„Jokių čia auksinių rankų, tiesiog darai ir padarai“, – ginasi panevėžietis tautodailininkas Julius Kuodis. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Ažūrinės tautodailės sakmės

Ažūrinės tautodailės sakmės

Tie, kurie bent kartą matė panevėžiečio tautodailininko Juliaus Kuodžio darbus, visose parodose juos nesunkiai tarp kitų atpažins.

Ažūriniai, lengvi, tarsi perregimi kūriniai – verpstės, saulutės, medžių figūros iš karto išduoda šio meistro ranką ir kviečia dar kartą stabtelėti, pasigrožėti. O J. Kuodis sako, kad tai jam ir yra svarbiausia – kad ilgai ir kruopščiai dailinti kūriniai žmonėms patiktų, kad žiūrint į juos visiems būtų gražu. Nei uždarbio, nei aukštų įvertinimų, apdovanojimų nesiekiantis medžio drožėjas sako: „Būna malonu ir gera, kai išgirstu gražius atsiliepimus apie vieną ar kitą darbą. Man tai geriausias įvertinimas.“

Jaukiuose Juliaus ir Aldonos Kuodžių namuose Panevėžyje tų darbų daug – sienas puošia niekur kitur nematytos medinės saulutės, įspūdingos verpstės, kiti mediniai stebuklai. Iš karto akį patraukia svetainėje stūksantis didingas žalias ąžuolas su tvirtu kamienu, liaunomis šakomis ir kruopščiai išpjaustytais lapeliais – ir gimtinės, ir gyvybės, bet pirmiausia šeimos – gražios, darnios, ne kartą skausmu išbandytos, bet išlikusios visų jos narių svarbiausiu turtu ir vertybe, simbolis.

Juliaus ir Aldonos Kuodžių svetainėje – žalias šeimos ąžuolas. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Juliaus ir Aldonos Kuodžių svetainėje – žalias šeimos ąžuolas. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Likimo kirčiai

Negailestinga lemtis pirmą smūgį šeimai kirto 2009-aisiais – susirgęs gripu netikėtai mirė 33 metų Kuodžių sūnus, stiprus, talentingas sportininkas, treneris. Po dešimtmečio, praėjusią vasarą Amžinybėn pašaukta ir jo dukra, Kuodžių anūkė – mergina tragiškai žuvo automobilio avarijoje. Jų šviesus atminimas šeimoje visada gyvas. O prie J. Kuodžio sukurto įspūdingo ąžuolo glaudžiasi visų brangiausių žmonių fotografijos – esantys ir išėjusieji greta vienas kito.

Tokiu pat šiltu, jaukiu kiauraraščiu, kokiu išdrožtas šeimos ąžuolas, tautodailininkas sukūrė ir daugiau gražių darbų, ypač įdomūs kryžiai. Apžiūrint namuose sukauptą dirbinių kolekciją, aišku, jog tai toli gražu ne visi tautodailininko darbai.

Daug jų išdovanota, kiti dukros namus ar kolektyvinio sodo namelį puošia.

Beje, nagingas meistras ne tik tautodailės darbus kuria. Jo rankomis ir minėtas sodo namelis pastatytas, ir daug dailių buities dalykų – laikrodis, veidrodžio rėmai, karnizai, sodo baldai ir kiti padirbti. Ir ko tik imasi, tą meistras kruopščiai iki galo padaro.

Kai kurie panevėžiečio tautodailininko darbai jau likę tik nuotraukose. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Kai kurie panevėžiečio tautodailininko darbai jau likę tik nuotraukose. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Pirmoji spintelė

Tik epiteto „auksarankis“ J. Kuodis kratosi.

„Jokių čia auksinių rankų, tiesiog darai ir padarai“, – ginasi menininkas.

Tenka kukliajam tautodailininkui priminti, kad šiaip sau, už tai, kad štai ėmei ir padarei, niekas liaudies meistro vardo nesuteikia.

