-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praėjo penkiolika metų, kai Panevėžyje žlugo ir buvo uždaryta viena didžiausių įmonių Lietuvoje „Ekranas“. Tūkstančiai jo darbuotojų iki paskutinės dienos į darbą gamykloje ėjo netikėdami tokia šio pramonės milžino pabaiga.
„Išėjom prieš savaitgalį, o grįžtam pirmadienį – jau niekas nebeįleidžia“, – paskutines dienas „Ekrane“ prisimena viena jo buvusių darbuotojų Gitana Pučkytė.
Ji praleido ketverius metus prie gamybinės linijos chemijos bare, kur buvo liejamos kineskopų spalvos.
Dabar 45-erių Gitana gyvena Vilniuje, bet kartais atvažiuoja į Panevėžį ir sentimentų vedama aplanko buvusios darbovietės pastatus.
Iš „Ekrano“ šiandien daugiausia likę tik griuvėsių krūvos ir apleistos sienos, kurias tai viename, tai kitame gale kažkas stengiasi prikelti verslui. Čia patalpomis naudojasi automobilių dalių pardavėjai, medienos gamyba užsiimančios įmonės.
Administracijos pastate veikia restoranas, o didelę dalį prie Elektronikos gatvės esančio pastato planuojama skirti logistikai.
Nuo 1962 m. iki 2006 m. veikusi „Ekrano“ gamykla plytėjo 50 ha teritorijoje miesto pakraštyje.
Vargu ar Lietuvoje šiuo metu rastume tokio dydžio meno galeriją po atviru dangumi. Būtent tokiu amplua dabar šis senosios pramonės palikimas keliasi antram gyvenimui.
Šiuo metu ant „Ekrano“ sienų iškabinta 15-iolika milžiniškų fotografijų. Visos jos, kartu sudėtos, užimtų 600 kv. m. Šiose įspūdį keliančiose nuotraukose – kadrai iš senų gamyklos albumų, iškarpos iš laikraščių ir kadaise čia dirbusių žmonių plačios akys.
„Tai buvo antroji mano darbovietė, čia jau dirbo mano sesuo. Prieš „Ekraną“ dirbau mažesniame kolektyve, o čia – didelė dalis miesto triūsė“, – pasakoja vienoje fotografijų įamžinta G. Pučkytė.
Ji gamykloje dirbo paskutiniais šios gyvavimo metais. Gitanai patiko tvarka, švara ir disciplina.
„Gal kai kam tai atrodė it griežto režimo kolonija, bet man tokia tvarka tiko. Vadovai buvo reiklūs, bet ne tokie, kad bijotume. O mes ir nepridarydavom klaidų“, – pamena buvusi darbuotoja.
Ji „Ekrane“ ėjo ekranuotojos-liuminatorininkės pareigas. Tokie darbuotojai rūpinosi, kad Panevėžyje gaminami televizoriaus kineskopai būtų spalvoti.
G. Pučkytė neslepia: jos darbo su cheminėmis medžiagomis sąlygos buvo kenksmingos sveikatai. Už tai gaudavo atlyginimo priedus.
Bet ir palikusi „Ekraną“ G. Pučkytė vėl pasirinko darbą su chemija. Kol kas žalos organizmui ji sako nejaučianti.
„Man darbas kineskopų gamykloje nebuvo monotoniškas, priešingai – labai įdomus. Kas 2 – 2,5 val. turėdavome pusvalandžio pertraukas. Per tą laiką stengdavausi pasmalsauti, kas vyksta kituose cechuose, prie kitų linijų ir mūsų meistrė pati mane lydėdavo, nes matydavo mano susidomėjimą“, – sako G. Pučkytė.
Jei ne gamyklos bankrotas, ji būtų mielai joje dirbusi ir toliau, nors darbas buvo fiziškai sunkus.
„Dirbome tik stovėdami. Linijoje tekdavo per pusvalandį pakelti ir 100 didesnių ar mažesnių ekranų. Sunkiausi jų galėjo sverti iki 8 kg“, – prisimena pašnekovė.
Tačiau kolektyvo bendrystė, anot jos, atpirkdavo nuovargį ir visi namo grįždavo linksmi. Tarp bendradarbių, pasak buvusios „Ekrano“ darbuotojos, nebuvo jokios konkurencijos ar pavydo. Pertraukas žmonės leisdavo smagiai poilsio kambariuose.
„Jei būtume žinoję, kad viskas taip greit pasibaigs, būtume nors telefono numeriais pasikeitę. Su daug kuo iš tų laikų bendrauju, bet kai kas emigravo, išsibarstėme ir mūsų ryšiai nutrūko“, – apgailestauja buvusi gamyklos darbuotoja.
O panevėžietė Dalia Šalnienė „Ekrane“ praleido ketvirtį amžiaus – 25 metus prie vadinamosios kūgių šlifavimo linijos.
„Atėjau į „Ekraną“ jau kitą dieną po savo 18-ojo gimtadienio ir likau. Gal būčiau ir pensijos čia sulaukusi, jei ne bankrotas“, – mano Dalia.
Jai gamykla buvo tapusi antraisiais namais. Netoli ir gyveno, gavo butą šeimai „Ekrano“ bendrabutyje.
„Šioje gamykloje praėjo mano jaunystė, čia buvom draugai, kaip aš galėčiau ją prisiminti kitaip – be nostalgijos, be sentimentų“, – net graudinasi D. Šalnienė.
Bet darbo sąlygos nelepino. Šlifuotojų ceche, pasak Dalios, nebuvo švaru ir baltais chalatais čia niekas nevaikščiojo. Visada buvo drėgna, vijo didelis darbo tempas.
„Kai pirmiausia pagalvoju apie „Ekraną“, prisimenu savo darbo vietą pirmajame stiklo ceche. Ėjo konvejeris, nuo jo negalėjai pasitraukti. Vis kėlėm ir kėlėm tuos kūgius, nuospaudos ant pirštų beveik nedingdavo“, – pamena D. Šalnienė.
Jos nušlifuoti kūgiai keliaudavo į surinkimo cechą. Jei Dalios skyriuje gamyba sulėtėdavo, be darbo likdavo paskesnis.
„Dirbom trimis pamainomis visą parą. Namo apsauga išleisdavo minučių tikslumu. Kaip dabar prisimenu tą vaizdą, kai prie išėjimo viduje susigrūsdavo minia darbuotojų ir laukdavo, kada atidarys duris į lauką. Niekas kaip nori čia nevaikščiodavo“, – patikina ji.
Po tokios darbo dienos, jei tai būdavo popietinė pamaina, pasak Dalios, daugelis net neidavo namo, o šiaušdavo tiesiai į šokius Nemuno gatvėje, kur veikė Ekraniečių klubas.
„Iš gamyklos išėjau į maisto sektorių. Tačiau daugiau niekur nebemačiau tokios kolektyvo bendrystės. Visai kitoks dabar ir žmonių požiūris į darbą – mes vargome, bet buvome labai laimingi kartu, džiaugėmės gyvenimu. Be to, „Ekranas“ garsėjo gerais atlyginimais“, – priduria D. Šalnienė.
Už kenksmingas sąlygas ji nemokamai gaudavo pieno.
D. Šalnienė ir dabar gyvena netoli buvusios darbovietės. Laisvu laiku ji mėgsta dviračiu pravažiuoti pro gamyklą. Daliai spaudė širdį, kai griuvo būtent jos cecho sienos.
Savotišku sugrįžimu į praeitį jai tapo fotografijų paroda „Ekrano“ teritorijoje. Mirusiam fabrikui gyvybės eliksyrą iš meno suplakė kultūrai neabejinga pora, kuri vos prieš metus atsikėlė į Panevėžį iš Jungtinės Karalystės.
Prancūzas, pasaulyje žinomų muzikinių grupių turų organizatorius, o pastaraisiais metais ir fotografas D. Hermouetas bei įvairių tarptautinių programų vadovė panevėžietė V. Andrijauskaitė pernai vasarą iš Anglijos atvykę paviešėti į Panevėžį nesitikėjo čia ilgai užsibūti. Pora surengė fotografijos parodą nebenaudojamame vandens rezervuare, o tada paaiškėjo, kad koronaviruso pandemija juodu dar užlaikys.
Atvykėliai veltui laiko negaišo. Vaidą ir Daną suintrigavo Panevėžio senosios pramonės pastatai.
Pavasarį pora sutiko buvusiame „Ekrane“.
Jiedu patys išlandžiojo po atokiausius buvusio fabriko kampelius, apžiūrėjo jo teritoriją.
„Mūsų projektas ne apie pačią gamyklą, o apie jos žmones. Čia svarbiausias humanizmo elementas“, – pasakoja V. Andrijauskaitė.
Prieš keletą mėnesių internete ji išplatino skelbimą ieškanti buvusių „ekraniečių“. Pačių autorių nuostabai, atsiliepė net apie 70 žmonių – ta gamykla iki šiol užima svarbią vietą jų širdyse.
„Su kiekvienu į skelbimą atsiliepusiu asmeniu kalbėjomės be jokių išankstinių nuostatų ir klausimų. Buvę darbuotojai pasakojo apie tai, ką jiems tiesiog norėjosi pasakyti: nuo darbo vietos iki pokštų kolegoms ir įvairiausių išdaigų“, – šypteli darbininkų papasakotus nuotykius prisimindama Vaida.
Darbas gamykloje buvo sunkus, bet darbininkai, anot jos, ir įrankius prie sienų prikaldavo, ir iš darbo pasprukdavo.
Pačią V. Andrijauskaitę nustebino, kad jau tais laikais gamykloje veikė moterų taryba, kovojusi už savo teises. Netvarką, tinginystę ir kitas ydas gamykloje vaidinimais pašiepdavo darbininkų agitbrigados. Šie mini kolektyvai kritiką per vaidybą galėdavo pažerti net vadovams.
„Tie pasakojimai ne tik juokino, kėlė mūsų smalsumą – kai kurie bekalbėdami susigraudindavo iš nostalgijos. Juk ta gamykla darbininkams buvo gyvenimo dalis, antri namai“, – teigia menininkų pora.
Buvusių „ekraniečių“ jausmus netikėtame prisiminimų sraute stengėsi pagauti D. Hermouetas. Jis fotografavo pašnekovus iš labai arti – tik akis. Pasak projekto autorių, toks bendravimas su žmogumi leido prie jo prieiti arčiausiai, kiek pats leido: tiek žodžiais, tiek vaizdais.
Visas tokio interviu rezultatas dabar matomas to paties „Ekrano“ teritorijoje. 50 ha plote menininkai ant pastatų sienų sukabino milžiniško dydžio fotografijų koliažų.
Prie kiekvieno jų yra specialus QR kodas, kurį nuskenavus internete atsiverčia e. gidas su vietos žemėlapiu ir garsiniais „ekraniečių“ įrašais.
Po fotografijomis nėra nei vardų, nei pavardžių, nėra ir įrašų autorių. Žiūrovas tiesiog gauna galimybę vaizdu pajusti dalelę buvusios istorijos ir išklausyti buvusių darbininkų pasakojimų, tapusių savotiškomis Panevėžio legendomis.
„Kur ta fotografijos vertė: ar jos ilgaamžiškume kabant metų metus galerijoje, ar lauke nors ir trumpiau, bet su sava istorija, įspūdžiu, emocine galia“, – sau klausimą kėlė Vaida ir Danas.
Pastarojo nuomone, čia kaip ir gyvenime: pomidoras šiltnamyje tiesiog augalas, jei jo neparagauji ir nepajunti skonio.
„Labai daug panevėžiečių čia kažkada triūsė ir dienomis, ir naktimis, darbavosi ištisos šeimos. Jei kas Panevėžyje šioje gamykloje ir nebuvo, tai turėjo dirbusių giminių, kaimynų ar draugų. Tai buvo svarbi miesto dalis – jo pramoninis veidas, kuris davė pagrindą kurtis kvartalams, buvo statomi daugiabučiai namai, mokyklos, darželiai“, – kalba Vaida su Danu.
Jiedu jaučiasi lyg atlikę socialinį-antropologinį tyrimą.
„Pabaigoje dėl bankrotų ir skolų gamykla buvo vertinama gana kontroversiškai. Mes norime tą finišą pakeisti ir buvusio pramonės giganto gyvavimo erą užbaigti pozityviai“, – sako pašnekovai.
Baigę „Ekrano“ projektą autoriai jau imasi kito sumanymo, taip pat susijusio su Panevėžio pramone. Iš Panevėžio apskrityje gaminamų maisto produktų – varškės, lino, krakmolo – D. Hermouetas žada kurti analoginę fotografiją ant panevėžietiško stiklo.
