-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Greitai bus keturiasdešimt metų, kai panevėžietis Arūnas Preidys dirba masažuotoju. O pasaulio kontūrai jam iš akių dingo dar seniau.Bet nors genetinė liga vaikystėje iš jo atėmė regėjimą, nesugebėjo atimti gyvenimo džiaugsmo.
Arūnas Preidys prisistato panevėžiečiu iki kaulų smegenų.
Užaugo jis daugiabutyje netoli Vilties ir Smėlynės gatvių sankirtos.
Vaikystėje paklaustas, kur gyvena, atsakydavęs, kad Gogolio gatvėje. Šiuo Rusijos rašytojo vardu tuomet vadinta Smėlynės gatvė.
Arūno vaikystė buvo kaip visų to meto vaikų: bėgiota, žaista slėpynių ir karo, važinėta dviračiu, lankytas vaikų darželis.
O štai nuvestas į tuometę 4-ąją vidurinę, pirmokėlis Arūnas pajuto, kad nebemato, ką mokytoja rašo lentoje.
Susirūpinę tėvai pradėjo vaiką vežioti po Lietuvos gydymo įstaigas. Pasiekė net Odesą, garsėjusią puikiais akių ligų specialistais.
Iš jų išgirsta diagnozė nenudžiugino: vaikas iš tiesų anka, o jo liga – genetinė.
Tėvams, anot A. Preidžio, buvo sunku patikėti tokia žinia, nes giminėje visi puikiai matė.
Tikėdama, gal Rusijos specialistai paneigs baisoką diagnozę, o gal padės jų gydymas, mama Arūną vežė rodyti ir Maskvos specialistams.
Tačiau realybė buvo kitokia, nei tikėjosi paskutinių vilties likučių bandę neprarasti tėvai.
Regėjimo netenkantis Arūnas nebegalėjo mokytis įprastoje mokykloje.
Sunkiau matantiems Lietuvos vaikams tais laikais buvo skirta mokykla Kaune. Į ją pateko ir A. Preidys.
Vidurinę neregiams ir silpnaregiams skirtą mokyklą jis baigė jau Vilniuje. Sostinėje tokia mokykla atidaryta vėliau nei Kaune.
„Akys silpo, mačiau vis prasčiau, bet dėl to kitoks, tuo labiau kuo nors prastesnis už matančius bendraamžius nesijaučiau. Sakyčiau, kad ir kokių nors kompleksų neišgyvenau. Džiaugiausi gyvenimu“, – savąją vaikystę, paauglystę, o ir ankstyvąją jaunystę prisimena A. Preidys.
Dar pradinėse klasėse regėjimo netekęs panevėžietis sako dėl to niekada nesijautęs prastesnis, nuskriaustas likimo. Anaiptol – džiaugiasi gyvenimu ir jo dovanomis. P. ŽIDONIO nuotr.
Arūnas vardija bendramokslius, taip pat turėjusius regėjimo negalią, ir tapusius mokslo žmonėmis. O štai jis pats, nors mokėsi neblogai, studijuoti aukštojoje sako pabūgęs.
Gavęs Panevėžio ligoninės patikinimą, kad baigusį mokslus įdarbins, išvyko į Rusijos kurortą Kislovodską mokytis masažo paslapčių.
Su taip pat regėjimo negalią turėjusiais kurso draugais, suvažiavusiais iš visos Sovietų Sąjungos, Kislovodsko medicinos mokykloje A. Preidys studijavo pustrečių metų.
Mokytis patiko, o ir per ilgus masažuotojo darbo metus jis sako nė karto nepasigailėjo pasirinkęs šią specialybę.
Arūnas pabrėžia, jog masažuotojui visų pirma būtinos anatomijos žinios.
O jau žinodamas, iš ko susideda žmogus, kokie yra sveiki jo organai, greitai užčiuopi ir pažeistas organizmo vietas. Užčiuopęs gydai rankomis atliekamais masažais.
„Ką svarbiausia supratau per gyvenimą, kad ėmęsis bet kurio darbo, privalai galvoti apie tuos, kam dirbi. Mano atveju – tai žmonės. Kad ir kaip norėtum prasigyventi, stengtumeisi užsidirbti, pirmiausia turi galvoti, kaip padėti žmogui. Taip galvodamas, dirbsi sąžiningai. O sąžiningas darbas yra ir gerai vertinamas, ir neblogai atlyginamas“, – sako A. Preidys.
Su žmona Virginija jiedu užaugino dvi atžalas, jau yra ir trijų anūkų seneliai. Visa jo šeima neturi jokių regėjimo problemų.
Arūnas galėtų ir nedirbti, puikiausiai išgyventų iš neįgalumo pensijos.
Tačiau nedirbti taip patinkamo masažuotojo darbo tiesiog neišeina. Arūnui malonu, kad gali padėti kitiems.
P. ŽIDONIO nuotr.
A. Preidys šypsosi sakydamas, kad visus, kas kreipiasi dėl masažų, perspėja: aš – šnekus žmogus.
„Taip ir sakau: jei nepatinka mano šnekos, sakykit, kaipmat užsičiaupsiu“, – šypsosi masažuotojas.
Ir priduria, kad labai retas pasinaudoja tokiu paraginimu. Šnekučiuotis su juo visiems patinka.
Pasak Arūno, darbas yra ne tik masažuoti. Nemažai jėgų kainuoja ir ištverti gydomąjį masažą. Tad šnekučiuodamiesi žmonės geriau atsipalaiduoja.
A. Preidys pabrėžia nuo pat jaunystės išmokytas, kad ant kūno po masažo likusi mėlynė yra masažuotojo darbo brokas. Tad stengdamasis masažuoti taip, kad neliktų raumenų sukietėjimų, mėlynių jis nepalieka.
„Kadangi jų nematau, manau, kad nepalieku“, – pajuokauja neregintis Arūnas.
Jis sako, jog medicininiai gydomieji masažai – ne paglostymai.
„Žinau, koks yra pasaulis. Mačiau jį.“
A. Preidys
Per gyvenimą Arūnas sako dalyvavęs daugybėje seminarų, buvo mokomas masažavimo subtilybių. Specialistai per tokius seminarus masažuoja vieni kitus. Pastaruoju metu į seminarus nebevažiuoja.
„Metai nebe tie. Nelengva keliauti nebejaunam nematančiam žmogui“, – paaiškina A. Preidys.
Nors nemato, Arūnas sako negyvenantis visiškoje tamsoje.
Regi daiktų kontūrus, įžvelgia sklindančią šviesą, skiria šviesias ir tamsias aplinkos spalvas.
Ir puikiai pažįsta Panevėžį, ypač jo centrą, gimtąjį Vilties gatvės mikrorajoną.
Atminty jam išlikę pastatai, tarp kurių su dviračiu nardė vaikystėje, einant pro juos akyse stovi anų laikų vaizdai.
„Žinau, koks yra pasaulis. Mačiau jį“, – tvirtina vyriškis.
Ir jis tikrai nepatikėtų tuo, kuris sakytų, kad ten šiaurė, o rodytų į pietus.
Arūno Preidžio tvirtybė – šeima ir darbas. P. ŽIDONIO nuotr.
Nors tuo metu, kai susitiko į akį kritusią Virginiją, vėliau tapusia žmona, Arūno regėjimas nebuvo stiprus, jos veidą dar įžiūrėjo. O štai anūkų veidų išvysti jam jau nebeteko.
Arūnui smagu, kad nuo Biržų kilusi Virginija pajuto jo meilę ir atsakė tuo pačiu.
Gyvena jiedu Beržų gatvėje, name, pastatytame žmonėms, turintiems regėjimo problemų. Tačiau čia jie praleidžia šaltąjį sezoną.
Vasarą jų namais tampa Dembavoje esanti sodyba, kitados priklausiusi Arūno seneliams.
А. Preidys juokauja, kad toje sodyboje jis darbuojasi pagalbiniu darbininku, o visus darbus rikiuoja žmona.
Jaunystėje jam tekdavę triūsti uošvių ūkyje.
„Neišmokau pjauti dalgiu. Bet kitus darbus išbandžiau“, – prisipažino.
Neblogai mokslus krimtęs Arūnas apgailestauja neišmokęs gerai rašyti.
„Painiojasi man dvibalsiai, ne visuomet pataikau ant raidės uždėti nosinę“, – atsidūsta A. Preidys.
Anot jo, ir silpnaregiai, ir neregiai mokosi pagal įprastinę vidurinės mokyklos programą, laiko tokius pat abitūros egzaminus.
Mokslus jis krimto knygas skaitydamas Brailio raštu, klausydamasis garsinių knygų.
Laisvalaikiu su bendramoksliais pliekdavo kortomis, kurios taip pat su ženklais, įspaustais Brailio raštu.
Neužmiršo Arūnas, kaip jį, nematantį vaiką, vienas mokytojas pliekdavęs bizūnu.
„Bet aš ant jo tikrai nepykstu. Mokyklą prisimenu gražiai ir šviesiai“, – sako A. Preidys. Maloniausia jam prisiminti mokyklos „chebrytę“, krėtusią išdaigas.
„Norėjom įsitvirtinti, pasirodyti, kokie kieti esame“, – šypsosi pašnekovas, prisiminęs paauglystės dienas.
Dabar jo tvirtybė – šeima ir darbas.
A. Preidys pasvarsto, kad gal jau būtų metas baigti masažus, juk jau tiek daug metų juos daro.
„Pagalvoju apie tai, bet iškart atslenka klausimas: o ką veiksiu, jei nemasažuosiu? Gulėti ant sofos ar sėdėti fotely nieko neveikiant – tikrai ne man“, – prisipažįsta.
P. ŽIDONIO nuotr.
Dirbdamas masažuotoju visas penkias savaitės dienas laisvo laiko Arūnas neturi. Per darbo dieną pavargsta taip, kad grįžęs namo tik poilsio nori.
Jam patinka klausytis garsinių knygų: traukia detektyvai, žymių žmonių biografijos.
Savaitgaliais jųdviejų su Virginija laisvalaikis bėga vaikštinėjant po Panevėžį ir jo apylinkes.
A, Preidžiui smagu, kad miestas gražėja, vis lygesni ir tvarkingesni tampa šaligatviai bei aikštės, už išsiklaipiusių plytelių nebekliūva nereginčio žmogaus kojos.
Vaikšto jiedu po Skaistakalnį, traukia iki Pajuosčio, nueina pasivaikščioti Staniūnų miškelio takais. Savo kelionėms sutuoktiniai sugalvoja vis naujų maršrutų.
„Arūnai, gal atsirastų ir tokių, kurie klaustų: „Juk vis viena nematai, tai kam tau vis kiti maršrutai?“ Ką tokiems paaiškintumėt?“ – teiraujuosi.
„Nieko neaiškinčiau. Ką tokiems ir sakyti?“ – rodos, pyktelėjo A. Preidys.
O paskui pridūrė: be regos žmogus juk turi dar keturis pojūčius, kuriais reaguoja į aplinką. Nors nemato, bet užuodžia, girdi, jaučia, prisiliečia, paima, paragauja.
Viena atėmęs likimas kitko parūpina su kaupu. Arūnas pasidžiaugė esantis aprūpintas tikrai gerais bičiuliais. Su jais gera būti, jie yra tie, iš kurių ištikus bėdai žino sulauksiantis pagalbos.
Kad turi regėjimo negalią, didele bėda Arūnas nelaiko.
Jis pasakoja kiek anksčiau vykdavęs į dviratininkų maratonus. Važiuodavęs tokiu dviračiu, ant kurio sėdi du žmonės. Vairuoja regintis, o prasčiau matantis sėdi gale. Ir taip mindami pedalus abu varžosi su kitais dviratininkais.
„Patinka man plaukti ir pačiam, ir baidare. Netgi į kalną galiu užlipti. O va nulipti nematant kelio jau sudėtinga. Dėl to kalnų nemėgstu“, – teigia panevėžietis.
