„Žana d'Ark“. E. Ivanausko nuotr.

Asmenybių pašnekesiai reliatyviame laike

Asmenybių pašnekesiai reliatyviame laike

Po daugiau nei dvejus metus trukusios rekonstrukcijos Panevėžio kraštotyros muziejus pakvietė lankytojus į atnaujintas ekspozicijos sales. Parodų salėje eksponuojama panevėžiečio fotomenininko Evaldo Ivanausko skaitmeninės fotografijos paroda „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“ šiandienos žiūrovui tiesia savotišką tiltą į tolimą praeitį.

Vincas Ferinauskas gimė 1892 m. Užubalių kaime, Anykščių rajone. Apie 1910 m. V. Ferinauskas pradėjo mokytis fotografijos pas tuo metu gerai žinomą Panevėžio fotografą ir atvirukų leidėją Jankelį Trakmaną. Išmokęs fotografuoti bei retušuoti, grįžo į Debeikius ir, nusipirkęs paviljoną, pradėjo dirbti savarankiškai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, su šeima persikėlė gyventi į Miežiškius – nediduką miestelį netoli Panevėžio. Miežiškiai savo fotografo dar neturėjo, tad V. Ferinauskas ėmė verstis fotografuodamas.

Skaitant dr. Zitos Pikelytės parengtą Vinco Ferinausko biografiją ryškėja įdomūs sutapimai tarp praeito amžiaus fotografo ir su juo „pasišnekučiuoti“ sumaniusiu fotomenininku E. Ivanausku: „V. Ferinauskas buvo apsišvietęs žmogus. Iki pat senatvės skaitė „Mokslą ir gyvenimą“, domėjosi technika, mokslo naujovėmis, išradimais. Domėjosi, kas vyksta pasaulyje. Dirbdamas visąlaik klausydavosi radijo, kas rytą eidavo į paštą parsinešti „Tiesos“. Skaitydavo daug. Nepaprastai mėgo kiną.“

O pažįstantieji fotomenininką, grafikos dizainerį Evaldą Ivanauską patvirtins, kad apie kūrėjo pasaulėžiūrą ir gyvenimo filosofiją daugiau kalba jo kūriniai nei jis pats. Nors prakalbinti patį menininką, pataikius paminėti jo mėgstamo filmo, knygos pavadinimą ar citatą, visgi įmanoma. Pro savitos introvertiškos tvirtovės langą galima žvilgtelėti ir paniūniavus patinkančios grupės melodiją. Jeigu jūsų pasauliai egzistuoja šalia, tuomet jau galite būti tikri, kad pašnekesys su E. Ivanausku jus nepaprastai praturtins ir nuves link patiems netikėtų atradimų. Tad nenuostabu, kad ir skaitmeninis fotomenininko pasaulis toks gilus simbolika, daugiasluoksnis ir daugiaprasmis, lyg vienoje akimirkoje praeitis, dabartis ir ateitis būtų patiriama vienu metu.

E. Ivanauskas. G. Karaliūnaitės nuotr.

E. Ivanauskas. G. Karaliūnaitės nuotr.

Gyvenime atsitiktinumų nebūna

Nors Evaldas įsitikinęs, kad ciklo „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“ pradžią lėmė atsitiktinumas, kai 2004 metais Panevėžio kraštotyros muziejus rengė leidinį „Vincas Ferinauskas ir jo fotografija“, tuo galima būtų suabejoti. Visai nenuostabu, kad šis dviejų skirtingų laikotarpių, fotografiniais kadrais gyvenimą matančių žmonių „susitikimas“ taip paprastai tiesiog nenugrimzdo į praeitį.

„Man, kaip šio leidinio dailininkui, projekto vadovė Zita Pikelytė patikėjo sudėlioti iliustracijas. Perrinkinėdamas nemažą pluoštą vaizdų, pajutau norą savaip surežisuoti siužetus, kuriuose dalyvautų V. Ferinausko nuotraukų žmonės. Pakalbėjau su muziejaus direktoriumi Arūnu Astramsku, su Zita Pikelyte. Gavau jų leidimą naudoti V. Ferinausko nuotraukas meniniams darbams kurti. Taip ir atsirado viso šio projekto gairės“, – projekto ištakomis dalijasi autorius.

Nors laiko atžvilgiu projektas tęsėsi net šešiolika metų – pirmasis darbas „Narvas“ buvo sukurtas dar 2004 m., jis išlieka vientisas, nepaliestas laiko skirtumo. O žinant E. Ivanausko kruopštumą, precizišką dėmesį detalėms ir net pedantišką atsakomybę sau ir žiūrovui, gali numanyti, kad kūriniai augo ir brendo menininko mintyse neapribojant jų gimimo vien tik sėdėjimu prie kompiuterio ekrano.

„Tai užtrunka ilgai“, – paklaustas apie tokią brandžią laiko atžvilgiu vienuolikos kūrinių sukūrimo istoriją pasakoja menininkas.

„Tiksliai negaliu pasakyti, kodėl taip ilgai. Reikia laiko, kuris nespaudžia prie sienos. Kad jo būtų pakankamai, idealu, kai net neskaičiuoji, kiek tam gali skirti valandų. Ir dalis to laiko praeina tarsi be jokio veiksmo – iš šalies panašu tiesiog į spoksojimą net neliečiant pelės. Fotografijoje svarbu vaizdo pamatymas, o kuriant fotomontažą – vaizdo permąstymas. Prie fotomontažo vis sugrįžti. Kaip prie piešinio“, – svarsto E. Ivanauskas.

Kosmologija. E. Ivanausko nuotr.

Kosmologija. E. Ivanausko nuotr.

Praeito laiko režisierius

V. Ferinausko nuotraukos pavadinimų neturi ir Kraštotyros muziejaus ekspozicijoje pamatysime daugiau nei vienuolika E. Ivanausko perrežisuotų siužetų. Menininkas noriai dalijasi kūrybos proceso užkulisiais apie tai, kaip pasirinkdavo nuotraukų herojus, kokių minčių kildavo.

„Kartais ir viena fotografija tapdavo viso darbo centrine figūra – „Narvas“, „Registracijos portalas“, „Kosmologija“, o kartais į darbą sudėdavau kelių ar net keliolikos nuotraukų fragmentus – „Sesės“, „Šventė“, „Žana d’Ark“, „Bobulės pasaka“. Visuose darbuose yra asmeninių fotografijų fragmentai – fonai, tam tikri rekvizitai ir detalės“, – pasakoja E. Ivanauskas.

Pradėjęs kurti šį ciklą, fotomenininkas sakosi net negalvojęs, kiek fotografijų turėtų būti, norėjo, kad būtų bent dešimt.

Kurdamas vaizdų siužetų versijas, E. Ivanauskas sakosi jaučiantis kažką panašaus į žaidimo azartą. Visą pačiam svarbią kuriamo vaizdo istoriją autorius dėlioja į nenutrūkstamą pasakojimą.

„Tas menamas siužetas testuoja vaizdą, filtruoja detales ir akcentus, labai dažnai atmesdamas, kas nereikalinga. Pagal principą „mažiau yra daugiau“. O jau kai viskas baigta, nebe taip svarbu mano paties versija. Neperšu jos žiūrovui. Palieku tik užuominą pavadinime. Praktiškai pavadinime ir sutelpa manoji pasakojimo versija, ji kaip nuoroda, kaip raktinis žodis paieškoje“, – pasakoja E. Ivanauskas.

Gyvenimo aprašymas. E. Ivanausko nuotr.

Gyvenimo aprašymas. E. Ivanausko nuotr.

Reliatyvūs pašnekesiai apie „pašnekesius“

„Viskas reliatyvu“, – sako E. Ivanauskas.

Visgi, anot jo, fizikoje pasaulio reliatyvumo savybės pasireiškia tik didelių erdvių ir atstumų visatoje. O su žmonėmis kažkaip atvirkščiai.

„Kuo toliau nuo žmogaus – tuo jis tarsi aiškesnis. Nagrinėjant žmonių masių fiziką netgi labai nuspėjama viskas. O kuo arčiau žmogaus – tuo viskas reliatyviau, vis sudėtingiau, vis mažiau suprantama. Užtenka menko pokyčio – ir viskas atrodo visai kitaip. Pavyzdžiui, darbe „Įgaliotieji asmenys“ vaidmenis atlieka tas pats žmogus. Tik vienoje pusėje jo galva kiek pakreipta. Ir to užtenka, kad tas pats veidas sukeltų skirtingų emocijų iliuziją: žiūrintysis tiesiai tarsi griežtesnis, o tas, kur pakreipęs galvą, tarsi supratingesnis, netgi kažkokios užuojautos gali turėti.“

V. Ferinausko herojai, patekę į E. Ivanausko akiratį, įgyja ar vaidina tam tikrus, fotomenininko jiems skirtus vaidmenis. To neslepia ir pats kūrėjas.

„Natūralu buvo taip pasakyti, nes tie „Pašnekesiai“ tikrai primena teatrą. Sugalvoji siužetą ir tada vyksta „kastingas“. Peržiūrinėju šimtus Vinco Ferinausko darytų nuotraukų, kol surandu kandidatus į pagrindinį vaidmenį. Arba labai dažnai patikusių Ferinausko fotografijų herojai tarsi patys pasiūlydavo siužetus. Ta pirmojo plano mergaitė iš „Žana d‘Ark“, ją pamatęs iš karto supratau, kad su kariauna ar be jos – tai bus mergaitė karys. Kardą jai pats išdrožiau. Grubiai, taip kaip vaikystėje kaime droždavom, po eilinės filmo „Herkus Mantas“ peržiūros per televiziją. Kiek sunkiau su likusiais vaikais, buvo sudėtinga tas medines ietis jiems į rankas „įsiūlyti“, – šypsosi E. Ivanauskas.

Ir šie pašnekesiai su istorijos puslapiuose besiilsinčiu praeito laiko metraštininku V. Ferinausku turi ne tik estetinę, vizualią, filosofinę prasmę. E. Ivanauskui svarbu, kad žmonės sužinotų apie prieškario fotografą šviesuolį ir jo darbus.

Tiek V. Ferinausko, tiek ir E. Ivanausko nuotraukos yra Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijos dalis. Iki 2021 m. liepos 31-osios muziejuje eksponuojama paroda – tai senosios Lietuvos fotografijos ir šiuolaikinės skaitmeninės grafikos sąlyčio rezultatas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų