Azijietiškas nuotykis pakeitė gyvenimą

Azijietiškas nuotykis pakeitė gyvenimą

Panevėžietę Eglę Keršulytę galima drąsiai vadinti patirčių kolekcininke. Dar prieš dvejus metus susidėliojusi stereotipinį lietuvio planą: įsikurti sostinėje, siekti karjeros, turėti šeimą, vieną dieną viską metė ir iškeliavo į Tailandą ieškoti tikrojo kelio. 

Kad ir kaip keista, šitiek laiko keliavau po Tailandą, gretimas šalis ir neužsikrėčiau koronavirusu. O grįžusi namo ėmiau ir susirgau“, – sako Panevėžyje šiuo metu saviizoliacijoje esanti E. Keršulytė.

Prispirta namų ilgesio mergina į savo gimtą miestą grįžo tik prieš mėnesį. O iki tol dvejus metus blaškėsi po Aziją ieškodama savo tikrojo pašaukimo.

Kelionės visada buvo didžiulė mano gyvenimo dalis dar būnant Lietuvoje, tik dažniausiai tai buvo savaitgalio išvykos po Europą. Bet jei tada kas būtų pasakęs, kad ryšiuosi tokiam iššūkiui, kaip gyventi Tailande, nebūčiau patikėjusi“, – ilgą pokalbį apie asmenybę pakeitusį pastarųjų metų nuotykį pradeda Eglė.

Nė trisdešimties neturinti panevėžietė iki didžiosios kelionės gyveno daugumai jaunimo įprastą gyvenimą. Baigusi gimnaziją, išvyko studijuoti, paskui Vilniuje susirado darbą ir ėmė galvoti ne tik apie sėkmingą karjerą, bet ir šeimą, garantuotą ateitį.

Baigiau ekonomikos studijas. Trejus metus sostinėje dirbau tarptautinėje kompanijoje draudimo srityje. Pilna jaunatviško optimizmo svajojau, kad vieną dieną tikrai tapsiu komandos vadove, bet niekas taip lengvai nesiklostė“, – prisimena panevėžietė.

Mergina turėjo draugą, romantiški santykiai taip pat krypo į rimtesnius planus apie šeimą. Juk ir daugelis draugių, pasak Eglės, tuokėsi, gimdė vaikus.

Trijų dienų terapija

Lietuva vis dar itin konservatyvi tokiais klausimais, čia gajūs stereotipai. Gal toks auklėjimas, gal ir visuomenės požiūris, bet vis labiau jaučiau spaudimą, kad mano ateitis – tai vaikai, darbas, stabilios pajamos, butas su paskola“, – prisipažįsta E. Keršulytė.

Tačiau viską, anot jos, jaukė vidinės dvejonės, kad tikras gyvenimo kelias ne toks, ypač profesinis. Todėl vieną dieną mergina nusprendė, kad atsakymai į ją kamuojančius klausimus laukia ne kur kitur, o už beveik 8000 kilometrų.

Nusipirkau bilietą į Bankoką ir planavau Pietryčių Azijoje praleisti tris mėnesius. Maniau, kad tiek laiko pakaks susitarti su savimi ir suprasti, ko iš tiesų noriu. Nuskridusi pasiekiau Laosą ir trims dienoms užsidariau viena mažame viešbutyje“, – dabar jau iš savo sumanymo juokiasi tada stebuklo besitikėjusi pašnekovė.

Eglė pasakoja ko tik nedariusi, kad ateitų nušvitimas. Ji ir šoko, ir dainavo, ir bandė rašyti, šaukti, vaikščioti iš kampo į kampą – niekas nepadėjo.

Aišku, kad tokie dalykai per tris dienas neateina“, – atsidūsta mergina. Paskui per savo ilgas keliones ji buvo sutikusi daug vyresnių keliautojų, kurie vis dar nebuvo suradę savęs.

Pravėrusi savo slaptavietės duris Laose lietuvė suprato, kad spaudimas dėl ateities tik dar labiau sustiprėjo. Todėl ankštas kambario sienas pabandė iškeisti į laisvę.

Ne laikas

Prasidėjusios kelionės, pasak Eglės, po truputį ėmė laužyti viduje buvusias geležines nuostatas.

Tos stereotipinės mintys pamažu apleido, darėsi vis lengviau. Bet baigiantis planuotai trijų mėnesių kelionei jaučiau, kad dar turiu likti čia, šiam pasaulio krašte”, – apie visiems netikėtą sprendimą ima pasakoti E. Keršulytė.

Saudžiausia, anot jos, tada buvo dėl Lietuvoje esančio draugo, kurį keliautoja ryžosi palikti. Nors pastarasis esą žadėjo laukti mylimosios, kiek reikės, pati nenorėjo užsikrauti tokios atsakomybės.

Pasak Eglės, sunku buvo dėl savo principinių užmačių laikyti artimą žmogų nuolatinėje nežinioje.

O ir pačiai reikėjo visiškos laisvės, tad pratęsusi kelionę mergina nutraukė visus iki tol laikiusius ryšius su Lietuva.

Aišku, kad jaučiau baimę. Lietuvoje buvo saugu, o Azijoje nieko neturėjau. Mano šiai kelionei surinkta suma – 5000 eurų – buvo apskaičiuota pragyventi tik trims mėnesiams. Bet viskas susiklostė taip, kad su tokiais pinigais net ir niekur nedirbdama svetimuose kraštuose praleidau beveik metus“, – sako Eglė.

Iki kitų metų vasaros lietuvė tiesiog mėgavosi gyvenimu Azijoje.

Iš Laoso trims mėnesiams ji persikėlė į Vietnamą. Čia panevėžietė planavo apsistoti pas draugę ir įsidarbinti anglų kalbos mokytoja. Viliojo gana dideli šioje valstybėje pedagogams mokami atlyginimai.

Bet per tris mėnesius Vietname Eglė taip ir nepabandė pedagogo duonos – pasak pašnekovės, santaupos dar nespaudė ieškoti darbo ir norėjosi pasimaudyti laisvėje.

Neparvijo ir pandemija

Prieš pat pirmąjį COVID-19 atvejį Kinijoje buvau nusprendusi keliauti ten. Jau ruošiausi skristi į Honkongą vizos, bet planus ėmė jaukti blogėjanti pandeminė situacija. Iš pradžių atrodė, kad tai laikina ir greit viskas baigsis, bet paskui nuomonę teko keisti“, – apie pirmuosius metus Azijoje toliau pasakoja E. Keršulytė.

Tada išvyko į Kombodžą. Iššūkių dar nepasisotinusi panevėžietė čia atsirado praėjusių metų vasarį ir visą mėnesį tranzuodama viena keliavo. Kad ir kaip būtų keista, Rytų kraštuose toks būdas pažinti šalis, merginos teigimu, visiškai saugus.

Per visą tą laiką pasitaikė tik vienas įtartinas atvejis, kai šalia stovintis vienuolis užsirūkė, ko negalima jiems daryti, ir pakvietė mane keliauti kartu“, – paaiškina pašnekovė.

Baisiau nei pakeleivingų mašinų vairuotojai ar kiti tranzuotojai jai buvo koronaviruso paralyžiuojamas pasaulis. Ėmė uždarinėti valstybių sienas, ir merginai grėsė įstrigti skurdžioje Kombodžoje.

Azijai užsiveriant, tiesiausiais vartais į Europą man pasirodė Tailandas. Tikėjau, kad iš čia lemtingą akimirką galėčiau greičiausiai pasiekti namus“, – teigia į Lietuvą grįžti delsusi tautietė.

Nors artimieji, draugai gimtinėje ir kiti užkietėję keliautojai jai siūlė krautis lagaminus dėl laukiančios nežinomybės svetimuose kraštuose, Eglė pernai kovą visgi pasiliko nuo užsienio užsidariusiame Tailande.

Tautiečius iš užsienio Lietuva gabenosi organizuodama specialius skrydžius, o aš nesijaučiau emociškai pasirengusi važiuoti namo – man vis kažko trūko. Neturėjau jokio plano, tad likau. Nors išlydint paskutinį pagalbos lėktuvą į Lietuvą Tailande viskas atrodė gana miglota“, – plintančios pandemijos metą pasaulyje prisimena mergina.

Savanorystė šunų prieglaudoje

Eglės santaupų maišelis tuomet jau buvo išsemtas beveik iki dugno. Todėl lietuvė nusprendė ieškoti tokio prieglobsčio, kad būtų saugu ir jos pragyvenimo išlaidos liktų minimalios. Taip keliautoja atsirado šunų prieglaudoje.

Tailande, pasak pašnekovės, gatvėse itin daug beglobių keturkojų ir jiems reikia priežiūros.

Nusprendžiau savanoriauti ir radau šunų prieglaudą pietiniame šalies krašte, ties Malaizijos siena, visai neturistiniame miestelyje. Čia šeimininkė mane nemokamai apgyvendino ir skirdavo pagrindinių produktų“, – nauja kryptimi karantinuotoje šalyje pasuko gyvenimo prasmės ieškotoja.

Tuo metu, anot jos, Tailandas savo žmones griežtai uždarė namuose ir buvo galima nueiti tik iki parduotuvės, reikėjo dėvėti kaukes.

Su trylika šunų nuo koronaviruso pasislėpusi lietuvė jautėsi saugiai, bet neprasmingai…

Mano darbas buvo prižiūrėti tuos šunis. Azijoje jie labai skiriasi nuo mūsų laikomų kiemsargių. Jų šunys labai trumpo plauko. Europiečiai manęs dažnai paprašydavo tokį pargabenti, – sako E. Keršulytė. – Bet toje prieglaudoje man buvo nuobodu, trūko protinio darbo.“

Taigi, karantinui kiek sušvelnėjus, panevėžietė vėl sugalvojo mokytojauti. Tailande užsieniečiams už tokias pareigas taip pat nemažai mokama.

Tailandiečiai labai vertina europiečius, amerikiečius. Jų moterys tik ir taikosi tokio vyro sau į porą. Aš, kaip baltaodė ir dar blondinė, jaučiau vietos žmonių dėmesį, netgi mano 900–1000 eurų atlyginimas įsidarbinus mokykloje buvo gerokai aukštesnis nei azijiečių“, – neslepia Eglė.

Vienintelė baltaodė

Mokytojo kvalifikaciją per 6 valandas internetu Tailande įgijusi lietuvė padirbėti pagal naują profesiją pasiūlymą gavo Čiumpono provincijoje. Ši vieta nėra turistų lankoma, bet šalia jūros. O Eglės svajonė visada buvo gyventi netoli paplūdimio.

Tik atsikrausčiusi suprato, kad dirbs valstybinėje mokykloje Bernatonių dydžio kaimelyje. Čia tebuvo viena nedidelė parduotuvė ir turgelis.

Bet mano mokykloje mokėsi gana daug vaikų. Klasėse buvo po 40 mokinių. Man su jais dirbti padėdavo asistentė. Pradėjau nuo anglų kalbos pamokų pirmokams ir antrokams, paskui paskyrė dėstyti biologiją ir technologijas vyresniems“, – pasakoja angliškai sudėtingus mokslo terminus pati turėjusi išmokti E. Keršulytė.

Tailando švietimo sistema, anot jos, gana neaiški, neapibrėžta ir jai itin trūksta struktūros. Emigrantė pati rengė pamokų planus, programas. Mergina iki šiol nesupranta, kada prasideda ir baigiasi tailandiečių mokslo metai. Ji į mokyklą dirbti atėjo 2020-ųjų birželį.

Mokiniai ten, pasak pašnekovės, nepasižymi dideliais gabumais. Bet galioja nuostata, kad mokytojas vaikams turi būti visada atlaidus, nepaisant jų pažangos.

Pasak Eglės, mokytojas šioje šalyje itin gerbiamas. Mokykloje, kur ji dirbo, buvo įprasta pedagogams savo mokinius pasitikti ir pasveikinti prie vartų – tai vadinama „vartų pareiga“. Tada įstaigos bendruomenė artimiau pažindavo vieni kitus, tad ir pagarba mokytojui augdavo.

Mama siūlo Lietuvoje mokytojauti, bet tai ne tas pats. Tailande ši profesija kitaip vertinama“, – patikina pašnekovė.

Kaimelyje ji iš mokyklos gavo nemokamą būstą ant jūros kranto, motorolerį kelionėms. Darbovietė kviesdavo užsienietę į įvairias tradicines savo krašto ceremonijas, o jų esą būdavo tikrai daug.

Pati Eglė uždirbdavo tiek, kad jai pakakdavo keliauti ir aktyviai pramogauti tolimesniuose regionuose. Mergina labai mėgo lankyti salas, kur būdavo daugiau emigrantų.

Savo kaimelyje ji buvo viena baltaodė blondinė. Todėl visi šią mokytoją puikiai pažinojo.

Iš pradžių viskas buvo labai gerai. Mokytojos darbas atrodė puikus: tai ir geri pinigai, ir kūrybiškumas. Būtent pastarąją savybę jaučiausi praradusi dirbdama Lietuvoje draudimo įmonėje. Be to, mano asmenybę itin pakeitė ir vaikai. Iki tol nebuvau tiek bendravusi su jais, teko daug ko mokytis“, – paaiškina panevėžietė. Ji patyrė nemažai iššūkių, kai tekdavo jaunesniems draugams atsakyti į juos dominančius klausimus.

Sukaustė vienatvė

Tačiau, regis, ir tokios patirties keliautojai nepakako gyvenimo prasmei atrasti. Po trijų mėnesių klasėje su mokiniais ji suprato, kad laikas keisti ir šį kelią.

Iki lapkričio padirbėjau mokytoja, bet pradėjau jaustis labai vieniša. Tailande anksti temsta, 18–19 val. ten jau naktis. Grįžusi iš darbo jau niekur nebegali išeiti, gatvėse laksto laukiniai šunys ir viskas sustoja. Savaitgaliais plaukdavau į salas bendrauti su užsieniečiais, man kaime trūko jaunimo“, – pripažįsta pašnekovė.

Kartą rudenį išvykusi į mėgstamiausią salą ji ėmė rašyti internetinį kelionės dienoraštį, kaip dažnai tai darydavo, ir suvokė, kokia yra izoliuota toli nuo namų mažame tailandiečių kaimelyje. Nors merginos avantiūra žavėjosi gimtinėje likę draugai ir daugybė jos gerbėjų socialiniame tinkle, tą kartą ji teigia pasijutusi pati nelaimingiausia.

Grįžau, susipakavau daiktus, pasikalbėjau su kolegomis ir vėl patraukiau, kur akys mato ir be jokio plano“, – apie naują posūkį kalbą pasuka E. Keršulytė.

Turėdama santaupų mergina blaškėsi po salas ir vienoje jų sulaukė pasiūlymo keltis į Tailando šiaurę, kuri esą išsiskiria dvasingumu. Taip ir padariusi Eglė naujoje vietoje vėl įsidarbino švietimo sistemoje ir mėgavosi jau didesnio miesto malonumais.

Dirbau darželio auklėtoja su 20 vaikų, daugiausia žaidžiau su jais ir smagiai leidau laiką mieste. Čia jau buvo išsiilgta pica, filmai ir kitos vakarietiškos pramogos“, – pačiu gražiausiu etapu dvejų metų paieškose gyvenimą šiauriniame Tailande vadina panevėžietė.

Mergina susipažino su veganų indo ir turkės pora. Šie žmonės lietuvei padarė didelę įtaką.

Pradėjau praktikuoti kovos menus, mokiausi gaminti sveiką maistą, daug keliavau motoroleriu. Labai įdomus buvo gyvenimas, pats geriausias, kokį kada nors turėjau“, – tvirtina jau nuo pavasario apie namus pagalvodavusi keliautoja.

Eglė teigė per dvejus metus pradėjusi jausti artimųjų ilgesį. Be to, jautėsi ir emociška pasirengusi grįžti.

Prasmė – patirtys

Tik Panevėžys nėra šios merginos galutinė stotelė. Pašnekovė neslepia, kad atsakymo, koks jos profesinis pašaukimas, taip dar ir nesuradusi. Tačiau keliautoja net ir nebeatsimena, kokia buvo prieš savo azijietišką nuotykį.

Dabar ji jaučiasi kitu žmogumi, suradusiu gyvenimo prasmę. Pastaroji, avantiūristės nuomone, tai patirtys, ir dabar Eglė sieks jų savo kolekcijoje turėti kuo daugiau.

Nesitikėjau kad trys mėnesiai virs dvejais metais. Bet per tą laiką neliko spaudimo surasti save karjeroje. Nežinau, ką veiksiu, ir dėl to man nebeskauda. Kad ir kas paklausia, kaip darbas, šeima – tiesiog ignoruoju“, – šypsosi E. Keršulytė. Ir sako, kad dabar jos tikslas pasveikti ir įveikti 800 km piligriminį maršrutą Ispanijoje.

O paskui jau tikriausiai Pietų Amerika. Ten plano mergina taip pat neturi, bet jau mokosi ispanų kalbos.

Komentarai

  • paskaityti apie paprastus,saunius zmones,kurie kuria mums visiems geri,neieskancius populiarumo ,nesiblaskancius,,turincius ka kitiems pasakyti.Reikia vistiek gyventi cia ir dabar.

    • Atsakyti
  • Reikia gi būti taip išsibarsčiusiai,kad savęs ieskoti net į Vietnamą trenktis…

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų