Apie meną ir moteris

Panevėžietės Elingos Šaparnytės rankose paprasčiausias pieštukas, regis, įgyja magiškų galių. Viena linija po kitos, vienas šešėlis po kito kuria neįtikėtinai realistiškus portretus – dažniausiai moterų. Moterys Elingai – tarsi atverstas pažinimo vadovėlis. Nors pati jaunoji menininkė labai nemėgsta fotografuotis, jai patinka gilintis į pasaulio moterų istorijas, išvaizdą ir grožį.

Menas ir Elinga Šaparnytė – du neatskiriami dalykai.

Pirmoji Elingos pažintis su juo mezgėsi dar ankstyvoje vaikystėje tapant ant močiutės puodelių ir vazų, vėliau dailės pamokose mokykloje.

Tačiau, anot E. Šaparnytės, tikrąją paprasčiausio pieštuko magiją ji atrado būdama trylikos. Tinginiaujant močiutės namuose šovė mintis perpiešti moters nuotrauką.

„Labai patiko ta piešimo laisvė, galėjau dailinti ir šešėliuoti savo darbą kaip tik noriu. Nuo to laiko pradėjau piešti daugiau, domėtis naujais stiliais ir lavinti ranką“, – pasakoja savamokslė jaunoji dailininkė.

Išties žvelgiant į E. Šaparnytės darbus sunku patikėti, jog piešimo paslapčių ji mokėsi savarankiškai. Visgi pati mano, kad mene svarbiausia yra ryšys su pieštuku ir popieriaus lapu, suvokimas, kokią mintį jame norima atskleisti.

„Kurti galima net ir su paprasčiausiomis priemonėmis ir tikrai nereikia daug išmanyti apie techniką, kad darbas gerai atrodytų. Turbūt visi menininkai pradėjo savo kelią su ribotomis žiniomis. Menas toks dalykas, kurį galima įvaldyti ir panaudoti kaip tik nori“, – svarsto pašnekovė.

Pagrindinis Elingos kūrybos bruožas yra realizmas ir portretai – dažniausiai moterų.

„Man patinka gilintis į pasaulio moterų istorijas ir išvaizdą. Manau, labai lengva atskirti mano darbus, nesu linkusi į spalvotą piešinį. Mano kūryboje viskas turi būti tikslu, aišku, šešėliai tam tikrose vietose bei tinkamos proporcijos“, – pasakoja jaunoji menininkė.

E. Šaparnytė. Asmeninio archyvo nuotraukos

Piešiniuose – ir muzikos deivės

Kūryba E. Šaparnytei tarsi pabėgimas nuo realybės – kad ir trumpai valandėlei.

„Atsisėdusi prie naujo darbo, galiu pamiršti apie gyvenimo nuoskaudas ar problemas. Piešdama galiu išreikšti emocijas, mintis. Tai man labiausiai ir patinka. Piešimas mano asmenybės dalis“, – šypsosi Elinga.

Įkvėpimo ji dažniausiai ieško muzikoje, ypač mėgstamiausios Pietų Korėjos K-pop muzikos merginų grupės „Blackpink“ kūriniuose. Daugelis Elingos piešinių paremti būtent šios grupės atlikėjų išvaizda.

„Mūza aplanko pati, nebandau jos ieškoti, nes tada darbas mane spaudžia. Geriausiai sekasi kurti, kai savęs nespraudžiu į rėmus ir piešiu tik tada, kada noriu“, – pasakoja jaunoji kūrėja.

Tvirčiausias ramstis – mama

E. Šaparnytė mano, kad jos požiūrį į dailę, kaip į meno šaką, formavo labai palaikanti aplinka –

dailės mokytojai, šeima, draugai.

„Dailės mokytoja progimnazijoje, vėliau gimnazijoje mane visada skatino nevaržyti savęs. Taip pat mane visada palaiko draugai. Jų dėka kurdama galiu jaustis laisva. Tačiau didžiausia mano palaikytoja yra mama“, – šiltai kalba Elinga.

Visi šie šalia esantys žmonės E. Šaparnytei yra paskata dėti dar tvirtesnius žingsnelius svajonės link.

O toji svajonė, žinoma, remiasi į meną ir pažinimą.

„Kitais metais norėčiau pradėti studijuoti menus. Dar neapsisprendžiu, kokią sritį, tačiau save įsivaizduoju meno pasaulyje. Dar labai norėčiau pakeliauti, patirti skirtingas kultūras ir sutikti žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų“, – sako E. Šaparnytė.

Kūrybinė laisvė

Meniškos prigimties E. Šaparnytė stebina net artimiausius žmones. Dažnai šeimos nariai juokauja: „Elinga, iš kur tu tokia?“ Anot E. Šaparnytės, gebėjimas piešti jai tarsi nukrito iš dangaus, nes šeimoje menininkė tik ji viena.

„Kūrybiškumas yra labai lankstus subjektas. Kiekvienas jį supranta skirtingai. Man atrodo, meno gyslelę turėjau jau nuo mažens, o augdama į jos ugdymą sudėjau nemažai pastangų ir darbo“, – sako jaunoji dailininkė.

E. Šaparnytė save prisimena kaip keistą vaiką. Menas padėjo jai išsivaduoti iš drovumo pinklių.

Dar artimesnę pažintį su menu E. Šaparnytė mezgė Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje, kurią šįmet baigė.

Metai, praleisti itin meniškoje aplinkoje, Elingai išties davė daug.

„Juozo Miltinio gimnazija yra nuostabi vieta kūrybiškiems žmonėmis. Ten gali jaustis laisvas ir kurti ką tik širdis geidžia – piešti, tapyti, šokti, vaidinti teatre“, – vardija pašnekovė.

Sportiška menininkė

Ką bendro turi sportas ir menas? Apie tai E. Šaparnytė galėtų daug papasakoti.

Anksčiau ji labai domėjosi sportu, progimnazijoje buvo vaikų regbio komandos narė, vėliau žaidė ir žolės riedulį Panevėžio komandoje. Sportui ji atidavė bemaž šešerius metus.

„Nors ir nebeatstovauju šiam sportui, tačiau džiaugiuosi, kad mama vieną vasaros dieną privertė jį išbandyti. Tai mane labai sustiprino“, – sako Elinga.

Dabar laisvalaikį ji skiria kompiuteriniams žaidimams, laikui su draugais. Taip pat Elingai labai patinka gyvūnai, tad vis pasvarsto, kad norėtų savanoriauti prieglaudoje.

„Ateina studijų metai, tad dabar man svarbiausia yra leisti laiką su artimiausiais žmonėmis. Nors ir reikės priprasti prie naujos rutinos, esu nusiteikusi pozityviai. Net ir truputį laukiu to suaugusiųjų gyvenimo“, – šypteli E. Šaparnytė.