-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar tai realybė – jau nuo pirmadienio visi Lietuvos vaikai eis į pamokas išmaniuosiuose ekranuose. Tam kūrybingai ruošiasi ir ateities mokytoja vadinama gimnazistų numylėtinė, tikro daraktoriaus proproanūkė panevėžietė Giedrė Valaitienė.
„Nedrįsčiau dabar išskirti savo profesijos reikšmingumo, nes ypatinga pagarba esamoje sunkioje situacijoje turi būti reiškiama medikams, vaistininkams, policininkams, kariams, veikliems verslo žmonėms, realiai dirbantiems politikams, žiniasklaidos atstovams, maisto tiekėjams, pardavėjams ir daugeliui kitų. Tačiau nebūsiu kukli ir pripažinsiu, kad pedagogo profesijos svarba taip pat itin išryškėjo“, – pasaulį guldančio koronaviruso akivaizdoje sako Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos mokytoja metodininkė, dėstanti karjeros planavimo, žmogaus saugos ir ekonomikos pamokas G. Valaitienė.
Ko gero, šie jos mokomieji dalykai dabar itin aktualūs, o ypač žmogaus sauga.
Pati pedagogė, kaip ir jos kolegos, šiuo metu itin atsakingai naudoja apsisaugojimo nuo viruso priemones, neišeina iš namų ir daug laiko skiria ateinančiai savaitei.
Nuo pirmadienio, po atostogų Lietuvos vaikai į pamokas rinksis ne klasėse, bet sės prie savo namų kompiuterių klausytis mokytojų nurodymų.
„Jau dirbu, pirmadienio pamokai ruošiuosi“, – penktadienį ankstyvą rytą, 7 val., žurnalistei atrašė G. Valaitienė.
Mokytoja ne tik rengėsi netradicinei pamokai, bet ir sudarė patarimų sąrašą mokiniams, kaip įsitraukti į ganėtinai savarankišką tapsiantį mokymą. Pasak pašnekovės, tam labai svarbus režimas: reikėtų atskirti darbo ir poilsio zonas, jas išvėdinti, prieš sėdant prie laukiančių užduočių patartina išjudinti kūną, o pasiruošus palaikyti reguliarų darbo ritmą, daryti pertraukėles ir – kuo mažiau stebėti socialinius tinklus.
G. Valaitienė neabejoja: nauja mokymo forma neišvengiamai taps iššūkiu ir patiems pedagogams. Jei iki šiol kai kurie dar turėjo priežastį neliesti naujųjų technologijų, šiandien šio stebuklo era pasivijo visus.
„Būtų netiesa, jei neigčiau, kad tai mums ne iššūkis. Daugumai specialistų nuotolinis mokymas – nauja praktika. Lenkiu galvą prieš mokyklų vadovus, kurie šiuo metu derina ir tvarko šią sistemą. Lenkiu galvą prieš kolegas, kurie mokosi naujų dalykų, neskaičiuodami valandų ir pamiršdami save. Lenkiu galvą, dėkoju, apkabinu kiekvieną mokinį už jo toleranciją esamai situacijai ir pastangas padėti ją valdyti. Ypač ačiū mokinių tėvams: be jų pagalbos sėkmingas ryšys – neįmanomas“, – vardija Giedrė.
Jos mokykla – J. Mltinio gimnazija – šią savaitę išbando pažangų mokymo būdą.
Pačiai G. Valaitienei vesti pamokas nuotoliniu būdu sekasi neblogai. Visi pažįstantys šią pedagogę žino: netikėtumai ir naujovės jos neišmuša iš vėžių. Ir ji greitai atpažįsta netikrus pedagogikos pranašus, ugdymui nenaudingas šiukšles, kai mokymas tampa tiesiog betiksliu žaidimu.
G. Valaitienė juokauja esanti egoistė: negalėdama būti laiminga, negalėtų dirbti. Asmeninio archyvo nuotr.
Bet teisingiausiai, pasak Giedrės, nuotolinio mokymo rezultatus įvertins patys mokiniai. O jie savo karjeros dėstytoją labai myli, kaip ir mokytoja – juos. Savų atžalų G. Valaitienė neturi, bet tai dar nieko nereiškia. Nuėję pas gydytoją pacientai juk neklausia, ar medikas kuo nors sirgo – tiesiog turi juo pasitikėti.
„Savų vaikų neturiu, bet turiu penkis krikšto vaikus, o ir mano auklėtiniai mūsų šeimoje vadinami vaikais – jau trečią laidą auklėjam“, – šypsosi 44-erių pedagogė.
Jos sutuoktinis Aurelijus irgi neišvengė daugiavaikės šeimos tėvo statuso.
Gamybos inžinierius aktyviai įsitraukė į žmonos veiklą, kartu su mokiniais važiuoja į ekskursijas, dalyvauja renginiuose.
„Mano vyras – mano komanda, įkvėpėjas, pagrindinis palaikytojas: kartu vyksta su mokiniais į keliones, kartu nakvoja mokykloje“, – džiaugiasi Giedrė.
Anot jos, kai susiduria dvi panašios asmenybė, įtraukti vienai kitos nė nebereikia. Be to, pedagogika ir vadovavimas gamybai G. Valaitienei atrodo daug bendro turinčios sritys.
Paklausta, kur viena kitą rado tokios tinkančios puselės, moteris nusijuokia, kad 28-erių panevėžietis 23-ejų krekenaviškę rado prieš 20 metų Girulių jaunimo stovykloje „Pasaka“. Sąmojo nestokojanti Giedrė šmaikštauja, kad visgi idealizuoti jųdviejų santuokos esą nereikėtų – daug metų kartu koja kojon žengiantys vyras ir žmona dažnai vienas kitam ir į minkštąją įspiria: palaiko vienas kitą, bet ir kritikos negaili.
Diskusijos, savos nuomonės dėstymas – vienas dominuojančių pačios Giedrės asmenybės bruožų. Anot jos, mokytojams tai būdinga ir kartais tenka stabdyti, kad nepereitų į visažinio lygmenį.
„Kompanijose mūsų profesijos atstovai gal jautriau reaguoja į situacijas, gal aštriau diskutuoja. Visažinystė – didžiausias pedagogo pavojus. Bet šiaip mūsų kolektyvas nerealus: jei reikia, ir aštriau padiskutuojam, bet kai suremiam pečius – apima nerealus jausmas“, – kolegomis didžiuojasi pašnekovė.
Mokytojos profesiją Giedrė pasirinko paskutinėse mokyklos klasėse. O vaikystėje save įsivaizduodavo ir paštininke, ir bibliotekininke, vėliau domino žurnalistikos, istorijos, renginių organizavimo studijos.
„Buvo etapas, kai pykdavau, jei kas nors siūlydavo būti mokytoja. Ir kaip netikėta!“ – dabar su šypsena prisimena G. Valaitienė.
O jos giminėje daugybė pedagogų, net ir dvi sesės pasirinko tą pačią profesiją.
Mokytojo genai į visų trijų Giedrės tėvų atžalų kraują, matyt, atėjo dar nuo proprosenelių. Jie buvo pirmieji mokytojai Radviliškio rajone esančiame Areiniškių kaime. Dabar ši vieta beveik išnykusi, likęs tik viensėdis. Tačiau XIX a. pabaigoje G. Valaitienės proprosenelis čia ėjo tada ypatingas daraktoriaus pareigas.
Kad neperlenktų lazdos darbe, G. Valaitienė daug keliauja, bendrauja, žiūri filmus, skaito, sukasi virtuvėje, o kartais tingi ir giliai kvėpuoja, kol vėl pajunta save. Asmeninio archyvo nuotr.
Pedagoginis G. Valaitienės startas buvo pradinių klasių mokytojo specialybės studijos 1996 m. Panevėžio konservatorijoje (dabar kolegija), po to sekė Šiaulių universitetas ir Vilniaus edukologijos universitetas, kur įgijo magistro laipsnį.
„Kai prieš daug metų Lietuvoje pradinukų mokytojų nebereikėjo, o Juozo Miltinio vidurinė buvo reorganizuota į gimnaziją, prasidėjo pokyčiai ir išlikimas. Taip po truputį ir pasinėriau į ugdymo karjerai sritį. Žmogaus saugą dėstau jau labai seniai. O nuo pernai ėmiausi devintokams dėstyti ekonomiką“, – vardija jau du dešimtmečius mokytojaujanti Giedrė.
Paklausta, ką ekonomikos pedagogai galvoja apie dabartinės epidemijos poveikį verslui, G. Valaitienė įkvepia optimizmo: „Ne vieną sunkmetį išgyvenom, išgyvensim ir šį. Tik susitelkimo ir atsakomybės reikės.“
Plačiausiai ši panevėžietė tarp savo kolegų šalyje visgi žinoma dėl karjeros ugdymo pasiekimų. Ji – Panevėžio karjeros specialistų metodinės grupės vadovė, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos valdybos narė, tad tenka skaityti paskaitas ir kolegoms, kitų mokyklų mokiniams, įmonėse ir įstaigose. O J. Miltinio gimnazijoje nuo 2006 vyksta karjeros pamokos mokiniams.
Karjera, anot G. Valaitienės, nuolatinis savęs pasitikrinimas, ar tai, ką žmogus daro, jam teikia laimę, prasmę ir pilnatvę. Ji pati šias gyvenimo dovanas džiaugiasi turinti savo darbe. O kas bus rytoj, nenori spėlioti.
„Esu egoistė: negalėdama būti laiminga, negalėčiau dirbti. Kai kurie to sau leisti negali, bet įvertinkime ir kitus aspektus. Žmones galima skirstyti į tuos, kurie veikia, ir į tuos, kurie kažko laukia. Arba į tuos, kurie jaučia save, ir tuos, kurie konstruoja save dėl kitų. Arba į pesimistus ir optimistus, – svarsto mokytoja. – Manau, tik pats gali burtų lazdele išpranašauti sau sėkmę – tai yra savo paties mąstymu.“
Dalis visuomenės, išskirtinės pedagogės įsitikinimu, net nesistengia ką nors keisti, o save ji vadina net viską sugriauti galinčia fataliste. Bet ir ši visų pirma išaugo iš absoliučios optimistės.
„Pesimizmas žudo žmones, o aš nenoriu žudyti. Būti auka lengviau nei įkvėpti kitus. Visuomenės klišės, stereotipai yra blogai, nes nebelieka laisvės“, – savo požiūrį į pasaulį dėsto panevėžietė.
Visgi, anot jos, jei kambaryje esi pats protingiausias, vadinasi, esi blogame kambaryje. Todėl ir pati pedagogė nenustoja savęs ieškoti, tobulinti.
Kad jos gyvenimiškos pamokos jaunąją kartą pasiekia, parodo laikas. Ant vieno seminaro plakato ateities mokytoja pavaizduota Giedrė labai džiaugiasi, kai prieina ir dėkoja netgi prieš 20 m. buvę mokiniai.
Kai dalis mokytojų už klasės sienų padejuoja, kokie sunkūs šiais laikais mokiniai, J. Miltinio gimnazijos metodininkė taiko „3P“ taisyklę. Bręstančiai ir viską į save dedančiai asmenybei ji skiepija tris svarbias savybes: pagarbą, pasitikėjimą ir paramą.
„Pagarba – laikomės mandagumo, tolerancijos, nevėluojam. Pasitikėjimas – kvailų klausimų nebūna, drąsiai galiu klausti ir gauti atsakymą. Parama – neturėdamas priemonių, pamiršęs darbą, neišsimiegojęs, jei prieš pamoką tai prisipažįsti mokytojai, būsi suprastas“, – pedagoginės sėkmės formulę aiškina G. Valaitienė.
Apskritai, anot jos, mokytojos kompetencija yra valdyti pamoką ir jos drausmę. Bet mokiniai yra mokiniai: jų amžius, psichologinės žinios ne kaip suaugusiųjų. Tad provokuoti, mokytojos nuomone, jiems yra natūralu.
„Jei esi nuoširdus, mokiniai jaučia ir atleidžia tavo klaidas. Šiame procese labai svarbios abi pusės“, – šypsosi G. Valaitienė.
Mokykloje, anot jos, reikia tiesos, tvirtumo, tikėjimo, susitarimų. Čia negalima būti tik draugu, nes auklėti gali atsakomybę prisiimantis žmogus, negalima visko paversti linksmybėmis.
Pasak optimizmo niekada nestokojančios mokytojos, būti auka lengviau nei įkvėpti kitus. Asmeninio archyvo nuotr.
Idėjų, kaip palenkti medį, kol jis jaunas, G. Valaitienei išties netrūksta.
„Būna, net susapnuoju idėją, išbandau ir… – veikia! Lyg kažkas iš aukščiau perprogramavo asmeninę sistemą. Viskas gali apvirsti aukštyn kojom, bet man patinka netikėtumo galimybė“, – pasakoja G. Valaitienė.
Įkvėpimo pedagogė semiasi stebėdama aplinką, skaitydama, bendraudama, tyrinėdama ir net ilsėdamasi prie jūros. Ji sako nieko negalinti daryti kažkieno liepta ir priversta – jei vis dar dirba mokykloje, vadinasi, jaučia tokių pareigų prasmę.
„Stengiuosi viską padaryti gerai, kad pačiai būtų gera, kad mokiniams tiktų ir patiktų. Tačiau taip, laisvalaikiu pagaunu save galvojant apie darbą. Man jis nėra našta, dažniausiai jo laukiu“, – šypsosi mokytoja.
O labiausiai ją „veža“ mokiniai, iš kurių ir pati mokosi. Giedrė pripažįsta, kad jos viduje vis dar gyvas taisykles mėgstantis laužyti vaikas.
Nepaisant turbūt nebeišgydomos priklausomybės nuo savo profesijos, Giedrė kartkartėmis priverčia save sustoti. Kad neperlenktų lazdos darbe, ji daug keliauja, bendrauja, žiūri filmus, skaito, sukasi virtuvėje, o kartais tingi ir giliai kvėpuoja, kol vėl pajunta save.
„Man palaima yra mano namai. Tai įkvėpimas, ramybė, o šeima – stiprybė“, – apie savo stiprybės ir vidinio variklio užtaisą sako ateities mokytoja.
