-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiandien Marsas – šalta, atšiauri planeta, kurios plona atmosfera neapsaugo nuo kosminių spindulių, o paviršius primena dykumą. Ankstesnės misijos į Marsą parodė, kad ši planeta kadaise atrodė visai kitaip ir, svarbiausia, priminė kitą Saulės sistemos kūną – Žemę.
S. Liukaitytė-Suszczynska tvirtina, jog akimirka, kai sužinojo apie sėkmingą marsaeigio „Perseverance“ – didžiausio, sunkiausio, ambicingiausio, labiausiai technologiškai pažengusio iš visų iki šiol buvusių – nusileidimą Marse, jai buvusi ypatinga.
Inžinierė be galo džiaugiasi, jog visas įdėtas darbas nenuėjo veltui ir tikisi, jog ši kosmoso misija padės atsakyti į daugybę klausimų.
Baigusi doktorantūros studijas, S. Liukaitytė-Suszczynska įsidarbino Prancūzijos kosmoso agentūroje, kurioje buvo kuriamas vienas iš „Perseverance“, išvertus į lietuvių kalbą reiškiančio atkaklumą, marsaeigio mokslinių instrumentų. Lietuvei teko atsakomybė už prietaisą „SuperCAM“, kuris leistų testuoti ir analizuoti vieną iš marsaeigyje naudojamų kamerų.
„SuperCAM“ supergalia – nustatyti cheminę uolienų kompoziciją. Kitaip tariant, atsakyti, kokie atomai ir molekulės sudaro Raudonosios planetos paviršiuje esančias uolienas, ieškant organinių molekulių ar mineralų, kurie gali būti susiję su egzistavusia gyvybe.
Marsaeigio nusileidimas Marse tapo ypatingu įvykiu optinių sistemų inžinierei Simonai Liukaitytei-Suščynskai, turėjusiai išskirtinę galimybę prie to prisidėti.
S. Liukaitytė-Suszczynska pasakoja, jog išskirtinį prietaisą sudaro uolienas fotografuojanti kamera ir du lazeriai, kurie, esant reikalui, apšaudo taikinį net iš septynių metrų atstumo.
„SuperCAM“ taip pat gali surasti, kurie paviršiaus dariniai susiformavo vandenyje ar buvo jo paveikti. Marso uolienų cheminė analizė leis sužinoti, ar planetoje yra žmogui kenksmingų cheminių elementų.
„Aš dalyvavau testuojant tik vieną iš kamerų, o visas marsaeigis buvo testuojamas NASA laboratorijoje. Tokie testai atliekami norint užtikrinti, kad prietaisas atlaikys pakilimą, nusileidimą ir bent jau minimalų darbo laiką kosmose. Kai marsaeigis palieka Žemę, jau nieko nebegalima pataisyti, todėl testavimas yra labai detalus“, – pasakoja Simona.
S. Liukaitytės-Suszczynskos teigimu, ši Raudonosios planetos tyrinėjimo misija ypatinga ne tik NASA, bet ir visos žmonijos istorijai. Marsaeigis pirmą kartą pradės kelių misijų reikalaujančią užduotį – parsiųsti į Žemę Marso uolienas, kurias tyrinėsiantys mokslininkai bandys atsakyti į klausimą, ar kadaise Žemę priminusioje planetoje kada nors egzistavo gyvybė.
„Robote įtaisytas grąžtas pragręš paviršių ir sudės gruntą į pieštuko dydžio talpyklas, kurias kitos misijos parskraidins į Žemę. Bandinius tikimasi gauti apie 2030-uosius metus. Gavę Marso uolienų bandinius, mokslininkai ieškos egzistavusios gyvybės įrodymų“, – pasakoja inžinierė.
Marsaeigis, anot jos, turi kelis tikslus: surasti gyvybės egzistavimo įrodymų ir pasiruošti žmogaus nusileidimui Marse.
„Šis marsaeigis yra arčiausiai atsakymo, ar Marse kada nors egzistavo gyvybė. Taip pat tai pirmoji misija, kuri ruošiasi žmogaus išsilaipinimui Marse. Todėl jos rezultatai gali ne tik atsakyti į vieną iš fundamentinių klausimų, bet ir padėti žmogui išsilaipinti Raudonojoje planetoje“, – intriguoja Simona.
S. Liukaitytės-Suszczynskos tvirtinimu, nusileisti Marse labai sudėtinga – tik 40 proc. visų žmonijos išsiųstų misijų buvo sėkmingos. Tikimybė marsaeigiui saugiai nusileisti Marso paviršiuje yra mažesnė nei leidžiantis Žemėje, Mėnulyje, Veneroje ar Titane.
„Marso atmosfera yra apie šimtą kartų retesnė už Žemės, bet pakankamai tanki, kad įkaitintų besileidžiantį erdvėlaivį iki didelio karščio. Todėl reikia apsauginio šarvo, kuris gerokai padidina svorį. Kartu ji nėra pakankamai tanki, todėl natūraliai dėl trinties atsiradęs sulėtėjimas nepakankamas, norint išvengti pražūtingo smūgio, erdvėlaivis privalo leistis naudodamas parašiutą ir atbuline eiga veikiančias raketas“, – aiškina mokslų daktarė S. Liukaitytė-Suszczynska.
S. Liukaitytės-Suščynskos teigimu, ši Raudonosios planetos tyrinėjimo misija reikšminga ne tik NASA, bet ir visos žmonijos istorijai.
Simona pasakoja, jog radijo signalas nuo Marso iki Žemės keliauja vienuolika minučių, o nusileidžiama per septynias minutes. Tai reiškia, kad marsaeigis nusileisti turi pats, be tiesioginio NASA inžinierių valdymo. Dėl šių priežasčių procesas yra vadinamas „Seven minutes of terror“, arba lietuviškai „Septynios siaubo minutės“.
Kosmoso technologijos, pasak S. Liukaitytės-Suszczynskos, tikrai sudėtinga sritis. Čia visuomet stengiamasi eiti pirmyn, kuriamos naujos technologijos. Anot jos, nauji sukurti prietaisai turi būtų galingesni, tačiau lengvesni ir kartu atlaikyti sudėtingas pakilimo, nusileidimo ir darbo sąlygas: stiprias vibracijas, didelius temperatūrų pokyčius.
„Tokiame darbe kasdien labai svarbu labai detaliai viską apgalvoti, išmatuoti, analizuoti, kad būtų išvengta bet kokių klaidų“, – pabrėžia inžinierė.
Prie kosmoso istoriją galinčios perrašyti misijos prisidėjusi lietuvė šiuo metu dirba optinių sistemų inžiniere lietuviškoje įmonėje „Light Conversion“, gaminančioje lazerius.
S. Liukaitytė- Suszczynska yra eksperimentinės fizikos atstovė, jos darbas – kurti, tobulinti, naudoti instrumentus, kurie atlieka kokią nors funkciją naudojant šviesą, pavyzdžiui, lazerį.
„Šiuo metu dirbu su lazerine sistema, kurią naudodami gydytojai atlieka akių regos korekcijos operacijas. Tam reikia sukurti instrumento idėją arba spręsti problemas, kurios iškyla jau sukurtose sistemose. Dirbant šioje srityje kasdien tenka programuoti, atlikti matavimus, juos analizuoti, rūpintis mechaninėmis sistemos dalimis“, – pasakoja Simona.
S. Liukaitytės-Suszczynskos mokslinis kelias prasidėjo Fizikos fakultete, Vilniaus universitete, kur ji studijavo fiziką. Dar studijų metais įsidarbino Lazerinių tyrimų centre, universitetui priklausančioje laboratorijoje. Darbas joje vėliau nuvedė iki doktorantūros studijų Prancūzijoje, kurias baigusi ir pasuko į kosmoso technologijas.
Jau mokyklos metais buvo aišku, kad S. Liukaitytės- Suszczynskos stiprioji pusė yra tikslieji mokslai, bet gerai sekėsi visi dalykai.
Tik viena itin įdomi detalė: Simona baigė baleto skyrių Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir ilgą laiką pati manė, kad ateityje bus baleto šokėja. Mintis studijuoti fiziką kilo tik 11-oje klasėje.
„Stojau į fiziką, nes man tai buvo pats įdomiausias ir kartu sudėtingiausias dalykas. Man praktinės žinios labai svarbu, todėl pati jų ieškojau ir dirbau laboratorijoje. Norėjau naudotis proga ir mokytis iš vienų geriausių Lietuvos mokslininkų“, – pasakoja Simona.
Inžinerinį darbą S. Liukaitytė-Suszczynska dirba jau dešimtmetį, šeštoje darbo vietoje. Jai kiekvieną dieną tenka ieškoti atsakymų ir spręsti vis naujas problemas. Mokslininkė svarsto, jog tai turbūt ir yra pats didžiausias iššūkis, bet dėl to ir toks įdomus.
„Man patinka išmokti naujų dalykų ir kurti sudėtingas sistemas. Visi darbai buvo savaip įdomūs, iš kiekvieno pasiėmiau daug žinių tiek techniniais, tiek organizaciniais ar žmogiškaisiais aspektais“, – kalba Simona.
Kaip vienus įsimintiniausių S. Liukaitytė-Suszczynska išskirtų savo doktorantūros studijų metus. Tuomet sukūrė prietaisą, kuris savo srityje yra išskirtinis visame pasaulyje. Už savo darbą lietuvė gavo net du apdovanojimus.
Pasak S. Liukaitytės-Suszczynskos, pasaulis nuolatos keičiasi ir akivaizdu, kad dabar vykstanti technologinė revoliucija turi didelės įtakos visų mūsų kasdieniam gyvenimui. Šiandien jis neįsivaizduojamas be kompiuterio, telefono, galimybės bendrauti su skirtingais žemynais.
„Aš tikiu, kad technologinė pažanga mūsų gyvenimus padarys patogesnius“, – sako inžinierė.
Visgi mokslininkė mano, jog technologijų galimybės Lietuvoje toli gražu dar neišnaudojamos iki galo.
„Lietuviai labai iniciatyvūs ir verslūs, sukūrė daug įmonių, konkuruojančių visame pasaulyje. Bet man labiau norėtųsi daugiau dėmesio, ypač finansiškai, mokslui ir universitetams, nes būtent iš ten gali ateiti visų taip laukiamas proveržis“, – akcentuoja mokslininkė.
Straipsnyje remtasi 82 mėnuliai medžiaga.
