Apie mitines būtybes

Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė supažindina su Justina Datkūnaite. Atrodo, su ja dar susitiksime ir kitą kartą, turėdami daugiau kūrybos.

Justina Datkūnaitė (10 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Justina kartais mąsto nestereotipiškai. Įdomu, kai kažką savitai kuria. Šitas pasakojimas sukurtas po pamokų apie mitines būtybes.“

Undinės

Vieną rudens dieną vykstant lietuvių pamokai išgirdau, kaip kažkas stovi už kabineto durų ir skleidžia keistus garsus. Paprašiau išleisti iš pamokos, o norėjau nueiti pasižiūrėti, kas ten už durų yra. Pradarau duris, o už jų – bauginančiai dainuojanti Undinė. Ji nesislėpė, bet jos dainavimas įspūdžio nepadarė. Grįžau atgal į klasę, pasakiau klasiokams ir mokytojai, kad kažkas stovi už durų ir bauginančiai dainuoja. Mokytoją ir klasiokus tai intrigavo, išėjo pasižiūrėti. Pradarė duris, ten… bauginančiai dainuojančios Undinės nebebuvo. Grįžę į klasę pasakė, kad ten nieko nėra, lyg aš būčiau pamelavusi. Aš atsisėdusi galvojau: kaip nieko nebuvo, jei aš savomis akimis ją mačiau?
Pasibaigė lietuvių literatūros pamoka, į kuprinę susidėjusi vadovėlį ir sąsiuvinius, išėjau pro duris, o ten – vėl bauginančiai dainuojanti Undinė. Sustojau ir pagalvojau: kodėl ši dainuojanti Undinė mane persekioja? Pasukau eiti į kitą pamoką, buvo muzikos pamoka, atsisėdau prie stalo, išsiėmiau iš kuprinės sąsiuvinį. Po skambučio pradėjau klausyti mokytojos. Staiga… vėl išgirdau keistą balsą, kuris pasirodė pažįstamas (vėl bauginantis) ir atrodė, kad tas balsas mane kažkur kviečia eiti. Galvojau neiti, bet po kelių minučių nesusilaikiau. Vis tiek nuėjau. Šį kartą nusprendžiau pasekti, kur jinai mane nuves. Išėjau pro duris ir man Undinė lyg be žodžių sako: „Einame, aš tau kai ką parodysiu.“ Man pasidarė įdomu, ką ta keista Undinė įdomaus gali parodyti. Galvoje sukosi viena mintis. Kur jinai mane nuves ir ką su manimi padarys? Mes vis ėjome, nusileidome laiptais žemyn, vėl ėjome bauginančiu koridoriumi, kol jo gale pamačiau duris. Undinė pirma įėjo į tamsųjį kambarį, o po kelių minučių ir mane pakvietė. Įėjusi į ten išgirdau balsą verkiančio vaikino, kuris Undinės prašė, kad jo nežudytų ir jam nieko blogo nedarytų. Aš pati išsigandau. Sukaupusi drąsos priėjau prie Undinės ir jos paklausiau, ką jinai verkiančiam žmogui darys. Jinai atsisuko į mane su šypsena ir paaiškino: „Aš jam nieko blogo nedarysiu, tik, kaip ir jis kartais elgėsi su kitais, aš… truputį paskriausiu.“ Undinė man liepė nusisukti ir nežiūrėti. Man buvo smalsu. Po kelių minučių vėl išgirdau, kaip verksmingas balsas prašo nežudyti. Undinės balsas ramina nebijoti, nes neskaudės. Vyras ėmė rėkti: „Ne!“ Po kelių minučių atsisuku ir matau, kaip Undinė laiko rankoje gal dešimt kartų sumažėjusį vyro kūną. Undinė paklausė, kodėl aš atsisukau. Atsakiau, kad negalėjau neatsisukti, kad nesuprantu, kodėl ji taip pasielgė. Kai tik jai pasakiau tai, man atsakė, kad taip ji pasielgia su per daug save aukštinančiais žmogeliais, ir liepė išeiti, niekam nepasakoti, ką mačiau tame tamsiame kambaryje. Nebegrįžau į pamoką.
Kai po pamokų ėjau namo, galvojau, kad niekada nebenorėčiau sutikti bauginančiai dainuojančios Undinės. Ir dar buvo smalsu, kodėl būtent mane ji išsikvietė. Juk nevaidinu esanti kažkuo ypatinga. Nuo to laiko niekada jos ir nebemačiau, ir tokio dainavimo nebegirdėjau. Gal tai buvo perspėjimas? Niekam nelinkiu sutikti tokios Undinės.