Baisi avarija išlaisvino kūrybinę prigimtį

Baisi avarija išlaisvino kūrybinę prigimtį

 

Daugybinius kūno sužalojimus per avariją patyrusi iš Panevėžio kilusi menininkė Elena Sikorskytė net ir sunkiausiomis akimirkomis, ilgam prikaustyta prie lovos, į tokią padėtį stengėsi pažvelgti kūrybiškai. Savo paveiksluose ji išlaisvina save, bet į kiekvieną tokią savirealizaciją žiūri atsakingai – juk ji skirta ne sau, o esančiam šalia.

Elena, papasakokite plačiau apie savo kūrybinį kelią. Ar visuomet domėjotės menais, buvote labiau kūrybiška ar pragmatiška asmenybė?

Buvau ir esu kūrybiška nuo pat mažų dienų.

Tėvai, pamatę mane piešiančią, visuomet skatino kurti ir sieti gyvenimą su menu. Bet juk menas yra visur, tai – būdas empatiškam žmogui realizuoti save ir savo pojūčius.

Man tai pavyksta padaryti per piešimą. Neužtenka tik mokėti gražiai piešti, į meną reikia žiūrėti atsakingai – juk ne man reikės žiūrėti į piešinį, o kitam žmogui.

Kai kurie mokytojai už tvarką sąsiuviniuose rašydavo pažymius, o mano sąsiuviniuose visada būdavo tvarkingai nuspalvintos lentelės, sužymėtos paraštės, kur reikia, paryškintas raštas. Nuoširdžiai norėjau tiesiog turėti sau mielus užrašus, bet šitaip pavyko suprasti ir tai, kodėl vienoje vietoje pasirinkau mėlyną spalvą, o kitoje – žalią. Spalvos turi kalbą.

Kūrybiškumą ir kūrybą kiekvienas supranta skirtingai ir tai menininkui kelia nemažą iššūkį. Kai pamąstai, iš ko, kaip esi sudarytas, pasidaro lengviau.

Jonas (Elenos brolis saksofonininkas Jonas Sikorskis – red. past.) ir aš gimėme nuoširdžiai vienas kitą mylinčių, meile spinduliuojančių žmonių šeimoje. Tėvų meilė yra tvirta, graži, tarp jų yra stiprus emocinis ryšys ir jie moka meiles kalba bendrauti su kitais žmonėmis.

Su broliu esame tikros meilės vaisiai. Užaugome kartu, išmokome vienas kitą palaikyti ir tai, mano manymu, yra taip pat kūrybiškumas. Džiaugiuosi, jog turiu nuostabų draugą – savo brolį.

Meilės vaisiais save ir brolį Joną vadinanti panevėžietė mano, jog net ir broliški santykiai yra tam tikra kūryba. Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų brolis Jonas yra užsiminęs, jog jūs ypatingą trauką kūrybai pajutote susiklosčius nemalonioms gyvenimo aplinkybėms – po automobilio avarijos. Ar sutiktumėte prisiminti tą lemtingą įvykį?

Prieš kiek daugiau nei septynerius metus Vilniuje, eidama į bendrabutį švęsti savo gimtadienio, patekau į avariją. Tuo metu dar buvau grafinio dizaino studentė, mokiausi Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje.

Su grupės draugėmis, degant žaliam šviesoforo signalui, ėjome per perėją ir mane partrenkė automobilis.

Mano labai artima draugė Gabrielė buvo šalia tą dieną, kai gulėjau ant asfalto be sąmonės kraujo klane, kol atvažiavo greitoji pagalba.

Tuo metu mačiau ne šviesą tunelio gale, o ryškiai spindinčią žvaigždę ir palengva link jos artėjau – jutau lengvumą ir ramybę. Mums, menininkams, tokie vaizdai atmintyje išlieka labai ryškūs.

Prabudusi skausmo nejutau, tiesiog norėjau atsistoti, bet mane laikė prispaustą ir neleido pajudėti.

Vėliau tapau tikru „kaulų modeliu“ rentgenogramų kabinetuose. Nežinau kaip, bet pavyko išlaikyti Sikorskytės optimizmą – prašiau gydytojų, kad jie nekeltų mano nuotraukų į socialinius tinklus, nes man toks makiažas nelabai tinka.

Suskaičiavus kaulų lūžius buvau perkelta į reanimaciją, kur panirau į gilų, kelias paras trukusį miegą. Tuo metu girdėjau savo balsą ir su manimi besikalbančią sielą. Ir vėlgi – šis jausmas labai ramino, jaučiau, tarsi tai būtų sapnas už realybės ribų.

Atsibudusi, dar nespėjusi pramerkti akių pati sau pagalvojau: „Oho, na ir sapnelis!“. Tik atsimerkusi supratau, jog tai visai ne sapnas – negaliu pajudėti.

Buvau prijungta prie laidų laidelių, o šalia pamačiau verkiančią mamą, močiutę, jos brolį, susirūpinusį tėvą ir perbalusį savo buvusį vaikiną.

Kaip pavyko išgyventi itin sunkų tarpsnį?

Supratau, jog bus velniškai sunku. Negalėjau normaliai valgyti – nuostabiausias, restorano patiekalams prilygstantis maistas buvo jogurtas be vaisių. Per surakintą žandikaulį ir pilną metalų burną negalėjo pralįsti net smulkiausiai sutrintas persikas.

Negalėjau pati nusiprausti, per naktį laukdavau ateinančios mamos ir man buvo labai gėda, kad jai reikėjo mane kaip kūdikį rengti, apiprausti.

Jaunam žmogui atiduoti jaunystę ligos patalui yra labai skausminga, bet kartu ir atsakinga – juk lankytojus reikia priimti svetingai.

Vėliau įdarbinau save – ėmiau skaityti knygas ir suvokiau, jog perskaityta knyga yra kaip užbaigtas projektas. Knygos mus ne tik pamalonina, bet ir pamaitina sielą. Tokiu būdu treniravau mintis: nustojau save graužti, jog mano mokslai nuėjo veltui, kad esu iškritusi iš darbo sistemos.

Likimas lėmė būti jautriai – šį etapą išgyvenau labai kūrybiškai, nors daugybiniai lūžiai ir nuolatinis fizinis skausmas užtemdė jausmus, protą ir jėgas. Buvau veikiama vaistų nuo skausmo. Narkozės nėra malonus dalykas, jos žmogui kelia siaubą, didelę psichologinę apkrovą, o jų patyriau labai daug.

Realybė tokia: skausmų kamuojamas žmogus dažniausiai lieka nesuprastas ir su juo kovoja vienas pats. Skausmą iškęsti padeda tik nuoširdus supratimas, palaikymas ir buvimas šalia. Bet supratau, jog kartais žmonėms visai nebūtina būti šalia – jie jaučia širdimi.

Tuo metu skaudėjo ne tik man, bet ir visai mano šeimai, avarija palietė ir mano dėstytojus, bendramokslius.

Grįžusią iš ligoninės namo apsupo tėvai, močiutė Vanda, ilgą laiką dirbusi medicinos sesele Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.

Ji buvo pasiilgusi savo darbo, tad ir mane gydė labai nuoširdžiai, beveik neskausmingai. Negalėjau sirgti – juk taip stipriai ji mane lepino Edmundo Kučinsko dainomis.

Šis įvykis atnešė ir labai daug geros patirties. Močiutė pailsėjo nuo pensijos, o aš turėjau nuostabią kompanionę ne tik perrišimams.

Tarp mūsų buvo labai stiprus ryšys ir ji pasidalijo viena subtilia mintimi: „Vaikeliuk, viskas praeina, tik meilė ne.“ Ir ji yra teisi – laimę kuriame mes patys.

E. Sikorskytės darbuose gausu detalių – jose atsispindi ir nelengvi menininkės patirti išgyvenimai. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip keitėsi jūsų kūrybinis braižas ir vizijos? Ar pokyčiai labiausiai išryškėjo po avarijos?

Keičiantis jausmams, keitėsi ir braižas. Tai buvo mano septynerių metų kelionė, per kurią pakeičiau studijas, taip pat stiprinau sveikatą. Kuo daugiau keliavau, tuo labiau stiprėjau pati. Pradėjusi svajoti apie parodą, pajutau didelę atsakomybę ir šis jausmas yra labai tyras, gyvas.

Suvokusi, jog gyvenu menu, ėmiausi kurti taip atsakydama į savo jausmus.

Šiuo metu esate Jungtinėse Amerikos Valstijose ir teko girdėti, jog jums nusišypsojo sėkmė savo kūrybą pristatyti būtent ten.

Nusišypsojo sėkmė sutikti gerą žmogų, o paroda kol kas yra ruošiama, darbai vis dar piešiami.

Mano patirtis patvirtina vieną svarbią taisyklę: žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi.

Kas dažniausiai tampa jūsų įkvėpimo šaltiniu? Ar mūza aplanko netikėtai, ar jos paieškoms sąmoningai skiriate laiko?

Sąmoningai supratau, kad mūza yra ne kas kitas, o bendrystė su savimi, tad ir mano įkvėpimas esu aš pati.

Ką jums iš viso reiškia galimybė kurti, išlaisvinti savo kūrybinį potencialą?

Man tai – savirealizacijos forma. Pabendrausiu su šeima, atsigersiu kavos, paklausysiu gražios muzikos ir vėl sėsiu lieti spalvų popieriaus lape.

Komentarai

  • Nereali mergina!!!! Šaunuolė!

    • Ačiū ❣️

  • Nuostabus zmogus!

    • Ačiū ❣️

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų