Būsimasis gydytojas Julius Maceika juokauja, jog vienintelis patarimas atsidūrusiesiems visiškai svetimoje aplinkoje – nebandyti lyginti su Lietuva ir įprasti sakyti „taip“. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Atrado pašaukimą gydyti

Atrado pašaukimą gydyti

Nauji įgūdžiai, naujos pažintys ir naujas požiūris į save – tokį nematerialų bagažą kartu su lauktuvėmis parsivežė būsimas gydytojas.

„Drąsiai galiu sakyti, kad tai – neįkainojama patirtis“, – teigia vasaros atostogas į praktiką vienoje Ispanijos ligoninėje iškeitęs panevėžietis studentas Julius Maceika.

Paskui svajonę

Julius Maceika dabar yra vos per žingsnį nuo svajonės tapti gydytoju. Gegužę baigęs biochemijos mokslus Londone, Julius pradės savo kelionę jau kaip medicinos studentas Beiloro medicinos universitete, JAV. Į jį patekti vaikinui labai padėjo patirtis saulėtoje Ispanijoje. Jau bemaž aštuonerius metus Londone gyvenantis panevėžietis J. Maceika dalyvavo tarptautinėje stažuotėje Barselonoje privačioje miesto ligoninėje.

Vaikinas šypteli nieko nenustebinsiąs pasakęs, jog iš Aukštaitijos sostinės sparnus pakėlė dėl mokslų. Baigęs mokyklą, jis pasirinko biochemijos studijas Londone. O praėjusią vasarą sužinojo apie galimybę stažuotis Barselonoje, privačioje miesto ligoninėje, ir nė akimirkos nesuabejojęs susikrovė lagaminus.

Ir vis dėlto Julius šypteli, kad vis tiek Ispanijoje jautėsi kaip namuose. Mat prieš praktiką Barselonoje jis net dvi vasaras praleido Pietų Amerikoje, kur išties patyrė kultūrinį šoką. Ekvadore, Andų kaimo bendruomenėje dirbo ten su vietos jaunimu, padėjo gydytojams Ekvadoro sostinėje Kite.

„Išvaržos operacija yra išvaržos operacija. Nesvarbu, Ispanijoje, Ekvadore, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje ar bet kur kitur.“

J. Maceika

Julius juokauja, jog vienintelis patarimas atsidūrusiesiems visiškai svetimoje aplinkoje – tiesiog pasinerti į kitokią kultūrą.

„Kad ir kur būtumėte, nemėginkite tos vietos palyginti su Lietuva ar kokia kita šalimi. Tiesiog pripraskite pasakyti „taip“. Ar norite eiti į vietos parką? Taip. Ar norite išbandyti vietinį patiekalą, kuris jums gali atrodyti keistas? Taip. Išmokti vietos šokį? Taip. Pasakykite „taip“ viskam, kas įmanoma“, – šypsosi pašnekovas.

Kelionės, laiko skirtumas, persikraustymas, daiktų išpakavimas – visa tai tėra laikini nepatogumai. Tačiau, pasak Juliaus, yra viena problema, kuriai spręsti ir pats nesuradęs ginklų – tai draugų, šeimos ir artimų žmonių ilgesys.

„Gyvenimas kitoje šalyje yra savotiška patirtis, kurią rekomenduočiau visiems, tačiau prieš tai turite susitaikyti su mintimi, kad artimuosius teks palikti mėnesiui, dviem ar net keleriems metams“, – pabrėžia J. Maceika.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Virto gydytojų šešėliu

Julius sako, jog patirtimi, įgytta stažuotėje Barselonoje, dabar negalintis atsidžiaugti.

„Mano pagrindinis vasaros tikslas buvo įgyti kitokį požiūrį į sveikatos apsaugą. Darbas „El Pilar“ ligoninėje Barselonoje pranoko visus mano įsivaizdavimus“, – sako J. Maceika.

Vaikinas juokiasi, jog stažuotėje buvo tapęs gydytojų šešėliu. Vis sekiojo iš paskos ir iš nuostabos išpūstomis akimis stebėjo kiekvieną jų judesį. Juk anksčiau su medicinos sistema daugiau buvo susidūręs tik kaip pacientas.

„Mano darbas – atvykstantiems pacientams iš kitų šalių padėti susitvarkyti sveikatos draudimo reikalus, nuvesti pas reikiamus gydytojus, padėti užpildyti dokumentus. Tai buvo nuobodžioji stažuotės dalis“, – pasakoja būsimas gydytojas.

Pasak jo, darbo krūvis ir pobūdis labai priklausydavo nuo to, kaip dažnai į ligoninę atvykdavo svetimšalių pacientų. Vis dėlto J. Maceikai teko stebėti ir daugybę atliekamų medicininių procedūrų bei operacijų.

„Vieną dieną stebėjau išvaržos operaciją. Kai baigė, chirurgas manęs paklausė: „Viskas lygiai taip pat, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, ar ne?“ – pamena Julius.

Anot jo, tiek Amerikoje, tiek Europoje sveikatos priežiūros sistema turi ir privalumų, ir trūkumų, tačiau nepaisant skirtumų pats gydymas nesikeičia.

„Išvaržos operacija yra išvaržos operacija. Nesvarbu, Ispanijoje, Ekvadore, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje ar bet kur kitur“, – suprato Julius.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Grįžo kitoks

J. Maceika neslepia, jog laikas, praleistas Barselonos ligoninėje, jam pačiam leido įgyti daugiau savarankiškumo ir vidinės brandos. Tai buvo gana beprotiška patirtis, padėjusi susivokti, ko iš tiesų nori gyvenime.

„Kai grįžau, net tėvai sakė, kad mato mane daug brandesnį ir savarankiškesnį žmogų, priešingai nei prieš išvykstant. Turėjau išmokti surasti problemų sprendimo būdus ir pats, be niekieno pagalbos, kaip buvau pratęs, įveikti visus iššūkius svetimoje šalyje“, – pasakoja Julius.

Dabar jo laukia mokslai JAV. Buvusiam panevėžiečiui atsivėrė medicinos mokyklos durys Hjustone.

„Norėčiau sutelkti dėmesį į globalią sveikatą, gauti tinkamą išsilavinimą, kad galėčiau dirbti gydytoju plačiąja prasme. Norėčiau padirbėti klinikose užsienyje arba vykdyti tarptautinius visuomenės sveikatos gerinimo projektus“, – ambicingais planais dalijasi gabus būsimas gydytojas.

Kaimo žmones mokė verslumo

J. Maceika gimė ir užaugo Panevėžyje. Tik 2012-ųjų rugsėjį išvyko į Londoną mokytis, o vėliau į Ekvadorą savanoriauti. Pastarojoje šalyje jis septynias savaites gyveno Andų kaimo bendruomenėje. Ten vietiniam jaunimui vedė vasaros stovyklą ir mokė jaunuolius higienos, smagiai kartu leido laiką.

„Taip pat dirbome su mūsų pasirinktu projektu. Mūsų tema buvo verslumas. Įkūrėme mažą įmonę, kuriai vadovavo vietos jaunimas, bandėme perteikti verslumo įgūdžius, kuriuos jie galėtų panaudoti, kad užsidirbtų pinigų savo bendruomenei ir ši pati galėtų įgyvendinti įvairius projektus, pavyzdžiui, orientuotus į sveikatos priežiūros infrastruktūrą“, – apie Ekvadore praleistą laiką kalba J. Maceika.

Anot jo, ši kelionė padėjo jam įvertinti kultūrinių mainų naudą ir tai, kaip svarbu plėsti savo požiūrį į kitokius žmones ir jų gyvenimo būdą.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Neįsivaizduoja be balto chalato

Grįžęs į Londoną Julius tęsė biochemijos mokslus, bet dar labiau svajojo apie gydytojo karjerą. Taip pradėjo savanoriauti ligoninėje. Vis dėlto nebuvo visiškai patenkintas esama padėtimi, o mintys apie Ekvadore praleistą laiką brandino norą grįžti ten. Po metų vaikinas išvyko į Kito miestą, Ekvadoro sostinę savanoriauti ligoninėse, pirminės sveikatos priežiūros klinikose.

Pasak J. Maceikos, chemija ir biologija jam visada patiko, todėl sujungti šias dvi sritis, jo manymu, buvo prasminga.

„Biochemija yra geras pagrindas medicinos mokykloje, nors visą dieną dirbti laboratorijoje tikrai niekada nenorėjau ir neplanavau“, – sako Julius.

J. Maceika tikina, jog jį visada dominęs žmogaus kūnas, visos jo funkcijos bei tiesioginis bendravimas su žmonėmis, tad savęs be balto chalato dabar jau nebeįsivaizduoja.

Komentarai

  • Ir vėl pasikartosiu -kaip gera skaityti apie motyvuotus, ambicingus, gabius jaunus žmones iš Panevėžio. Skaitai ir supranti, kad ne provincijoj gyvenam, jei va tokie šaunuoliai čia užauga.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų