-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tikintieji gerokai nustebo, kai susirinkę į ką tik joje tarnauti paskirto argentiniečio vienuolio aukojamas šv. Mišias išgirdo jį puikiai kalbantį lietuviškai.
Lietuvoje misionieriaujantis 36-erių Chuanas Markosas Kodutis šypsosi vieną seniausių pasaulyje ir svetimšaliams sunkiai įkandamą lietuvių kalbą prisijaukinęs vos per mėnesį.
Kunigas Ch. M. Kodutis, paklaustas, kaip tarti jo vardą, patikino, kad kreiptis į jį galima Jonai Morkau ar tik Jonai. Prie tokio kreipinio galima pridėti žodžius „broli“ arba „tėve“. Broliais paprastai vadinami vienuoliai, tėvais – kunigai vienuoliai. Kaip ir kiti tikintieji, nustebinta puikios tėvo Jono Morkaus lietuvių kalbos, pasiteiravau, kiek metų jos mokėsi. Neslėpsiu, atsakymas pribloškė: lietuviškai vienuolis teigia prabilęs šios kalbos pasimokęs mėnesį Vilniaus universitete. Paskui gilintis į jos niuansus padėjo Pasvalio rajono Pumpėnų gimnazijos lietuvių kalbos specialistė ir savarankiškos studijos.
„Lengva tikrai nebuvo nieko, išskyrus gal tai, kad nesunkiai įsiminiau vieną žodį – „problema“. Argentinoje kalbėdami ispaniškai ir mes sakome lygiai tokį pat žodį“, – pajuokavo kunigas.
„Galiu patvirtinti, kad viso atsisakęs gavau laisvę, kitaip sakant, gavau viską.“
Ch. M. Kodutis
Liepos pabaigoje Paįstryje švenčiant Jėzaus senelės Šv. Onos atlaidus, aukoti šv. Mišių pakviestas Ch. M. Kodutis prajuokino susirinkusiuosius pasakodamas, kaip mokydamasis lietuvių kalbos sugalvojo naujadarą – žodį močiutauti. Tai yra turėti anūkų ir būti močiute.
„Mane mokytoja mokė, kad ūkininkas ūkininkauja, ir paprašė rasti panašių žodžių. Aš atsakiau, kad močiutė močiutauja“, – prisiminė kunigas.
Dvasininko išmonę mokytoja įvertino, naujas žodis jai patiko, dar ir dabar ji tėvą Joną Morkų pagiria už „močiutavimą“.
O patys pirmieji kunigo Ch. M. Kodučio išmokti lietuviški žodžiai buvo „ačiū“, „viso gero“ ir „atsargiai, mašina!“. Pastarojo perspėjimo prisireikė, kai vos atvykęs į Lietuvą su kitu argentiniečiu kunigu Domingu Avellaneda organizavo jaunimo žygį dviračiais iš Pumpėnų į Vilnių, kur tuomet vyko Lietuvos jaunimo dienos. Kelyje saugant jaunuolius, teko nuolat juos perspėti dėl atvažiuojančių automobilių.
Kunigas Chuanas Markosas Kodutis naujojoje tarnystės vietoje Marijonų koplyčios zakristijoje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Be lietuvių ir savo gimtosios ispanų kalbos, kunigas Ch. M. Kodutis dar kalba itališkai, angliškai, moka lotynų bei graikų kalbas. Anglų kalbos išmoko kunigystės mokslus studijuodamas Vašingtone. Itališkai išmoko kunigystei reikalingas studijas tęsdamas Italijoje. Mokytis antikinių kalbų tenka kiekvienam dvasininkui. Ch. M. Kodutis yra įgijęs filosofijos licenciato mokslinį laipsnį.
Ir štai toks – išsimokslinęs, nemažai pasaulio matęs, iš užjūrio, saulėtosios Argentinos tėvas Jonas Morkus prieš ketverius metus atvyko tarnauti į Pasvalio rajoną, Pumpėnus, kur jau 14 metų buvo ištarnavęs jo dvasinis mokytojas ir jo auklėtojas kunigų seminarijoje vienuolis Domingas Avellaneda. Tėvas Domingas – Pumpėnų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas. Abu jie priklauso pasauliniam vienuoliniam tinklui – Įsikūnijusio Žodžios kongregacijai.
Ch. M. Kodutis sako, jog jau anksčiau tapęs vienuoliu ir prisiekęs skaistumą, neturtą ir klusnumą, į Pumpėnus buvo paskirtas vienuolijos vyresnybės, o šį paskyrimą priėmė klusniai ir džiugiai. Jis pabrėžia, kad Įsikūnijusio Žodžio kongregacija imasi misijos evangelizuoti kultūra. Šių vienuolių tarnystės tikslas – dirbti, siekiant, kad žmonių tikėjimas taptų jų gyvenimo būdu.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Be to, ką tarnaudami nuveikia visi kunigai – aukoja šv. mišias, krikštija, ruošia Pirmajai Komunijai bei Sutvirtinimui, tuokia, lanko parapijiečius, laidoja mirusiuosius, į Pumpėnus atvykę vienuoliai organizuoja jaunimo stovyklas, piligriminius žygius, koncertuoti kviečia žinomus atlikėjus. Negana visko, Pumpėnų vienuolynas yra tapęs mažąja kunigų seminarija. Jame gyvena pašaukimą tapti dvasininkais pajutę jaunuoliai. Jiems dvasinio gyvenimo kelią tiesia kunigai D. Avellaneda, Ch. M. Kodutis ir dar trečias Pumpėnuose gyvenantis argentinietis vienuolis.
Pasak Ch. M. Kodučio, jiems padedant, vienuolių kelią pasirinko šeši jauni žmonės iš Lietuvos, tarp jų – viena mergina. Šie jaunuoliai kilę iš Kauno, Panevėžio, Biržų ir Pumpėnų.
Kalbantis su kunigu Ch. M. Kodučiu susidaro įspūdis, kad argentiniečiai apie tolimąją Lietuvą žino daugiau nei mes apie jų šalį.
„Mokykloje mus išmokė, kur ta Lietuvytė yra, žinojome, kad tai šalis, sovietmečiu daug kentėjusi nuo okupantų, dar žinojome, kad, palyginti su Argentina, Lietuvoje būna šalta“, – pirmosiomis žiniomis apie šalį dalijosi dvasininkas.
Jis pripažino, kad iki atvykdamas į šią šalį kažkodėl buvo susikūręs kitokį jos vaizdą. „Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje tiek žalumos, tokia graži gamta. Maniau, kad čia visada šalta“, – pasakojo vienuolis.
Praėjusią žiemą galop suvokė, kas yra tikrasis lietuviškas šaltis, o šią vasarą pajuto ir tikrą mūsišką karštį. Kad ištvertų pernykštę žiemą, kunigui teko pirktis šiltų drabužių.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Ch. M. Kodutis užaugo kaime, kalnuotame Argentinos Mendoso regione, gausioje šeimoje – su keturiais broliais ir sesute. Netoli jo gimtųjų namų stūkso Andų kalnai. Beje, šio kunigo sesuo, kaip ir jis, tapo vienuole.
„Pasiilgstu kalnų“, – prisiminęs gimtąsias vietas, prisipažino dvasininkas.
Jis gailisi savosios Argentinos, kurią šiuo metu valdo komunistinė valdžia. Toks valdymas lėmė didžiulę infliaciją.
„Kai prieš ketverius metus išvykau iš Argentinos, vienas euras buvo lygus trims mūsų šalyje cirkuliuojantiems pesams. Dabar vienas euras lygus 150 pesų“, – pasakojo kunigas.
Tačiau Argentinoje ne tik šiltesnis klimatas, bet ir žmonės labiau bendraujantys, atviresni, linksmesni.
„Anksčiau manydavau, kad Argentinos žmonės laimingesni už lietuvius, o dabar galvoju, kad linksmesni – tai nebūtinai laimingesni“, – svarsto dvasininkas.
Anot jo, Argentinoje daugiau gausių šeimų nei Lietuvoje, tad daugiau ir bendravimo.
Dvasininko tarnystė – ir darbas su vaikais. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Gausioje šeimoje augęs Ch. M. Kodutis neturėti šeimos, bet tapti dvasininku ėmė svarstyti būdamas 15-os. Tuomet klasės draugų buvo pakviestas į jėzuitų dvasines pratybas. Tokios, sukurtos jėzuito vienuolio Ignacijaus Lojolos, organizuojamos ir Lietuvoje, jos yra gana populiarios.
„Dalyvaudamas tose pratybose pajutau, kad esu kviečiamas kilnesniam, aukštesniam tikslui, kas ir yra vienuolystė bei kunigystė“, – sako kunigas.
Jis teigia ilgokai svarstęs, mąstęs apie tokį pašaukimą, tie mąstymai anaiptol nebuvo lengvi.
„Bet dėl to, ką pasirinkau, niekuomet nesigailėjau, tikrai esu laimingas“, – tikina Ch. M. Kodutis.
Kunigas neslepia, kad ne vienas pasaulietis apie vienuolius, kurie atsisako pinigų, nuosavybės, šeimos ir dargi prisiekia paklusnumą vyresniesiems, mąsto, kad jie atsisako visko, tad tampa priklausomi, tarsi savotiški vergai.
„Tačiau galiu patvirtinti, kad viso atsisakęs gavau laisvę, kitaip sakant, gavau viską“, – ištarė Ch. M. Kodutis.
Jis pabrėžė, kad laisvę jam suteikė pats Dievas. Jis laisvas, nes yra Dievo mylimas ir besistengiantis vykdyti Jo valią.
„Stengiuosi Dievu dalytis su žmonėmis. Džiaugiuosi, jei per mane jie priima Dievą, atsako į Jo meilę“, – tirtino kunigas.
Taip išpuoštos procesijų statulos nešamos ispaniškai kalbančiose šalyse, tokia tradicija sumanyta ir Pumpėnuose. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Paklaustas, ar Argentinoje ir Lietuvoje skiriasi pats tikėjimas, kunigas Ch. M. Kodutis teigia pastebėjęs, jog ir dabar, po 30 atgautos nepriklausomybės metų, vis dar jaučiama, kad pusę amžiaus Lietuva buvo okupuota ir joje buvo draudžiamas tikėjimas.
„Uždraudus žmogui tikėti, visų pirma paminamas jo orumas, atimama laisvė, pažeminamas pats žmogus, jis stumiamas į dvasinę tremtį“, – vardijo dvasininkas.
Jis apgailestavo sutinkantis taip paženklintų žmonių.
O ir tikėjimo tradicijos nėra vienodos. Argentinoje Šv. Agotos dieną nešventinami duonos gabalėliai, kuriuos šventina lietuviai ir paskui nešasi namo, deda į spinteles tikėdami, kad Agotos duonelė saugos nuo gaisrų. Per Trijų karalių šventę Argentinoje nešventinama kreida, kuria lietuviai ant durų užrašo trijų gimusį kūdikėlį Kristų aplankiusių karalių vardų pirmąsias raides. Kitokios Argentinoje ir bažnytinės procesijos. Lietuvoje per Velykas, Šeštines, Sekmines, Devintines, atlaidus tikinčiųjų procesija su bažnytinėmis vėliavomis eina aplink bažnyčias. Argentinoje bažnytinės procesijos organizuojamos miestų ir kaimų gatvėmis. Tiesa, argentiniečiai per tokias procesijas neneša bažnytinių vėliavų, tačiau neša arba veža gausybe gėlių išpuoštas šventųjų statulas.
Ch. M. Kodutis pasakojo, kad jie, Pumpėnuose tarnaujantys argentiniečiai kunigai, porą pastarųjų metų miestelio gatvėmis irgi organizavo procesiją, kai gėlėmis išpuošta pirmais metais buvo nešama, o antrais – arklio traukiama brikele vežama Dievo Motinos statula. Tai daryta per titulinius bažnyčios atlaidus, kuriuos vietiniai vadina „škaplierna“.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Baigdami pokalbį su šiuo kunigu prakalbome šiomis dienomis tikrai skaudžia tema – apie pandemiją. Kunigas Ch. M. Kodutis pasidžiaugė, kad Pumpėnų apylinkėse kovidas, atrodytų, nėra įsisiautęs, per visą pandemiją nuo šio viruso mirė vos viena močiutė, užkrėsta iš Kauno jos aplankyti atvykusios anūkės. Jį patį virusas iš pradžių kiek išgąsdinęs, bet dabar teigia esąs nurimęs, atsidavęs Dievo valiai ir nors skelbiama apie gausybę sergančiųjų, stengiasi gyventi įprastą gyvenimą.
