-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rūtai virpinant stygas iš naujo suskamba ne tik klasikiniai kūriniai, bet ir legendinio Fredžio Merkurio galingi dainų akordai ar Ievos Narkutės svajingieji „Raudoni vakarai“, jau tapę kanklininkės vizitine kortele.
Nors R. Malinauskaitė nuo mažų dienų turi itin glaudų ryšį su tautiniu paveldu, ji nemėgsta nusistatymo, kad kanklės – tik liaudies dainoms.
Vytauto Mikalausko menų gimnazijos auklėtinė R. Malinauskaitė – įvairių nacionalinių ir tarptautinių muzikinių konkursų dalyvė, šių metų XV nacionalinio Jono Švedo konkurso 2-osios vietos laureatė, II tarptautinio konkurso „Baltika – 2023“ pirmosios vietos laimėtoja.
Rūtos manymu, nenuvertinti savęs yra ne mažiau reikšminga nei save pervertinti. Todėl jai labai svarbu neužmigti ant laurų.
R. Malinauskaitės pažintis su muzika buvo kiek spontaniška. Matyt, sėkmingą partiją sužaidė likimas.
Mama vis dvejojo, į kurią mokyklą leisti dukrą. Svarbiausias kriterijus buvo galimybė baigti visas dvylika klasių vienoje gimnazijoje.
Sąrašo viršuje iškart atsidūrė Vytauto Mikalausko menų gimnazija, į kurios stojamuosius mama Rūtą ir užrašė.
„Nebuvome užtikrintos, ar man tikrai patiks muzikos kelias, ar ilgai juo žingsniuosiu, bet dabar visos abejonės išsisklaidė. Atrodo, jog kitaip ir būti negalėjo. Visą gyvenimą mamai už tai būsiu dėkinga“, – sako R. Malinauskaitė.
Vytauto Mikalausko menų gimnazijos aplinka, anot Rūtos, yra tokia, kokios ji linkėtų kiekvienam. Juk tikrai ne visi moksleiviai turi galimybę tapyti, ruošti namų darbus ir mokytis klausydamiesi gyvos muzikos. Jos mokykloje tai padaryti gali kiekvienas, palypėjęs iki trečio aukšto, kuriame vyksta muzikos pamokos.
„Įkvepiantis yra ne tik trečias aukštas – visą mokyklą puošia meno kūriniai, nesame suvaržyti uniformomis, visada šalia menininkų. Apstu renginių, koncertų, konkursų, tik spėk dalyvauti“, – šypsosi Rūta.
Mokykla jai nėra tik pastatas, kuriame ruošiama ateičiai. Tai – tikri antrieji namai.
„Nors į muziką atėjau visiškai žalia, mokykla išugdė iš manęs muzikantę. Čia suteikiamos geriausios sąlygos menui kurti. Paklausta, kur mokausi, visada su pasididžiavimu ištariu mokyklos pavadinimą“, – sako R. Malinauskaitė.
Rūta (dešinėje) nė neabejoja, kad pats Dievas savąja ranka pastūmėjo ją kanklių pusėn. Asmeninio archyvo nuotraukos
R. Malinauskaitė su kanklėmis ir muzika buvo pažindindama dar lopšelyje-darželyje. Tačiau gimnazijoje renkantis instrumentą, specialybės laukelyje kažkodėl įrašė smuiką.
„Deja, smuikui manoji klausa buvo per prasta, tad vertinimo komisija pasiūlė kankles – ilgai nesvarsčiusi sutikau. Pats Dievas savąja ranka pastūmėjo mane kanklių pusėn“, – neabejoja gimnazistė.
Laikui bėgant, meilė kanklėms tik augo ir stiprėjo.
„Tiesą sakant, stiprėti nenustojo iki šiol, nežinau, ar yra to pabaiga“, – juokiasi Rūta.
Pirmosios kanklių mokytojos Laimutės Mazūrienės dėka R. Malinauskaitės pradžia su vienu seniausių lietuvių liaudies styginių muzikos instrumentų nebuvo pažymėta didelių nusivylimų.
Naujojo, dar menkai pažįstamo, muzikos meno Rūta buvo mokoma su didele pedagogės kantrybe ir pasitelkiant ilgametę patirtį.
„Žinoma, nėra tokio mokslo, kuris tik rožėm būtų klotas, tačiau su šios mokytojos pagalba dauguma manųjų rožių buvo be spygliukų“, – šypteli Rūta.
Turbūt daugeliui pirmosios mintys, šaunančios į galvą pagalvojus apie kankles, susijusios su Lietuva. Juk tai – nacionalinis, lietuvių itin gerbiamas instrumentas.
„Kiekvienas grojimas primena savąsias šaknis, kiekvienas užgautas ir išjaustas akordas vaizduotėje piešia skirtingus kraštovaizdžio peizažus, iš pačių gelmių iškelia ir sužadina kartais primirštą patriotizmą ir meilę tėvynei“, – jautriai kalba Rūta.
Jos svajonė – pačiai neapleisti ir kitiems neleisti pamiršti lietuviškojo paveldo. Su savąja kultūra pažindinti ir vietinius, ir užsieniečius. Anot Rūtos, nustebtume, kiek lietuvių neatpažįsta ir negali įvardinti kanklių pavadinimo.
Mylimo senelio dėka lietuvių liaudies dainas R. Malinauskaitė girdi visą gyvenimą. Jis buvo pats didžiausias laidos „Duokim garo!“ gerbėjas, nepraleisdavo nė vieno jos įrašo.
„Ne tik klausydavo, bet ir visą laiką dainuodavo pats! Mokėjo groti armonika – visus pasisėdėjimus paversdavo linksmybėmis“, – mena Rūta.
Ryšį su liaudies dainomis bei įvairiomis kapelomis taip pat stiprino ir dėdė.
„Džiaugiuosi, jog turiu galimybę skleisti bei atstovauti liaudies paveldui. Tačiau nemėgstu nusistatymo, kad kanklės – tik liaudies dainoms“, – pabrėžia muzikantė.
Kūriniai jos repertuare varijuoja nuo klasicizmo iki modernizmo epochų. Kanklininkei būtų vieni niekai styginiu instrumentu sugroti trankų legendinės grupės „Queen“ kūrinį.
„Gal ne taip aštriai ir ne su tokiais stipriais roko motyvais, bet tikrai galima“, – juokiasi R. Malinauskaitė.
Grojamos ir kitų tautų dainos: škotų, ispanų, kaimyninių šalių.
Rūtos nestebina, kad muzika dažnai lyginama su raketų mokslu. Ji ir pati įsitikino, jog tik prilietus instrumentą informacija pati nepersiduos. Muzikoje, anot jos, susijungia visos disciplinos – matematika, fizika, neapsieinama be biologijos, randama ir daug kalbų, taip pat svarbus fizinis pasirengimas.
„Galima tik įsivaizduoti, kaip pasaulis pasikeistų, jei muzikos būtų mokoma taip pat, kaip gimtosios kalbos“, – šypteli pašnekovė.
Pats didžiausias iššūkis muzikantui, R. Malinauskaitės manymu, yra motyvacijos stoka.
Rūpesčiai, nuovargis, pūslės ant pirštų, nuo sėdėjimo skaudanti nugara ar kitos bėdos – viskas kanklininkei iki skausmo pažįstama.
Savaime aišku, jog siekti daugiau skatina aukšta vieta konkurse ar nuoširdus komplimentas. Tačiau kartais ir to neužtenka.
„Visada atrodo, jog galima geriau, prasideda savigrauža, lyg nebūtum padaręs užtektinai. Svarbu atrasi pusiausvyrą, mokėti groti ne tik norint pateisinti kieno kito lūkesčius gavus kokį diplomą, o ir dėl savęs“, – mano Rūta.
R. Malinauskaitė svarsto, kad tarp darbo ir gyvenimo būdo tėra labai plona riba, kurios ji nenubrėžusi. Todėl kankliavimą vadina ir darbu, ir malonumu. Kiekvienas naujas kūrinys praturtina ne tik Rūtos repertuarą, bet ir įgūdžius.
„Remiantis liaudies išmintimi, norint daug turėti, reikia darbą mylėti“, – sako kanklininkė.
Anot R. Malinauskaitės, kiekvienas išėjimas į sceną prilygsta mainams – ji dovanoja muziką, kurią kiekvienas priima ir interpretuoja skirtingai, o klausytojai jai dovanoja savo ovacijas bei kritiką, kurios Rūta tikrai nebijo. Kanklininkei patinka groti savo malonumui, bet ne mažiau smagu sulaukti ir grįžtamojo ryšio.
„Grojant klasėje vienai ir grojant publikai, atrodo, kūrinys tas pats, atlikėja ta pati, net atlikimas toks pat, o jausmai ir emocijos skiriasi“, – teigia Rūta.
Po pasirodymo ji kartais jaučiasi lyg kažką praradusi – juk klausytojams atiduoda ne tik grojimą, bet ir dalelę savęs. Tačiau pajutusi magišką grįžtamąjį ryšį, supranta, kad šis praradimas atsipirko su kaupu.
„Mėgaujuosi koncertuodama miesto erdvėse, bendruomenėms. Kiekvienas kvietimas koncertuoti džiugina – juk tai dar viena galimybė dovanoti muziką kitiems“, – sako jaunoji muzikantė.
Mokytoja E. Račinskienė Rūtai – ir pavyzdys, ir autoritetas.
Grojimas R. Malinauskaitei – būdas išjausti emocijas.
Linksma – sėda groti, liūdna – groja, pikta – taip pat skambina kanklėmis.
„Muzika gali būti atsakymas į visus klausimus, visų bėdų sprendimas. Muzika niekada nepalieka ir visada atsako. Tik prieš daug tikintis iš pačios muzikos, pirma reikia jai atsiduoti“, – pabrėžia pašnekovė.
Ryškiausius ir gražiausius prisiminimus Rūtai palieka tie pasirodymai, kai grodama žino, kad turi kam groti. Kai groja turėdama tikslą ne tik užimti aukštą vietą, o sužadinti klausančiojo jausmus. O kiekvienas konkursas, anot kanklininkės, yra indėlis į ateitį.
Nuo pirmos klasės R. Malinauskaitės autoritetas yra panevėžietė kanklininkė Eglė Račinskienė. Tuomet, kai Rūta buvo pirmokė, dabartinė jos mokytoja Eglė taip pat dar mokėsi V. Mikalausko menų gimnazijoje.
Kanklių klasėje visa siena mirgėjo nuo josios diplomų. E. Račinskienę vadinti mokytoja Rūta pradėjo tik prieš ketverius metus.
„Nežinau, kiek popieriaus lapų prireiktų, norint surašyti visus koncertus, veiklas, festivalius, seminarus ir konkursus, kuriuose kartu dalyvavome. Mokytoja ne tik lydi mane į pasirodymus, bet prie kanklių pulto kartu sėdasi ir pati – grojame ansamblyje“, – džiaugiasi Rūta.
Ji visuomet jaučia šios pedagogės profesionalumą, savo darbo išmanymą, tačiau neatsiejamas nuo pamokų yra humoras, draugiškumas ir palaikymas.
Rūta svarsto, kad E. Račinskienė, gal netgi pati to nežinodama, labai įkvepia sekti jos pėdomis.
Šiltus santykius R. Malinauskaitė puoselėja ir su fortepijono mokytoja Marija Zinkevičiūte. Ji skatina mokinę talentu dalintis su kitais dalyvaujant įvairiuose renginiuose.
„Nesu spaudžiama į rėmus, turiu daug laisvės bei tobulėjimo galimybę“, – džiaugiasi kanklininkė.
Bet didžiausio palaikymo, žinoma, sulaukia iš mamos Vilmos.
„Ji nušluosto kiekvieną ašarą, dėl manųjų laimėjimų džiaugiasi lyg dėl savų, moka motyvuoti, bet neleidžia pamiršti ir poilsio. Visiems šiems savo angelams sargams, vaikščiojantiems šalia manęs, esu ir būsiu be galo dėkinga“, – šiltai kalba Rūta.
R. Malinauskaitė yra vienturtė. Jos šeimoje kone visi turi muzikos geną. Mama giedodavo bažnyčios chore, tad ir dabar jai užtraukti dainą nėra svetima.
„Man nebuvo nubrėžtos ribos, vaikystėje tyrinėjau ir bandžiau viską. Tai padeda ir dabar“, – neabejoja Rūta.
Be grojimo R. Malinauskaitė domisi ir kitais menais, labiausiai – literatūra. Jai patinka ne tik nusikelti į knygos autoriaus pasakojamąją vietą, bet ir į pasaulį pažvelgti poeto akimis. Žinias plečia ir gamtos, mašinų, virtuvės srityje.
„Sunku atrasti tokį dalyką, kuris manęs visiškai, nė trupinėlio nedomintų. Prieš keletą metų išgirsta Jono Meko citata iki šiol lydi kasdien: „Buvau kaip kempinė, kuri sugeria viską“, – cituoja R. Malinauskaitė.
