vilniun žmonės – su žiguliukais ir moskvičiais, su senais lazais ir ikarais. Kažkoks subruzdimas, kažkoks ne toks, tokių anksčiau lyg ir nebuvo, –galvojau sau. Ten reikėjo jiems būti. Gal širdis diktavo, gal nubudęs troškulys, kuris gena ir suteikia nežemiškų jėgų ištverti. Labai nenorėjau, kad mano mama išvažiuotų. Subėgę žmonės, susitelkę. Subėgusi, susitelkusi Lietuva savo buvimo pradžioje – sostinėje. Toks sutelktumas primena namus, kai viską paliekame ir grįžtame į savo kambarį, kad dalintumės ir valgytume Kūčių vakarienę. O žmonės Vilniuje lyg palaiminimo prašančiųjų balsas iš tyrų žemės, vis šaukiantis apie save į pasaulį, o ir pasauliui. Kad pasklistų žinia, kad būtų žinoma… Dabar vėl reikia skausmingai mokytis ištarti. Ir ne tik ištarti. Tuomet, kai nutilo televizija, kai tik mirgėjo ekranas, kai nežinojome, kad nežinosime, dar niekas negalvojo apie nuopelnus, dar niekam nereikėjo apdovanojimų. Žmonės tiesiog buvo kartu. Prie laužų šildėsi, gėrė arbatą ir dūmų kvapą, dainavo, meldėsi, skaitė Maironį ir Justiną Marcinkevičių. Tada trumpam buvo sugrįžusi Lietuva. Vilniečiai savo butuose išdaužytais langais tepė sumuštinius, raikė duoną, nešė, davė, dalijo, buvo labai arti vieni kitų. Gal būti taip arti, taip sutelktai žiūrėti ir reikalauti galima tik po ilgo suspaudimo, slėgio, pavergimo… Taigi, kažkas maistą nešė, kažkas dalino… Tie žmonės liko nematomi, nežinomi, jie nepasirodys, apie juos nerašys istorijos chrestomatijose. Man jie brangiausi todėl, kad liko tylūs, net ir dabar nereikalauja privilegijų ir lengvatų. Tyla didžiai apdovanoti, gal pašventinti, kažkaip ypatingu žmogiškumu pažymėti. Ir dabar budintys, tebelaukiantys, tebesidairantys. O daugelis po Sausio įvykių masiškai reikalavo pažymėjimų, pagerbimo, dėmesio, pinigų. Jei tą savąją Žemę myli, kuriems galams dar tie šventieji popierėliai? Tylintys žmonės kitokie, nerasi juose klastos nei saldybės.
***
Nieko klaikesnio už tas naktis, už tuos budėjimus vaikui daugiau nebuvo, nieko klaikesnio daugiau nepamenu. Nesupratau, kas vyksta, o tankai man pasirodė gražūs, ypač kad jų daug ir jie taip palengva juda, taisyklingai išsirikiavę vienas paskui kitą važiuoja. Dar įstrigo atmintin tie kraujo lašai po kojomis, tas sumaltas, suminkytas purvinas sniegas, kuriame liko ašaros, žingsniai, iš visos Lietuvos sustoję. Norėčiau pasižiūrėti, kaip atrodo sniegas.
Po Sausio įvykių namuose radau tokią juodą skrajutę, kurioje buvo nuotrauka iš tų dienų įvykių prie bokšto. Gal su laikraščiais ją kas atnešė? Joje dar didelėmis baltomis raidėmis buvo išspausdintas Marcelijaus Martinaičio eilėraštis apie laisvę. Neprisimenu jo, niekur neberandu. Jaučiau, kad tas baltas raides turiu nuspalvoti raudonai. Taip ir padariau. Ir nieko daugiau negalvodamas tą akimirką suvokiau, kad pasielgiau teisingai, kad aš dar niekuo, visai niekuo negaliu padėti suaugusiems. Bet galiu kovoti labai tyliai savo kambarėlyje – drąsiai baltas raides raudonai nuspalvodamas. Ir vaikiškų piešinių siužetai keletą metų buvo tie patys, nenusibosdavo piešti to trejetuko: tanko, televizijos bokšto, trispalvės. Užrašęs paskutinius žodžius pamačiau, kad visi trys prasideda ta pačia raide. Gal čia kartais apie Tiesą? Sunku, vai kaip sunku gyvenimu ir kasdieniniu alsavimu ją paliudyti…
