Panevėžietės Elvyros Kasiulynienės rankomis numegzta, nunerta, pasiūta, suverta daugybė gražių darbų.

Auksiniai žemėtvarkininkės atradimai

Vaikystėje svajojusi tapti siuvėja, bet į profesinę mokyklą nepriimta, Elvyra Kasiulynienė baigė aukštuosius mokslus, beveik keturiasdešimt metų atidirbo žemėtvarkininke, o tada dar kartą stojo mokytis ir jau sulaukusi šešiasdešimties pagaliau gavo siuvėjos diplomą.

Įdėmesnė akis tarp gausybės mezginių ir nėrinių nesunkiai išskirs panevėžietės tautodailininkės Elvyros Kasiulynienės darbus. Aukščiausios klasės meistrės sukurti rankdarbiai – ypatingi, iš karto tampantys pavyzdžiu ir siekiamybe visoms virbalų bei vąšelio bičiulėms.

E. Kasiulynienės megztus ir nertus drabužius, galvos apdangalus, rankines, aksesuarus, jos kurtus papuošalus žmonės ne kartą matė bendrose tautodailininkų ir personalinėse parodose, žurnalų, mezgimo leidinių puslapiuose.

Panevėžietė mezgėja daugybės įvairių konkursų nugalėtoja – jos pateikiami darbai visada atkreipia dėmesį.

Jai pačiai ypač brangūs 2018-aisiais, Lietuvos šimtmečio metais, „Cido“ arenoje vykusio konkurso „Linažiedė“ įvertinimai ir apdovanojimai. Tautodailininkės sukurtas modelis „Rudenėjant“ ir drabužių kolekcija „Linas dengia, linas rengia“ tuomet buvo pripažinti vienais iš geriausių.

„Esu kaip tą Barbė devyndarbė – noriu ir megzti, ir siūti, ir nerti, verti, siuvinėti, ir naujus kūrybos būdus išbandyti. Jeigu kurią dieną nors trumpai valandėlei prie rankdarbių neprisėdu – tai ir diena, rodos, veltui praėjo“, – šypsosi E. Kasiulynienė.

Vis dėlto nuo tos garsiosios Barbės, kuri vieną pradėjusi, kitą griebdavo ir taip nieko gero nepadarydavo, panevėžietė Elvyra labai skiriasi. Kiekvienas jos darbas yra kruopščiai užbaigiamas ir tik tuomet imamasi kito.

Siekiant kūrybos aukštumų reikalingas kruopštumas, kantrybė, žinios, patirtis ir dar, žinoma, tas paslaptingas, žmogaus viduje slypintis grūdelis – talentu ar pašaukimu vadinamas, kuris uždega, įkvepia, veda, pakylėja ir skraidina.

„Kūryba – mano gyvenimo variklis“, – pripažįsta tautodailininkė.

Įgytos žinios labai padeda ir kūrybinėje veikloje – siūtos lininės suknelės derinamos su nėriniais, megztiems drabužiams pridedamos medžiaginės detalės. Siuvimą sujungus su mezgimu, gaunami puikūs rezultatai.

Vietoje siuvimo – į žemėtvarką

Iš Pakruojo rajono kilusi E. Kasiulynienė užaugo gausioje, šešis vaikus auginusioje šeimoje – buvo vyriausia iš jų. Iš vaikystės mena ir mamą, dažnai prie mezgimo prisėsdavusią. O vyriausia dukra mielai jai padėdavo – siūlus vyniodavo, rateliu juos sukdavo ir pati pirmuosius savo darbelius anksti numezgė.

„Visos keturios seserys megzti mokame ir mėgstame“, – sako E. Kasiulynienė, pati ypač atsidavusi šiai veiklai.

Ji mezgė, įvairius rankdarbius kūrė ir mokykloje, ir technikume, ir Žemės ūkio akademijoje besimokydama, ir dirbti pradėjusi, ir vaikus augindama.

O dabar, kai išdirbusi 39 metus išėjo iš darbo Valstybės žemės fondo Panevėžio filialo, anksčiau Žemėtvarkos institutu vadinto, – visas panevėžietės laikas skiriamas kūrybai. Tiksliau, beveik visas – nes dar yra ir sodas, ir daržas, kur irgi labai patinka darbuotis. O dar visus metus buvo mokslas Profesinio rengimo centre, kur Elvyra mokėsi išsvajotos siuvėjos specialybės.

„Visada labai norėjau būti siuvėja modeliuotoja. Baigusi vidurinę ruošiausi stoti į tokią specialybę rengiančią profesinę mokyklą. Ir manęs nepriėmė – specialybė tuo metu buvo labai populiari, paklausi. Į trisdešimt vietų buvo paduota penki šimtai prašymų. Teko rinktis kitą kelią – mokiausi žemėtvarkos iš pradžių technikume Kaune, vėliau Žemės ūkio akademijoje“, – pasakoja E. Kasiulynienė.

Pradėjus pagal specialybę dirbti Panevėžyje, teko po laukus su sieksniais, kuriuos dabar pakeitė modernesni matavimo prietaisai, braidyti ir įvairius projektus kolūkiams daryti, su melioracija susidurti.

Paskui prasidėjo didieji žemės grąžinimo darbai, E. Kasiulynienė buvo paskirta grupės vadove ir dirbant atsakingą bei sudėtingą darbą teko važinėti ne tik po Panevėžio kraštą, bet ir po visą Lietuvą.

Numegztų net batus

Per ilgus metus svajonė tapti siuvėja labai toli nebuvo pasitraukusi.

„Paprastas siūles, nesudėtingus darbelius siūti moku, bet norėjosi išmokti gerokai daugiau, perprasti visas gudrybes ir galimybes“, – prisimena tautodailininkė.

Tad sukaupusi darbo stažo metų, reikalingų pensijai, kraitį ir išėjusi iš darbo, pradėjo mokytis siuvėjos amato. Ir šešiasdešimties sulaukusi pagaliau rankose laikė siuvėjos diplomą.

E. Kasiulynienė džiaugiasi ne tik drabužius sau, artimiesiems ir abiem mylimoms anūkėms gebanti pasiūti, bet net ir paltą su pamušalu jau pavyko įveikti.

Šiuo metu moters mintis vis labiau užvaldo skiautiniai – turi jau ne vieną darbelį šia technika sukūrusi, o dabar ketina sudėtingesnių, didesnių skiautinių imtis.

Tik kad tos dienos ištempti negalima – reikia išsitekti su tiek laiko, kiek yra, o naujiems sumanymams jo vis pristinga.

Darbščiai moteriai ir užsakovės pateikia įvairių pageidavimų, o E. Kasiulynienė su malonumu bet kokią svajonę įgyvendina. Gali išsiuvinėti, nutapyti ant šilko, kurti puošnius drabužius iš ypatingų airiškų nėrinių ar naudodama tirpiąją plėvelę.

„Galiu ir batus numegzti“, – juokiasi Elvyra ir atidaro dar vieną dėžę, pridėtą mezginių.

Čia įvairiausios pirštinės – ir storos vilnonės raštuotos, ir plonytės lininės pirštuotos, karoliukais siuvinėtos, prie puošnių drabužių derinamos. Kitoje dėžėje – megztos ir nertos rankinės, tautiniais raštais išrašytos, karoliukais ar siūlais siuvinėtos, įvairių formų, dydžių ir spalvų.

„Draugių ir pažįstamų prašau, kad man senas savo rankines atiduotų. Iš jų imu detales, užsegimus, sagtis ir panaudoju savosioms kurti“, – pasakoja E. Kasiulynienė.

Tuo, ką moka, tautodailininkė ir su kitais pasidalija: parodo, paaiškina, pataria.

Dar bent trys dėžės prikrautos įvairiausių puošmenų mergaitėms į plaukus. Pradėjus kurti dovanas anūkėlėms, patiko šis įdomus procesas ir Elvyra įsitraukė į spalvų, kaspinų, karoliukų, sagyčių, juostelių ir gumelių žaidimą. Ir dabar net akys raibsta nuo tokio grožio.

Dar tautodailininkės aruode yra nertų skrybėlaičių kolekcija – lininės, visokiausių spalvų ir atspalvių, formų, papuošimų. Ir modernios, ir tokios, kokias senovėje moterys nerdavo.

Panevėžietė gali megzti ir mezgimo mašina, bet ši jau seniai atidėta į šalį. Sako, neįdomu, mat nei vaizduotės, nei fantazijos taip dirbant daug nereikia – per dieną kelis megztinius gali numegzti.

Ir kelionėje, ir sode

Tautodailininkės kambario centre stovi manekenas, aprengtas nepaprastai dailiai nunerta raudona linine suknele. E. Kasiulynienė apgailestauja, kad didžiosios daugumos jos darbų namuose nepamatysime. Jie išdovanoti, iškeliavo užsakovams. Sau pasilieka tik pačius mėgstamiausius, kažką menančius ir reiškiančius.

Štai tautodailininkės rankose kita daili žalsva lininė suknelė.

„Ją nusimezgiau prieš keturiasdešimt metų pasipuošti per sesers vestuves. Ir štai, matote, kokia lino vertybė – iki šiol liko tokia, kaip buvusi. Ne kartą ją parduoti prašė, bet kažkaip neišdrįsau su ta suknele skirtis“, – pasakoja mezgėja.

Jos nertos suknelės, palaidinės, sijonai – visi tarsi iš žurnalų puslapių atplasnoję, dailūs, gražūs, be jokių klaidelių ar netikslumų. Jų tautodailininkė niekada neleidžia: bet koks netikslumas ir ardo tegul ir didžiausią mezginio gabalą.

Šiuo metu E. Kasiulynienė kuria puošnią suknelę airiškuoju nėrimo būdu. Pirmiausia nuneriama daugybė smulkių gėlyčių, paskui jos savotišku tinklu jungiamos į vientisą audinį. Baigtas kūrinys atrodo išties įspūdingai.

Vąšelį į rankas ponia Elvyra ima kasdien. Neria ne tik namuose, netgi sode jos laukia mezginys, neria ji ir sėdėdama automobilyje.

„Kai važiuojam į vyro gimtinę Alytuje, stebiuosi, koks trumpas tas kelias. Dar norėtųsi su mezginiu važiuoti ir važiuoti“, – šypsosi Elvyra.

Nepaprastai gražūs ir jos tapyto šilko kūriniai – šalikai, skaros, suknelė. Puikiai atrodo neįprasta technika, naudojant tirpiąją plėvelę sukurti gaminiai iš siūlų – tokio darbo imtųsi reta mezgėja.

O kur dar Elvyros kurti papuošalai! Karoliai, nerti iš mažyčių karoliukų, pakabučiai iš vielučių, sagučių ir kitų smulkmenų derinio.

Malonumas ir sveikata

Tuo, ką moka, tautodailininkė ir su kitais pasidalija: parodo, paaiškina, pataria.

„Svarbu, kad tik žmonės domėtųsi, savo rankomis kurtų mažus stebuklus, nepamirštų mamų ir močiučių tradicijų, jų patirties. Ir savų būdų ieškotų“, – sako E. Kasiulynienė.

Artimiausiu metu ji ketina įgyvendinti dar vieną sumanymą – kurti patalynės komplektus, puoštus, kaip kadaise, nėrinių juostomis. Tai ypatingas tautos paveldas – į pagalvių užvalkalus, prie paklodžių šonų moterys nerdavo gražiausius lininių siūlų raštus.

E. Kasiulynienė dalyvauja prie Panevėžio miesto Šiaurinės bibliotekos veikiančio klubo „Laumė“ veikloje. Šis klubas vienija mezgančias, neriančias, siuvinėjančias, kuriančias papuošalus bei kitais dailiaisiais amatais besidominčias moteris. Klubo susitikimuose jos pristato savo sukurtus rankdarbius, dalijasi patirtimi, rengia parodas, pačios veda edukacinius užsiėmimus.

„Jaukūs pasisėdėjimai prie arbatos puodelio vakarais bendraminčių būrelyje ne tik skatina tobulinti kūrybinius gebėjimus, taikyti juos praktiniams poreikiams, bet ir ugdo saviraišką, pasitikėjimą savo jėgomis, mažina stresą“, – prisistato klubo narės.

O šiemet mezgimo mėgėjai buvo susirinkę Senvagės saloje, kur birželio 12-ąją vyko iniciatyva, skirta Pasaulinei mezgimo viešumoje dienai. Šeštą kartą Lietuvoje ir antrą Panevėžyje organizuotas renginys gausiai subūrė bendraminčius.

Mezgėjos visiems primena žinomus teiginius, kad mezgimas gerina smulkiąją motoriką, atitolina užmaršumą, padeda geriau suprasti įvairius ženklus ir net atitolinti skausmus, nerimą, malšinti išgyvenimus. Kas be ko, mezginiai gali tapti ir puikia dovana.