-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paprašytas paminėti įdomesnes Kupiškio krašto vietoves, dažnas, be abejo, prisimins ir Dijokalnį – legendomis ir padavimais apipintą mitologinį kalną, esantį Zasinyčių miške.
Šis kalnas toks svarbus, kad net yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir į legendinių, žymiausių Lietuvos mitologinių vietovių sąrašus.
Sutartinėse, tokiose kaip „Dijūta, kalnali“, apdainuotame kalne, sakoma, jog senovėje vykdavusios įvesdinimo apeigos – mergaičių į merginas bei užkurių (į žmonos namus ateinančių gyventi vyrų) į naujas šeimas.
Šio kalno istoriją mums papasakojo savojo krašto patriotė ir jo istorijos žinovė kupiškėnė Virginija Jurevičienė.
Ir ne tik papasakojo, bet ir parodė popieriuje iškarpytą Dijokalnio legendą.
Šis paveikslas iškarpytas šviesaus atminimo tėveliui – čia pavaizduoti svarbiausi jo gyvenimo momentai. P. Židonio nuotr.
Viskas tame karpinyje yra: ir kadaise čia gyvenęs gerasis milžinas Dijokas, ir žmonės, kuriems jis padėdavo, ir tarp jų kažkur tie, kurie pavydo ar kitų negerų jausmų skatinami nutarė atsikratyti milžinu. Žinodami, kad kai ant kalno augantis ąžuolas bus nukirstas – Dijokas žus, ėmė ir nukirto medį.
Milžinas, žinoma, mirė, o nuo tada ant to kalno tik plaukus pasileidusios raganos naktimis šoka, velnio raginamos botagu ir žodžiais „Švir-bir, švir-bir…“
Yra tautodailininkės iškarpytame paveiksle ir nelabasis su botagu, ir raganos, ir įvesdinimų vaizdai, ir dar daug visko sudėta palyginti nedideliame popieriaus lakšte.
Taip, kaip ir kituose Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus pirmininkės, sertifikuotos tautinio paveldo amatų meistrės, meno kūrėjos, senojo karpymo amato puoselėtojos V. Jurevičienės kūriniuose.
Negali nepritarti apie šiuos meistrės karpinius išsakytai nuomonei: „Kuo ilgiau į juos žiūri, tuo daugiau atrandi.“
Palyginti ne taip seniai nuolat karpyti pradėjusi V. Jurevičienė sako, jog ši veikla į jos gyvenimą atnešė pilnatvę.
Nuo mažens mėgusi piešti, karpiniais pradėjo užsiimti baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti.
„Anksčiau irgi lyg ir normaliai gyvenau. Bet vis kažko trūko, jaučiau kažko norinti, vis nežinojau ko. Imdavausi vienos, kitos veiklos, bet vis buvo ne tas. Pradėjusi karpyti iš karto atradau, ko ieškojusi. Dabar kampais vaikščioti nebereikia. O trūksta tik dviejų dalykų – laiko ir vietos“, – pasakoja vaikų darželyje dirbanti tautodailininkė.
Į nedidelį butą Kupiškyje, kuriame vos telpa gausybė jos kurtų paveikslų, netrukus sugrįš ir dar beveik antra tiek įvairiose parodose eksponuojamų darbų.
„Tikiuosi, nenutiks taip, kaip dviem paveikslams iš ciklo „Metų laikai“. Vežami atgal iš parodų Irane bei Turkijoje, jie gerokai nukentėjo. Sudužus įrėminimo stiklams buvo pažeistas ir popierius, paveikslai suplyšo daugelyje vietų“, – apgailestauja meistrė.
Laimė, po kruopštaus darbo jai pavyko kūrinius restauruoti ir dabar jie visi keturi „Linksmasis pavasaris“, „Basakojė vasara“, „Ruduo pūstažandis“ ir „Motulė žiema“ vėl kartu.
Žvelgiant į šiuos paveikslus, teks gerokai susikaupti, kol pamatysi, išskaitysi ir suprasi visus juose sudėtus vaizdus. Kiekvienas metų laikas iškarpytas su visais jam būdingais ženklais, darbais ir įvykiais, žmonėmis, gamta, praeities simboliai.
Virginija Jurevičienė – auksinių rankų meistrė, į popierių perkelianti savo krašto istoriją bei jo legendas. P. Židonio nuotr.
O rodydama akivaizdžiai miško karaliams elniams skirtą paveikslą, autorė pasakoja apie galbūt netgi mistinį jo gimimą.
„Buvau sanatorijoje Druskininkuose ir mėgdavau bėgioti gamtoje. Vieną nuostabų rytą, saulei vos patekėjus ir pamačiau miške į mane žvelgiantį didelį, gražų elnią. Vaizdas įsiminė ilgam ir nusprendžiau jį perkelti į popierių“, – kalba V. Jurevičienė.
Ir šis, ir kiti karpiniai byloja apie aukštą tautodailininkės meistriškumą.
O pati pradžia buvo, kai baigusi Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio ugdymo fakultetą Virginija įsidarbino Kupiškyje naujai pastatytame vaikų darželyje.
„Nejauku buvo. Tuščios, plikos sienos, jokių įdomesnių akcentų. Svarstant, kaip čia pasipuošti, ir kilo mintis, kad puikiai tiktų karpiniai“, – prisimena kūrėja.
Meninio karpymo pradėjo mokytis vartydama Albinos Žiupsnytės knygą, klausinėdama mokančiųjų ir pati bandydama.
O dabar V. Jurevičienė – pripažinta meistrė, besiruošianti naujoms parodoms ir susitikimams.
Beje, ji sakosi suradusi dar vieną būdą pilnatvei pasiekti – pradėjo skutinėti margučius ir tai labai patinka bei gerai sekasi.
Dukra Virginija iškarpė ir savo mamai skirtą paveikslą. P. Židonio nuotr.
V. Jurevičienė dėmesio ir pripažinimo sulaukė tarptautinėse, respublikinėse parodose.
Jos karpinius matė Briuselyje (Belgija), Baltarusijoje, Lenkijoje, Turkijoje ir kitur.
Daugelyje šalių eksponuoti ir gražaus įvertinimo sulaukę karpiniai ne mažiau žavi ir savojo krašto žmones, atrandančius karpiniuose daug artimo ir brangaus.
Menininkė yra surengusi apie 30 autorinių parodų. Šiemet jai suteiktas meno kūrėjo statusas.
V. Jurevičienė žinoma ir kaip seminarų, plenerų rengėja.
Pirmasis Lietuvoje vykęs tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“ jos rūpesčiu buvo surengtas Uoginiuose, dalyvaujant svečiams iš Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos.
„Ateinančiais metais, jeigu niekas nesukliudys, rengsime antrąjį plenerą ir kviesime karpytojas iš įvairių kitų šalių. Tokie susitikimai labai naudingi, įkvepiantys“, – sako tautodailininkė.
O savo vestų karpymo edukacinių užsiėmimų V. Jurevičienė jau neskaičiuoja. Imti į rankas popierių ir žirklutes ir bandyti išreikšti save ji moko moteris ne tik Kupiškyje, Panevėžyje bet ir kitose šalies vietose.
Norinčiųjų visuomet atsiranda.
„Tik gaila, kad kartais net nepradėjusios, o tik apžiūrėjusios mano karpinius jos tarsi išsigąsta ir nė nebando imtis. Sako: „Oi, aš taip nemokėsiu. Man nepavyks.“ Dabar atradau vieną gudrybę – neberodau prieš užsiėmimus savo karpinių, o tiesiog imam po popieriaus lapą, žirklutes ir pradedam pirmiausia paprasčiausiai sulenkti, iškirpti, vėl sulenkti. Netrukus paaiškėja, kad ir moka jos, ir pavyksta, ir jau gali eiti prie sudėtingesnio etapo“, – pasakoja tautodailininkė.
Štai kokie perregimi ir paslaptingi tautodailininkės kūriniai. P. Židonio nuotr.
Tik kad pasiektum tokio meistriškumo kaip V. Jurevičienės, reikia ne tik išmanymo, kaip ir ką daryti, kokias žirklutes, kokį popierių imti, kaip jį lenkti.
Dar būtinas nepaprastas kruopštumas, kantrybė, noras išreikšti save ir turėjimas ką pasakyti. Nė vienas kupiškėnės kūrinys negimė šiaip sau, kad tik ornamentus ar gražius vaizdelius sudėliotų. Visi jie išjausti, meilę spinduliuojantys.
Nė vieno karpinio nėra iš gabalėlių – visas didžiulis pasakojimas sudėtas į vientisą popieriaus lapą, jį paėmus ir pakėlus dviem pirštais pasiskleidžia paslaptingas ažūras.
Juodos ir baltos spalvų derinių tautodailininkė sako nemėgstanti. Prie balto karpinio ar fono derina tamsiai žalią, rudą, pilką ar mėlyną spalvas.
„Anksčiau irgi lyg ir normaliai gyvenau. Bet vis kažko trūko, jaučiau kažko norinti, vis nežinojau ko. Pradėjusi karpyti iš karto atradau, ko ieškojusi. Dabar kampais vaikščioti nebereikia.“
V. Jurevičienė
V. Jurevičienė yra iškarpiusi ir padariusi paveikslus visoms vienuolikai Kupiškio rajone esančių bažnyčių – su jų svarbiausiais akcentais. Popieriuje įamžinti ir Kupiškio malūnai.
Dar ji kuria karpytus portretus, nenusakomo dailumo užuolaidėles, atvirukus, skirtukus ir kt.
Šiuo metu nuo didelių siužetinių darbų prie miniatiūrų perėjusi tautodailininkė pripažįsta vis dėlto labiausiai mėgstanti kurti didelius, siužetinius paveikslus.
„Myliu Kupiškio kraštą ir noriu kuo daugiau jo vaizdų, žmonių, legendų iškarpyti“, – sako meistrė, šiuo metu jau planuojanti krašto piliakalnių ciklą.
Kuo ilgiau žiūrėsi į Virginijos Jurevičienės karpinius, tuo daugiau juose atrasi. P. Židonio nuotr.
Du didelius paveikslus V. Jurevičienė skyrė patiems brangiausiems žmonėms – Mamai ir Tėveliui. Šiemet amžinybėm išėjęs jos tėvelis dar spėjo pamatyti, kaip dukra ji įamžino, ir tuo darbu buvo labai patenkintas.
O jam skirtame paveiksle – visas gyvenimas. Kiek reikėjo meilės ir susikaupimo, kad paprastomis žirklutėmis paprastame popieriuje būtų išpasakoti visi mylimo žmogaus pomėgiai, šventės ir kasdienybė!
Štai matai Tėvelį dirbantį kalvėje ar bityne, o kitur jis su muzikos instrumentu, dar kitur su visa savo šeima – žmona ir keturiais vaikais.
Daug ką mokėjo, daug ką nuveikė šis išradingas ir labai darbštus žmogus.
Tokia pat darbštuolė ir Virginijos mama. Jai skirtame paveiksle moteris pavaizduota audžianti, siuvanti, valgį gaminanti, žirgu jojanti ar motociklu, kuriuo labai mėgo važinėti, skriejanti.
Dailius rankdarbius kūrusi V. Jurevičienės mama ir dabar, nors jau sunkiai vaikšto, jais užsiima ir kasdien siuvinėja.
Šeima gyveno, vaikus augino Antašavoje, ten tautodailininkės mama, sesuo ir broliai yra iki šiol.
