Parodoje – per tris dienas nufotografuota teatro trupė ir kiti darbuotojai.
Tai proga ne tik iš arčiau pažvelgti į teatro žmones, bet ir įvertinti Arvydo Gudo gebėjimą įamžinti tai, kas atrodo nepagaunama.
Apžiūrėti parodą autorius lankytojus ragina vakare, kai saulė nusileidusi, nes tada fotografijų šviesos žaismas pasiekia savo pilnatvę.
Parodos kūriniams atitinkamai pritaikyta šviesa tampa vienu iš pagrindinių įrankių: ant skaidrios medžiagos atspausdintas fotografijas tarsi perskrodžia šviesos spindulys, išryškinantis vis skirtingas veido išraiškas ir paslaptingus šešėlius.
„Nebūtina patį darbą apšviesti, nes tada jis prapuola, vietoj to galima apšviesti sienas“, – tokį sprendimą paaiškina A. Gudas.
Parodoje panaudoti ir ant grindų išdėlioti veidrodžiai.
Jie ne tik praplečia ribas, bet ir žadina lankytojų pojūčius bei smalsumą.
„Įdomu stebėti, kaip žmonės reaguoja į veidrodžius. Vieni apeina tarsi duobę ar balą, kiti drąsiai lipa ant jų“, – pasakoja menininkas.
Pasak A. Gudo, svarbu save pamatyti ne tik veidrodyje, bet ir iš viršaus į save pažvelgti.
Parodos pavadinimas „Tempas“, autoriaus teigimu, simbolizuoja ne tik judėjimą, bet ir poreikį sustoti, atgauti vidinę pusiausvyrą.
Anot A. Gudo, ši paroda – daugiau eksperimentas nei tradicinė ekspozicija.
Autoriui svarbu ne tik pats darbas, bet ir aplinka, kurioje jis pristatomas.
Tačiau menininkas pažymi, kad yra didelė rizika eksponuojamais darbais ir suvaržyti erdvę.
A. Gudas tvirtina, kad kūrybinis procesas niekada nesibaigia – net po parodos atidarymo kyla minčių, kaip tą pačią idėją perteikti kitaip.
„Pakabinęs darbą vienaip, jau galvoju, kad ant tokios didelės sienos kitaip būtų galima eksponuoti“, – sako menininkas.
Jam kiekviena paroda ir kiekviena gauta užduotis – tai unikali galimybė išsikelti sau kūrybinį iššūkį ir atrasti vis naujus išraiškos būdus.
Šiai parodai fotografuodamas teatro žmones, Arvydas siekė natūralumo, laisvo judesio.
Anot menininko, portretai gimė ne per prievartą, o atsižvelgiant į kiekvieną atėjusįjį.
„Buvo įdomu kažką žmoguje išieškoti, pagauti kokį nors momentą. Bet buvau paruošęs ir kelias pozicijas, su kuriomis pažaidėme“, – prisimena A. Gudas.
Taisyklę nieko nedaryti per prievartą menininkas taiko ne tik kitiems: jei kas nors nepavyksta, primena sau, kad svarbu mokėti atsitraukti.
Šių parodoje eksponuojamų darbų fotosesijai skirtas laikas buvo ribotas, nes fotografas nenorėjo per daug trukdyti užsiėmusių aktorių.
Fotosesijos laikas priklausė nuo modelių: vienų emocijoms ir judesiams užfiksuoti užtekdavo vos dešimties minučių, o kitiems prireikė ir pusės valandos.
„Kiekvienas žmogus, nesvarbu, sutiktas gatvėje ar teatre, turi ir kitokius žodžius, ir emocijas, su kiekvienu turime skirtingą santykį. Net ir tie patys žodžiai arba veiksmai gali arba sutrukdyti, arba padėti“, – įsitikinęs parodos autorius.
Ar paroda „Tempas“ turi paslėptą lankytojams siunčiamą žinutę?
A. Gudas sako, kad ne.
Menininkui svarbu leisti kūriniams gyventi savarankiškai ir žiūrovams patiems atrasti prasmes. „Fotografija turi daug informacijos, bet tai priklauso nuo kiekvieno noro, kiek į ją įsiklausys“, – teigia menininkas.
Autoriui įdomu, ką žiūrovai mato, ir laukia norinčių padiskutuoti lankytojų, bet jokiu būdu nesiekia aktyviai formuoti jų nuomonės.
A. Gudui paroda – savotiškas užbaigimo taškas, momentas, kai kūriniai išeina iš jo rankų ir pradeda savo gyvenimą.
Paklaustas apie savo požiūrį į fotografiją, menininkas prisipažįsta, kad šis su laiku pasikeitė.
„Iš pradžių tiesiog imdavau fotoaparatą ir vaikščiodavau. Dabar labiau domiuosi fotografijos istorija, ieškau skirtingose pasaulio šalyse dirbančių kūrėjų. Mes, vakariečiai, dažnai apsiribojame tuo, kas populiaru, kas mums prieinamiausia. Tačiau yra kitų šalių autorių neįtikėtinų darbų, stebinančių neįprastomis formomis ir net požiūriu“, – atskleidžia A. Gudas.
Jis mėgsta į viską žiūrėti kuo paprasčiau, nenori daryti per didelės įtakos fotografuojamiems objektams ar aplinkai.
„Žmonės dažnai save nuspalvina įvairiomis spalvomis ir žodžiais: įžymus, protingas ar genialus, bet dažniausiai tiesiog darai tai, kas tau patinka.“
A. Gudas
Menininkas kūrybinio įkvėpimo semiasi visur – jį įkvepia net ir paprasčiausia kasdienybė ar juokingos situacijos.
„Eidamas į parodos atidarymą pamačiau takeliu skubantį žmogų: vienoje rankoj nešėsi dvi keptuves, kita tempė mikrobangų krosnelės laidą. Tokia šmaikšti situacija įkvepia, nes visi labai jau liūdni“, – pasakoja A. Gudas.
Nuo 2017-ųjų fotografijos kelią pasirinkusiam menininkui labiausiai patinka sutikti žmones, kuriais gali pasitikėti ir kurie pasitiki juo.
„Manimi pasitikintys žmonės vis kviečia ką nors daryti, kartais net kai kurių dalykų nesuprantu arba nežinau, ar sugebėčiau, bet man svarbiausia jų pasitikėjimas“, – šypsosi.
Į kūrybą A. Gudas žvelgia ne kaip į darbą, o kaip į gyvenimo būdą.
„Visas gyvenimas yra vienas didelis hobis“, – neabejoja parodos autorius, todėl atsiriboja nuo bet kokio įtampos ar baimės jausmo.
Menas, kaip ir gyvenimas, yra nenuspėjamas, tačiau, įsitikinęs Arvydas, bijoti nėra prasmės: „Niekad nežinai, kas bus už kampo – tai ir yra nuostabiausia.“
Jis nesureikšmina tokių baimių kaip menininkų finansinis nestabilumas ar idėjų blokas, laikydamas jas natūralia kūrybos proceso dalimi.
Daug svarbiau – šalia turėti artimus žmones, kurie nepalieka, palaiko ir įkvepia.
A. Gudas žinomas kaip itin aktyvus ir idėjų nestingantis menininkas.
Baigęs dailės ir dizaino pedagogikos studijas Šiaulių universitete bei scenografijos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, A. Gudas – daugiau nei 20-ties spektaklių visoje Lietuvoje scenografijos ir kostiumų autorius, nuo 2020-ųjų surengė 15 personalinių ir kolektyvinių fotografijos parodų.
Šiais metais tapo Panevėžio kultūros ir meno premijos laureatu, „Lietuvos spaudos fotografija 2024“ kultūros ir pramogų kategorijos nugalėtoju.
„Nuo pat pažinties pradžios visuomet pamenu jį su fotoaparatu rankose. Kad ir kokios būtų sąlygos ar aplinka, Arvydas visuomet sugeba pamatyti unikalius siužetus ir juos užfiksuoti“, – mintimis dalinasi parodos kuratorius Paulius Vepštas.
Vis dėlto pats A. Gudas savo veiklą apibūdina paprastai: „Žmonės dažnai save nuspalvina įvairiomis spalvomis ir žodžiais: įžymus, protingas ar genialus, bet dažniausiai tiesiog darai tai, kas tau patinka – kokius penkiasdešimt procentų, o kita dalis – tai, ką reikia, ir tuo momentu net nesusimąstai, kad didelį gėrį įneši. Svarbiausia, kas lieka iš proceso – bendravimas ir komandinis darbas.“