Kruopštus, atsakingas panevėžietis su medžiu draugauja jau daug metų ir nė neskaičiuoja, kiek įvairių darbų sukūręs.

J. Kuodžio pažintis su medžio darbais įvyko dar vaikystėje. Su pagarba jis mini darbštų ir labai nagingą savo tėvelį, kuris ir staliaus, ir kalvio darbus dirbo ir viskas jam sekėsi, puikiai pavykdavo.

Tad ir Julius – vyriausias sūnus iš šeimoje augusių aštuonių vaikų, gimęs keturioms sesėms jau paaugus – nuo pat mažens dirbtuvėse mėgo sukiotis, stebėti ir pats bandyti kažką išdrožti, sukalti, obliuoti. Tėvas jam nedraudė.

Pirmasis dešimties metų ar kiek vyresnio amžiaus berniuko darbas buvo taisyklingai padaryta – su stalčiais, durelėmis – virtuvinė spintelė. Ji ir dabar giminėje išlikusi kažkur dar stovi. Šiemet 75-ąjį gimtadienį minėsiančio J. Kuodžio tėvo dirbtuvės buvo klėtyje, o jo paties – daugiabučio namo rūsyje esančiame kambarėlyje. Jame drožėjas daugiausia laiko ir praleidžia. Kol ko užsibrėžęs nepadaro, žmonai sunku ir prie stalo prikviesti.

Tiesa, dabar kuriam laikui, po peties operacijos medžio darbus teko sustabdyti. Bet rudeniui atėjus vėl dirbtuvės, neabejoja, atsidarys – sumanymų išradingam meistrui nestinga.

Talentų šeima

Iš Katinų kaimo kilęs J. Kuodis pasakoja, jog ir jo tėvelis ne tik geras meistras buvo, bet ir gražiai piešė. Gabūs ir šioje šeimoje užaugę vaikai – kūrybingi, darbštūs. O visi trys broliai ypač prie menų linkę – brolis Povilas baigė tuometį Dailės institutą, yra profesionalus tapytojas. Brolis Bronius gražiai piešia, tapo, taip pat iš medžio drožia. Tai jis kadaise ir paskatino Julių imtis antraeilių pareigų ir pradėti pildyti meno dirbinių įmonės užsakymus. Žinojo, kad broliui pavyks.

Vienos įmonės, vėliau „Tulpės“ darbuotojams buvo pateikiamas etalonas, pagal kurį reikėjo suvenyrus drožinėti. Tautodailininkas mena, jog pirmieji darbeliai buvo raktų pakabučiams drožiamos velniukų figūros.

Su drožimo patirtimi atėjo ir pripažinimas, kartu su bendraminčiais kurdavo paklausą turėjusius gaminius parduotuvei „Verpstė“.

O pirmaeilės J. Kuodžio pareigos tuomet buvo su metalo apdirbimu susijusiose įmonėse – „Metaliste“, vėliau Aklųjų kombinate, kurio produkcijai taip pat reikėjo daug smulkių metalinių detalių.

Savo gyvenimo kelią J. Kuodis jaunystėje pasuko prie metalo – baigė tuometį Panevėžio politechnikumą, mokėsi metalo apdirbimo pjovimu specialybės.

Dirbdamas galvaniniuose cechuose, jis buvo puikiai įvaldęs metalo chromavimo amatą, atlikdavo daugybę užsakymų.

Beje, draugaudamas su metalu pats ir įrankius reikalingus medžio drožybai pasigamino, ir kitiems jų paprašytas padarydavo.

J. Kuodžio kūrybiniame kelyje ir kitokių žaliavų būta. Pavyzdžiui, gintaro – nemažai papuošalų iš jo sukurta, be to, gintaras prie medžio derintas saulutėse, verpstėse ir kitur.

J. Kuodžio ažūrinės verpstės žavi lengvumu ir raštais. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

J. Kuodžio ažūrinės verpstės žavi lengvumu ir raštais. I. Stulgaitės – Kriukienės nuotr.

Ažūriniai raštai

Vis dėlto svarbiausia meistro žaliava – medis. Liepa, ąžuolas, raudonmedis, vinkšna, kita mediena ir dabar padeda jam įgyvendinti visus sumanymus. J. Kuodžio dirbiniai dažniausiai ne iš vientiso medžio, o iš kelių ar net keliolikos jo dalių. Tos dalys klijuojamos viena su kita, bet taip, kad sandūros net įgudusi akis nepamatys.

Tokia technika dirbančių meistrų nėra daug. J. Kuodis vienas iš pirmųjų jos ėmėsi ir prie jos pasiliko.

Tautodailininkas mena iš pradžių verpstes droždavęs tradicines – tokias, kaip įprasta. Bet patirties įgijęs drožėjas vis norėjo jas kurti įdomesnes. Nenutoldamas nuo tautos tradicijų, pabandė daryti kiek kitaip. Taip ir gimė pirmoji kiauraraštė verpstė. Ji pačiam, o ir kitiems, darbelį pamačiusiems, patiko – taip, drožiant įvairiais raštais, ir buvo pradėta tobulinti ažūrinė medžio dirbinių technika.

Visada meistrą žavėjusios metalinės saulutės pažadino mintį, kad jos galėtų būti ir medinės, ažūrinės. Puošybai naudojamas saulutes galima pamatyti virš kryžių koplytstulpių, koplyčių, kitų šventviečių stogų, vartų – tai ypatingi tautodailės kūriniai. Saulučių konstrukcija ir ornamentika sukuria grakštų siluetą, įvairiopą ažūrą.

Išdrožęs vieną, antrą saulutę, J. Kuodis suprato, kad jam tai artima, kad malonu dirbti.

Dabar, kai tų saulučių jau dešimtys, matyti, kiek reikia kruopštumo, atidumo, kol jos nepriekaištingos bus pateiktos žiūrovo dėmesiui. O paskui meistras pradėjo daryti ir medžių figūras. Taip gimė penkių obelų ciklas, pasakojantis apie šio augalo kaitą bėgant metams.

Liaunas, perregimas medis vaizduojamas ir plikas, ir su lapais, pumpurais, žiedais, ir su šakas svarinančiais vaisiais. Įdomu, jog kiekvienas tų medžių identiškas kitam – visada lyg ir tas pats medis, bet kartu ir vis kitoks.

Tuos ir kitus tautodailininko J. Kuodžio darbus žiūrovai matė personalinėse, bendrose parodose. Prie jų visada stabteli permatomais raštais besidomintys, meistro sumanymus suprantantys.

Pusę amžiaus kartu

Pirmutinė J. Kuodžio darbų žiūrovė, vertintoja ir gerbėja – žmona Aldona, su kuria jau daugiau kaip penkiasdešimt metų petys į petį žengia tuo pačiu gyvenimo keliu.

Iš Zarasų rajono kilusi, medicinos mokyklą baigusi moteris ilgus metus dirbo ligoninėje. Dabar visas abiejų gyvenimas sukasi apie namus.

Atėjus vasarai, J. Kuodis drožimo įrankiams leidžia ilsėtis rūsyje. Tuomet prasideda kitokia veikla sodų bendrijos sklype. Nagingam vyrui yra kas veikti.

Be to, laukia miškai – J. Kuodis ypatingas jų gerbėjas. Ir grybautojas jis – kokių reta. Net praėjusiais, visai negrybingais metais iš miškų visada grįždavo su pilna kraite gerų grybų.

Žmona vyro laimikį nufotografuoja – nes kas patikės, kad kiekvieną kartą į mišką išėjus tiek grybų galima rasti. Patinka jam ir šiaip po miškus pasivaikščioti, radus įdomesnę šakelę joje būsimo darbo raštus įžvelgti.

Komentarai

  • Gražu

  • čia ne gražu, o nuostabu!

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų