Verpstės iš Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinio. G. Kartano nuotr.

Archajiniai simboliai verpsčių raštuose

Archajiniai simboliai verpsčių raštuose

Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai, kol pastatai remontuojami ir atnaujinami, darbuojasi prie naujų ekspozicijų kūrimo. Tikimės, kad jau kitų metų pavasarį bus atnaujintos archeologijos, etnografijos, XVIII–XIX a. istorijos bei sovietmečio ekspozicijos ir atvers duris lankytojams.

Ieškodami įdomių Panevėžio krašto etnografiją atspindinčių eksponatų, atradome ir labai senų, menančių XIX a. pirmąją pusę. Viena įdomiausių tokių eksponatų grupių – senųjų verpsčių rinkinys.

Verpstės – XVIII–XIX a. naudoti verpimo prietaisai, kol dar nebuvo verpimo ratelių. Tai primityvus medinis verpimo įrankis, sudarytas iš karklo lapo ar nupjauto kūgio formos galvos, prie kurios tvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, koto ir kojos, ant kurios sėdėdavo verpėja, prilaikydama verpstę, o rankomis sukdama siūlus ant verpstuko. Verpstės taip pat būdavo įspraudžiamos į suole išgręžtą skylę, o verpėja sėdėdavo šalia jos ant suolo. Šis archajinis verpimo įrankis pasiekė mus iš labai gilios senovės – verpstukus archeologai randa neolito epochos moterų kapavietėse. Ilgiausiai – iki XX a. pirmosios pusės – verpstės išliko Rytų Aukštaitijoje: Molėtų, Utenos, Zarasų, Švenčionių, Rokiškio rajonuose. Nacionaliniai ir šių miestų muziejai turi turtingiausius verpsčių rinkinius. Į Panevėžio muziejaus rinkinį verpstės yra patekusios tarpukariu. Pagamintos ir naudotos jos gerokai anksčiau – ant vienos jų išraižyti 1832-ieji, ant kitos – 1846 metai. Įrėžta ir vietos nuoroda – Malėtai.

Verpstės galva ir kotas buvo labai gausiai ornamentuoti. Nors verpstes drožinėjo meistrai, tikėtina, nepažinę vienas kito, jų puošyba labai tradicinė. Puošyboje vyrauja geometriniai raštai: apskritimai, užpildyti dvikryptėmis, įstrižomis įraižomis, o jų viduryje – segmentinės žvaigždutės, įprastai vadinamos „saulutėmis“. Verpstėje dažniausiai išdėstytos 2–3 saulutės, virš jų įrėžti paukščiai, trišakiai augalai ar eglutės. Stilizuoto augalo ir paukščių motyvai sukuria gyvybės medžio įvaizdį, o jį papildo gyvūnai ar religiniai simboliai. Tarp pagrindinių saulučių komponuojami smulkūs geometriniai, stilizuotos augalijos, rečiau gyvūnijos motyvai, įrėžiami verpsčių padirbimo metai, verpėjos ar meistro inicialai. Šie senoviški dangaus šviesulių simboliai verpstėse komponuojami po kelis. Jie derinami su rombų grupėmis, ženklinančiomis žemę – dirvą. Motyvus harmoningai sujungia, įrėmina banguotos juostelės, dantukai, jie dažniausiai puošia ir verpstės kotą. Verpstės kotą kartais puošdavo ir augaliniai ornamentai. Valstiečiai, puošdami paprastais raštais verpstes, tikėjo jų magiška galia skatinti linų augimą. Dzūkijoje net būta papročio per Užgavėnes apžergus verpstę joti per laukus, kad linai gerai derėtų.

Stebina senųjų verpsčių meistrų tobulos kompozicijos, meniškumo pojūtis ir begalinis kruopštumas. Verpstės išdrožinėtos kontūriniais ir giluminiais smulkiais išpjaustinėjimais. Verpstės raštai gausūs ir tankūs, užpildantys visą plokštumą, – tarsi meninė litografija. Kruopščiai, su meile drožinėta verpstė būdavo geriausia dovana mylimai merginai.

Anot archeomitologės Marijos Gimbutienės, senųjų simbolių, išlikusių liaudies mene, vertė lygi lietuvių kalbos, išlaikiusios artimas indoeuropiečių prokalbei formas, vertei. Senieji lietuviški žodžiai padeda atkurti senąsias kalbines formas, o senieji liaudies meno simboliai padeda rekonstruoti senojo tikėjimo idėjas. Taigi verpstė, išraižyta dailiais ornamentais, mums tarsi byloja, kad linas, maitinęs, dengęs ir rengęs mūsų protėvius, jų buvo suvokiamas kaip Gyvybės medis – paslaptingo gyvybės stebuklo įsikūnijimas, nešantis gėrį, turtą, sveikatą.

Vitalija VASILIAUSKAITĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus

vyresnioji muziejininkė

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų