Taip ir traukia užsukti į kaimą tokiu gražiu ir prasmingu pavadinimu.

Apsaugoti Šventupio galios

Apsaugoti Šventupio galios

Prie vieškelio, iš Krekenavos vedančio į Vadaktus, įsikūrę autobusais nepasiekiami Šventupiai taip pat gali vadintis vis greičiau tuštėjančiu kaimu

Sustabdė ligą

Krekenavos seniūnijoje gyvenančios dvi moterys – Adelė Banaitienė ir Aleksandra Tamošiūnienė buvo sumaniusios nepaprastą dalyką: imti ir parašyti knygą apie savo gimtąjį kraštą, apie Šventupių bei aplinkinių kaimų praeitį bei juose gyvenusius žmones. Svarstė, tarėsi, bet laiku nesiėmusios, sako, dabar jau nelabai ir įveiktų – sveikata nebeleidžia tokio atsakingo darbo imtis.

O papasakoti toje knygoje moterys tikrai būtų turėjusios apie ką – kiek daug seniai išnykusių dalykų jų atmintys dar saugo.

Su A. Banaitiene susitinkame jos sodyboje – ten, kur kadaise ėjo ulyčia vadinta ilga tiesi Šventupių gatvė su abiejose jos pusėse išsirikiavusiais gyvenimais.

Dabar nei „ulyčios“, nei kitų pastatų nebėra – toks gatvinis kaimas čia, kaip sako pašnekovė, išsilaikė iki 1936 metų. Vykdant reformą žmonės išsidaliję žemę išėjo į vienkiemius. Kitų laikmečių permainos galutinai pakeitė Šventupių veidą.

Savo knygą moterys turbūt būtų pradėjusios vaikystėje girdėtu senų žmonių pasakojimu apie pro šalį tekantį stebuklingą upelį, davusį vardą ir kaimui – Šventupiai.

Šventupiuose gimusi ir visada čia gyvenusi Adelė Banaitienė turi ką prisiminti ir papasakoti. M. Garucko nuotr.

„Tas upelis vadinasi Šventupis. Buvo laikas, kai šiose apylinkėse siautėjo baisi liga, atrodo, maras. Daug žmonių anoje pusėje upės buvusiuose kaimuose susirgo ir mirė, o mūsų kaimas nelaimės išvengė – upė neleido ligai pereiti į kitą krantą, apsaugojo žmones. Užtat ir buvo pavadinta Šventupiu“, – pasakoja po metų aštuoniasdešimtąjį gimtadienį minėsianti šventupiškė.

Ji pati mena, kad Šventupis kadaise buvo visai kitokia upė – gerokai didesnė, krūmais apaugusiais krantais ir visai nepanaši į griovį – tai siaurėjanti, tai platėjanti, su kartkartėmis pasitaikančiomis duobėmis, vietinių kompeliais vadinamais. „Tuose „kompeliuose“ prausdavomės, maudydavomės, taškydavomės“, – prisimena A. Banaitienė.

Jai į atmintį įstrigo seniai girdėtas vienos moteriškės pasakojimas: „Ta moteris mano draugių mama. Ji pasakojo apie savo močiutę – garsią kaimo pribuvėją. Ji nuolat kalbėdavo apie paimtus, priimtus, pagautus kūdikius, tad anūkės irgi panoro sužinoti, kur tų kūdikių galima gauti. Močiutė pasakė, kad vaikelius ji randanti Šventupio pakrantėse – ji tik surenkanti ir nunešanti, kam reikia. Ilgai po to mergaitės Šventupio pakrantės krūmuose landžiodavo ir net vandenyje vaikelių ieškojo, bet jų kaip nebuvo, taip nebuvo. Po kurio laiko vėl močiutę apipylė klausimais: kaip ji taip sugebanti rasti, o kitiems vis nesiseka“, – juokiasi pasakotoja ir priduria, kad dabar tokio amžiaus vaikų – bene dešimtmečių – jau neapgausi, jie gerai žino, kad kūdikiai paupyje nesimėto.

Vaiko akimis

Jeigu būtų parašyta knyga, joje, ko gero, ne vienas puslapis būtų skirtas ir Šventupius supantiems kaimams – Jūragiams, Stirninei, Baibokams, Šilams, Pabiržiams bei jų gyventojams. Įdomu būtų prisiminti ir netoliese stūksojusį Juozapavos dvarą, jo šeimininkus.

Daug čia gyvenusių žmonių pavardžių A. Banaitienė pamini, jų likimus, dažno labai skausmingus, prisimena. Prisimena ir savo mylimą tėvelį Vytautą Kudarauską, savo vyrą, kitus jau išėjusius giminaičius.

„Mes trys vaikai užaugome ir kiekvienam iš mūsų gimstant tėvelio nebuvo namuose. Tokie laikai tuomet buvo. Kai gimė pirmas brolis, tėvelis buvo į Lietuvos kariuomenės mokymus išėjęs, kai aš gimiau, buvo vokiečiai užėję, jis trumpam pas juos buvo patekęs, o kai jaunylis brolis gimė – rusai į kariuomenę tėvelį paėmė. Laimė, gyvas išliko, grįžo namo“, – pasakoja moteris.

Šventupis kadaise buvo visai kitokia upė – gerokai didesnė.

Karo, pokario baisumai, vaiko akimis, kitaip atrodė, nebuvo suvokiami iki galo.

Mena tik buvo labai išsigandusi, kai susidūrė su kareivių vedamu suimtu partizanu. Klausinėjo tėvų, kas tam žmogui nutiko, bet anais laikais niekas su vaikais neatviravo, bijojo per daug kalbėti.

Iki šiol moteris puikiai prisimena savo pirmąją pradinę mokyklą gretimame Baibokų kaime.

„Kaimas nelaimės išvengė – upė neleido ligai pereiti į kitą krantą, apsaugojo žmones. Užtat ir buvo pavadinta Šventupiu“

A. Banaitienė

O į septynmetę jau reikėjo toliau – penkis kilometrus bet kokiu oru žingsniuoti. Niekas tuomet mokinių nevežiodavo. Mokykla buvo Vadaktuose – krašte, kur nemažai lenkiškai kalbančių šeimų gyveno.

Kai kurie vaikai tik mokykloje lietuviškai kalbėti pradėjo. O lietuviukai ir lenkiškai kaipmat pramoko.

„Ir dabar manęs lenkai neapkalbės, suprasiu, ką sako“, – juokiasi moteris.

Vidurinę Adelė baigė Krekenavoje – ši dar toliau, už aštuonių kilometrų, tad prastu oru tekdavo miestelyje ir likti nakvoti.

Baigusi prekybos mokyklą kitur neliko, grįžo į gimtus Šventupius, čia ir dirbo – pardavėja, buhaltere, čia ištekėjo. Tris vaikus užauginusi džiaugiasi, kad nė vienas toli nenukeliavo, visi ranka pasiekiami.

Visas moters gyvenimas susietas su Šventupiais – kadaise buvusiu dideliu, gyvu kaimu.

Kai čia buvo Raičionių tarybinis ūkis, gyvenvietė vis augo, veikė nemažai fermų, o jų darbuotojams net keturi daugiabučiai namai buvo pastatyti.

Liko tušti butai

Dabar tie greta bebaigiančio griūti senojo malūno stūksantys daugiabučiai – ypatingas Šventupių akcentas. Iš toliau juos pamatęs gali pamanyti, kad atvažiuoji į nedidelį miestelį. Bet šios mintys greitai išsisklaido pamačius, kad kaime yra tik tie namai ir dar keletas nuošaliau stovinčių sodybų.

Krekenavos seniūno Vaido Kaušakio duomenimis, pernai Šventupiuose gyveno 58 žmonės, bet jų vis mažėja.

Kad daugiabučiai dar gyvenami, rodo vaikų žaidimų aikštelė, kieme stovintis traktoriukas, automobilis, dirbami daržai. Tų ženklų nepamatęs suabejotum – ne vieno daugiabučio žvilgsnis tuščias, išdaužytais stiklais.

Kieme sutikti vyrai patvirtina, kad daug butų šiuose namuose stovi tušti, apleisti.

Štai viename aštuonių butų name vos septyni žmonės gyvena, kitame – kiek daugiau. „Ne gyvenimas čia, o tragedija“, – tikina vietiniai.

Daugiabučio gyventojams vandens šulinyje kol kas užtenka.

Apie patogumus nėra ko svajoti – vandenį tenka nešti iš šulinio, maudytis dubenyje, šildytis krosnimi, gamtinius reikalus atlikti lauko būdelėje.

Tik jaunesni, išmanesni sugebėjo savąją buitį kiek pagerinti, patogumus, kiek įmanoma, susitvarkyti. Kas gali ir netingi, daržus prie namų dirba, ir šiltnamius turi, ir sandėliukus susitvarkė.

O štai Robertas Balsevičius, kaimyno Sauliaus Leko padedamas, ir jaukią pavėsinę įsirengė.

Draugai, prisimindami čia prabėgusią vaikystę, pasakoja, kaip linksma, judru anksčiau būdavo, kiek vaikų šiuose kiemuose augo.

Prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų juos čia tėvai dar visai mažus atsivežė – tuomet į naujus namus įsikėlę naujakuriai džiaugėsi radę neblogą gyvenimą. Turėjo darbus, butus, Krekenava, kitos vietos lengvai buvo pasiekiama – po kelis kartus per dieną važiuodavo autobusai.

S. Lekas prisimena, kad, vos tėvams čia atsikrausčius, jis pradėjo lankyti netoliese buvusią Laukagalio mokyklą, joje pirmus mokslus ėjo ir kiti. Dabar šiuose namuose gyvenančius kelis vaikus į mokyklą Krekenavoje vežioja geltonasis autobusiukas.

Iš namų į kiemą ateina ir keletas vyresnių moteriškių, – ilgus dešimtmečius šiuose daugiabučiuose gyvenančios, jos tikino labiausiai pasigendančios maršrutinio autobuso.

Joks pro Šventupius nevažiuoja. Savų automobilių neturintiesiems – kaip nori, taip ir patek į Krekenavą, Panevėžį. Juk ir pas gydytojus reikia, ir įvairių reikalų tvarkyti, ir apsipirkti. Manosi žmonės įvairiai – kaimynų pagalbos prašo, dviračius mina.

„Žinoma, kad nebus kaip anksčiau, kai po kelis autobusus per dieną pravažiuodavo. Galėtų leisti nors vieną bent kartą per savaitę“, – skundėsi moterys.

Įvairios legendos

Kad ir kaip gyventų šventupiškiai, jų savojo kaimo – kam gimtojo, kam ne – pavadinimas labai patinka. Visi žino, kad nuo upelio kaimas vardą gavo.

Lietuvoje yra dar vieni Šventupiai – Akmenės rajone. Anykščių rajone yra Šventupio, Ukmergės – Šventupės kaimai.

Visi jie, kaip sako Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius, neabejotinai įsikūrę prie Šventupio upių krantų.

Legenda, jog Šventupis čia pavadintas taip todėl, kad ligą sustabdė, – retesnė. Dažniausiai pasakojama, kad upėje, šventą vardą gavusioje, kadaise paskendo kunigas. Kai kurios legendos byloja, jog kunigas su sakramentu važiavęs, o nelaimei nutikus, tik sakramentas nenuskendo – išplaukė.

Robertas, savo draugo Sauliaus padedamas, prie namų įsirengė jaukią pavėsinę.

Upė Šventoji, sakoma, taip vadinama todėl, kad joje lietuviai buvo krikštijami. Beje, Rytų Lietuvoje tekanti Šventoji 14 amžiaus kryžiuočių kelių aprašymuose minima Šventupės vardu – Swyntoppe.

Kaimų bei miestelių pavadinimuose dominuoja ne tik šventos upės – yra Šventežeris, Šventibrastis, Šventaragis, Šventvakariai.

V. Vaitkevičius teigia, kad didžioji dauguma – 90 procentų kaimų pavadinimų – yra kilę nuo asmenvardžių – vardų bei pavardžių. Net tokie, regis, su gyvūnų vardais susiję pavadinimai – Vilkai, Šeškai ir panašiai, taip pat greičiausiai siejami su asmenvardžiais.

Tik 10 procentų pavadinimų kilmė kitokia, susiklosčiusi pagal istorinę raidą, įvairius kitus požymius.

Galerija

Komentarai

  • O kas prisimins kad reikia padeti zmonems.jokia valdzia nera paklausus vietiniu ar gali kuo padeti.gaila kad valdininkams rupi tik miestai ir miesteliai.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų