Lietuva po dviračio ratais per dvylika dienų

Lietuva po dviračio ratais per dvylika dienų

Du bičiuliai panevėžiečiai Audrius Liobikas ir Rolandas Narbutas dviračiais leidosi aplink Lietuvą. Keliautojai įsitikinę: tokios gražios, įvairialypės ir margaspalvės gimtosios šalies keliaudami automobiliu jie niekaip nebūtų pamatę.

Avantiūra net patyrusiems

Vasara – kelionių metas. Vieni skuba į egzotinius kraštus, o kiti atranda gimtosios šalies grožį. Panevėžiečiai Audrius Liobikas ir Rolandas Narbutas dviračiais leidosi aplink Lietuvą.

Kelionėje savo 32-ąjį gimtadienį atšventęs A. Liobikas visuomet gyveno itin aktyvų gyvenimą: maratonų bėgimas jam yra tapę kasdienybės dalimi. Tačiau pastaruoju metu atradęs ir malonumą minti dviratį. Panevėžio apylinkės jau išvažinėtos tiek dviračiu, tiek ir ne kartą apibėgtos, tad šįkart kilo mintis pakeliauti toliau. Bičiuliai į jo pasiūlymą leistis dviračiais aplink Lietuvą pažiūrėjo kiek skeptiškai, tačiau atsirado vienas draugas, sutikęs leistis į savotišką avantiūrą.

„Mūsų tikslas buvo apkeliauti aplink Lietuvą kuo arčiau jos sienų, bet kad keliukai būtų asfaltuoti. Iš viso išėjo apie 1400 kilometrų, kurie driekėsi per mums iki šiol nelankytus miestus ir miestelius“, – pasakojo A. Liobikas.

Kojos kaip medinės

Pasak Audriaus, tokiai kelionei labiausiai tinkami plento dviračiai – jais važiuoti gerokai lengviau, tačiau kai labai nori, tinka ir tokie, kokius turi – kalnų dviračiai. Tik keliautojams teko gerokai pasukti galvas, kaip prie jų pritvirtinti visą reikalingą mantą: palapinę, miegmaišį, pripučiamą čiužinį, pompą, šiek tiek drabužių, higienos reikmenų, maisto bei kitų reikalingų daiktų. Visas krovinys, kurį teko gabentis ant dviračių, svėrė kone 40 kilogramų. Nors prieš kelionę panevėžietis treniravosi – kai tik galėdavo, dviračiu įveikdavo apie šimtą kilometrų, tačiau tokia kelionė ir jam buvo iššūkis.

„Esu fiziškai pasiruošęs, bet kai prieš vėją tenka minti dviratį su tokia manta į kalną, dienos pabaigoje jau nieko nebenori. Pasistatai palapinę, šiek tiek užkandi ir tiesiog nulūžti iš nuovargio.

Kojos ir dabar atrodo kaip medinės, vis dar sunku pritūpti ir atsistoti. Bandysiu gerai pasikaitinti pirtyje, gal po truputį atlėgs“, – šypsosi Mindauginių išvakarėse iš kelionės sugrįžęs A. Liobikas.

Panevėžiečių tikslas buvo apkeliauti aplink Lietuvą kuo arčiau jos sienų, per iki šiol nelankytus miestus ir miestelius.

Įspūdžių kaleidoskopas

Iš Panevėžio keliautojai pirmiausia patraukė į Biržus, o iš ten pasieniu į Zarasų kraštą, kur prasidėjo pirmieji išbandymai. Per dieną panevėžiečiai paprastai įveikdavo apie šimtą kilometrų. Anot Audriaus, galima taip ir neskubėti, tačiau juos spaudė laikas – reikėjo sutilpti į dvi savaites. Šimtas kilometrų važiuojant kalnais ir pakalnėmis gerokai išvargino keliautojus. Be to, rytinėje Lietuvos dalyje juos užpuolė didžiuliai spiečiai uodų. Audrius nepamena, kada paskutinį kartą buvo taip sugeltas kraujasiurbių. Tačiau pietinėje Lietuvos dalyje uodai stebuklingai pradingo.

„Šalčininkuose net prekybos centro savitarnos kasose automatinis atsakiklis kalba tik rusiškai. Toks jausmas, kad atvykome į Rusiją, o ne į Lietuvos miestą.“
A. Liobikas

„Po pirmųjų dienų tokio keliavimo nusimaudydavome kur ežere ir griūdavome į palapines iš nuovargio. O trečią dieną užklupo tokia liūtis, kad viskas kiaurai permirko. Jau po kelių valandų mynimo šlapiais drabužiais iki kraujų pritrynė kirkšnis. Skubiai teko ieškoti vaistinės ir pirkti tepalą nuo nutrynimų“, – savotišką pirmąjį kelionės krikštą pamena A. Liobikas.

Anot jo, nors Lietuva maža šalis, tačiau minant dviratį išryškėjo jos savitumas ir įvairialypis grožis. Kraštovaizdžio skirtumai mūsų šalyje išties labai ryškūs.

„Zarasų kraštas – kalnuotos vietovės. Aplink Varėną – vien pušynai, kur atrodo, kad miškas lyg minkštu žaliu samanų kilimu padengtas. Ypač sužavėjo Žemaitija ir dieviškai gražus pajūris. Aplankėme daugybę apžvalgos bokštų, šaltinių, kitų lankytinų vietų. Kai kuriuose miesteliuose buvome pirmą kartą“, – pasakoja panevėžietis.

Tiesa, kelionėje teko susidurti su vaizdais, kurių geriau nebūtų. Netoli Visagino panevėžiečiai aptiko pilną lauką Sosnovskio barščių. Atrodė taip, tarsi juos kas specialiai čia būtų užsėjęs. Vien pagalvojus, kokios būtų pasekmės perėjus tokį lauką, nugara ėjo pagaugais.

„Pabradėje pravažiavome pro pabėgėlių centrą. Aplink jį – daug karinių palapinių ir žmonių. Norėjome nufotografuoti, tačiau sustojus prie tvoros į mus susmigo daug piktų žvilgsnių, tad nieko nelaukdami nuvažiavome toliau“, – nejaukią patirtį prisimena A. Liobikas.

Aplink Lietuvą dviračiais numynę daugiau nei 1300 kilometrų panevėžiečiai patyrė neįtikėtiną įspūdžių kaleidoskopą: aplankė gražiausias vietas, prie karjero atšventė gimtadienį, liko nežmoniškai sugelti uodų ir net ne visur susikalbėjo lietuviškai. A. Liobiko asmeninio archyvo nuotr.

Įvairi Lietuva

Nepaisant kelių nejaukių akimirkų, panevėžiečių dviratininkų kelionės įspūdžiai – tik patys geriausi. Audriaus teigimu, labiausiai sužavėjo šilti ir itin geranoriški žmonės, nors ne visada su vietiniais pavykdavo susikalbėti gimtąja kalba. Keliautojus labiausiai nustebino Šalčininkų kraštas. Pavargę po kelionės bičiuliai užvis labiausiai norėjo pasisotinti šiltu šviežiu maistu. Tačiau kiek vietinių bandė išklausti, kur rasti valgyklą, susikalbėti nepavyko – visi kalbintieji šnekėjo tik rusiškai.

„Šalčininkuose net prekybos centro savitarnos kasose automatinis atsakiklis kalba tik rusiškai. Toks jausmas, kad atvykome į Rusiją, o ne į Lietuvos miestą. Tiesa, Skuode buvo ne ką geriau – ten žmonės kalbėjo žemaitiška tarme, todėl taip pat buvo labai sunku suprasti“, – šypsosi A. Liobikas.

Keliautojo teigimu, visi sutikti žmonės domėjosi, kur jie važiuoja, kokie įspūdžiai, linkėjo gero kelio. O kai kurie panevėžiečius ir svetingai priėmė. Šventojoje jie ieškojo, kur pasistatyti palapinę – savo kempingą su karštu dušu visiškai nemokamai pasiūlęs vietinis šventojiškis. Jis keliautojus net pavaišino vakariene kavinėje.

Panevėžiečiai pasakoja sutikę nemažai kitų keliautojų, kurie taip pat po Lietuvą keliavo mindami dviračių pedalus ar pėstute: daugelio jų kelionės tikslas buvo pajūris. Į tokias kiek ekstremalias keliones leidosi tiek šeimos, tiek ir vienos merginos.

„Keliauti pajūriu labai patogu, nes labai geri dviračių takai. Be to, kai kurias gražias vietas galima pasiekti tik dviračiais ar pėstute. Šilutėje sutikome keliautoją vokietį, kuris traukiniu atvažiavo iki Lenkijos sienos, o tuomet palei Baltijos jūrą dviračiu važiavo iki pat Talino. Dažnai nebūdavo laiko stabtelėti ir pabendrauti, geriausiu atveju su kitais keliautojais tik susimojuodavome rankomis“, – pasakojo A. Liobikas.

Kitoks gimtadienis

Paskutinės trys dienos dviratininkams turistams buvo pačios sunkiausios. Mat pajūryje siautė stiprus priešpriešinis vėjas. Teko sukaupti visas jėgas, kad įveiktų tuos paskutinius kilometrus. Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs.

„Lipau per save, nes labai norėjosi įveikti tuos paskutinius beprotiškai sunkius kilometrus. Kai tenka minti dviratį į kalną su 40 kilogramų manta prieš didžiulį vėją, atrodo, kad važiuoji vietoje. Net važiuojant nuo kalno reikėdavo minti pedalus“, – pasakojo A. Liobikas.

Keliautojai miegoti eidavo apie 21–22 valandą, o septintą ryto jau vėl kildavo. Per dvylika dienų bičiuliai įveikė 1347 kilometrus. Audrius paskaičiavo, kad per dieną jie sudegindavo apie 3500 kilokalorijų. Kavinėse valgyti kaskart būtų brangu, tad dažniausiai jie apsieidavo su tuo, ką rasdavo prekybos centruose. O energijos suteikdavo šokoladas.

„Atrodo, per kelionę netrūko nei maisto, nei miego, bet grįžęs tik miegu ir valgau“, – juokiasi A. Liobikas.

Kelionėje dviračiais Audrius atšventė ir savo 32-ąjį gimtadienį. Panevėžietis šypsosi, kad tai turbūt buvo pats įsimintiniausias gimtadienis, kurį paminėjo kartu su kelionės bendražygiu prie karjero Pagėgiuose. Vietoj gimtadienio torto su žvakutėmis laukė gaivinantis arbūzas, o audringą šventimą pakeitė galimybė įmerkti kojas į maloniai vėsinantį vandenį.

Anot A. Liobiko, jei laikas nespaudžia, tokį maršrutą galima įveikti per mėnesį – tuomet per dieną pakaktų numinti apie pusšimtį kilometrų. Kol kas jis pats kitos kelionės dar neplanuoja, nes prieš akis laukia kitas iššūkis – Vilniaus maratonas.

„Pailsėsiu ir pradėsiu ruoštis maratonui, o kitąmet gal ir vėl kažką sugalvosiu. Kol kas nenoriu nieko sau pažadėti“, – šypsosi keliautojas.

Galerija

Komentarai

  • gerai kaip yra kada bastytis musu godu verslynykai net atostogu mus neisleidzia

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų