Apie buvusius tik pagalvojau…

Apie buvusius tik pagalvojau…

Kiek jau amžių, kiek praėjo laikų nuo tos pirmosios dienos, nuo tų pirmųjų metų, kai Dievas savo Žodį tarė, o tariant atsirado ir Žemė, ir Žmogus.

Jau nesurasime tuščios ertmės, jau nei per sprindį, kur nebūtų gimta, gyventa ir mirta… Taip per amžius vieni su kitais, vieni iš kitų, vieni ant kitų… Mirusieji kloja pamatus, gyvieji stato sienas, įrengia vidų, Dievas uždeda stogą. Štai ir Žmonijos namai, nors – labai labai laikini… Važiuojame, vaikštome ant jų, jau kažkada gyvenusių. Mirsim, tikrai mirsim ir mes. Pamirš mūsų darbus ir kapą mūsų pamirš. Jau kiti ir kitokie, dar tik gimsiantys, važiuos, vaikštinės ir statys, bandys kurtis. Kaip ir mes, kaip ir tie, kurie buvo prieš mus, įsikūrę truputį pabus, o paskui vis mažės ir mažės ir sudilę nutilę sustos… Maži žmogučiai kasdien didelį savo Gyvenimą tveria… Mano gimtajame kaime senučiukė Ona buvo baigusi tik dvi pradines klases, stebėjausi vis, kad tokia išmintinga. Kepdavo duoną, kepdama vis primindavo: „Vaikeli, gyvenimas taip sutvarkytas.“ Nė vienas, deja, išmintingiau nepasakė. Atsiminiau lentynoje turįs dvi knygeles: Aldonos Ruseckaitės „Debesiu“ ir Elvyros Pažemeckaitės „Žiponėlis kielei“. Jei kaip, sakau, turėsiu į ką atsiremti. Su kaupu išsipildė poeto Marcelijaus Martinaičio su(si)taikantys žodžiai iš eilėraščio „Tėvynė“: „Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši – / Suarsi mane ir apsėsi“. Tad ar būgštauti verta?

Gatvių trikampyje

Iš šios vasaros, jau buvusios, prisiminiau… Anksti ryte tekant saulei sėdėjau senosiose žydų kapinėse. Keista vieta, sujungusi Sietyno, Naujamiesčio ir Vasario 16-osios gatves, ir nežinia, kaip teisingai derėtų čia būti. Panašu į trikampį. O iš aukščiau lyg ir Apvaizdos akis. Skaitau, visai jau baigiu Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Sakykit, kur kitur tokią knygą skaityti? Kojomis įsispiriu į Dovydo žvaigždę, tikiu, gal bus geriau… Mano kairėje iškalbingas skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos paminklas „Liūdinti žydų motina“. Klumpanti, bet: nesuklupusi, neatsiklaupusi, neklūpanti, neparklupdyta. Kaulėtas smakras kiek pakeltas, tvirtai aukštyn ištemptas. Plieskia rytmečio saulė, sunkoka tokį karštį pakelti. Galvą ir akis alkūnėmis užsidengiu, nebe daug liko skaityti, gal ištversiu. Ir toji Moteris… Galvą, o paskui ir akis alkūnėmis užsidengia. Kažin, ar nuo kaitros, ar tikrai nuo kaitros ji galvą, o paskui ir akis alkūnėmis sau užsidengia. Dar atsiminiau, Vilniuje kalbant girdėjau… Varė žydus… Aišku, ne į gyvenimą… Varė, kad kristų kartu ir po vieną duobėn… Daužė mažą mažą mergytę, į grindinį daužė… Alpo motina, tėvas nualpo, skilo mergytė perpus… Sakau, ar galėtų atsirasti toks galingas vanduo, gal Priegliaus, o gal Šešupės, kuris pajėgtų tą kraują, tą akmenin įsigėrusį mažos mergytės kraują, nuplauti… Ir ne tik jos…

Lėvens šlaite

Dar būtinai prie aktorės Unės Babickaitės kapo, prie kenotafo reikėtų nukakti. Unė mokėsi Panevėžyje, mes, gimnazistai, jos atminimui spektaklį buvome pastatę. Kapinėse deklamavau iš atminties, ką graudulio apimtas, vertėjas Linas Broga užrašęs buvo: „Prie šito liūdno kenotafo / Nežydi gėlės, tik šiurena / Laukinis buksmedis ir mena / Velionį kalinį. Jo kapo / Žmogus atrast nebegalės. /Iš priekio antkapis sudėtas / Jo šventai mylimai – ją čia / Paguldė sielvarto kančia. / Akim pro žemę ir pro dangų / Ji lydi jo šešėlį brangų, / O iš krūtinės skleidžias žiedas / Krauju liepsnojančios gėlės.“ Tragiška meilė, mirtis tragiška, pats gyvenimas tragiškas, kas kad nenorime, mūsų niekas nieko neklausia, o jis eina ir eina, nuėjęs pasibaigia vis tiek… Liko Unės lūpomis ištarta: „Mylimasis, Tavo meilė didesnė už mirtį.“

Parodoje

Galerijoje buvau užtikęs parodą, keletą kartų žiūrėjau. „Antra (ne)galimybė“ paremta priešpriešomis, sukurta panaudojant antrines žaliavas – senus kalendorius, žurnalus, laikraščius, iškarpas, skiautes, kartono pakuotes, užuolaidas… Nematyta, tuojau įkrito atmintin. Retai taip būna, kad jaudintų ir kalbintų, ramiai neleistų būti. Su dailininku, parodos autoriumi nesusitikdami susitikome. Planavome pasimatyti jau po maro, kai atšils, kai prašviesės. Kalbėjomės telefonu ir SMS, ir el. paštu, ir vis planavome… Aną kartą į kapus lydėjau žmogaus palaikus urnoje. Grįždamas tik supratau, kad tai jį – dailininką Osvaldą, dabar į kapus palydėjau… Kad taip susitikome, kad kito kitokio susitikimo jau nebebus. Liko atvirlaiškis su paveikslu „Mechaniko mirtis“, liko telefono numeris, adresas. Mielas Osvaldai, tik ačiū Tau tarti galiu, nieko per daug neįvyko, tiesiog – paroda išsipildė…

Su žibuoklėmis rankose

Laidojome jauną moterį, gal mano metų. Tiesiai į smėlį. Vėjas nešiojo, plaikstė šuorais mažas smilteles, tiesiai į plaukus, akis, kišenes… Kartkartėmis užsimerkdavau. Įprasta ceremonija, viskas žinoma, tikslu, pagal protokolą. Įsidėmiu, nors gal ir nereikia, gal net nenorėčiau, jei pasirinkti galėčiau, įkrenta atmintin ir akin, ilgai, vai, ilgai pasilieka. Supylė kauburį, tas vėjas nepaliovė dulkelių, dalelių, netekties oro skraidinti. Sudėjo, sustatė, sukrovė vainikus, krepšelius, sudėjo, kas ką turėjo, išėjo… Liko prie kapo, dar ilgai ilgai pastovėjo mergytė maža. Neverkė, tik mėlynų žibuoklių puokštelę savo Mamai, savo Mamytei ant kapo padėjo… Ach, Vilte, Viltele, nežinau, tikrai dar nežinau, ką reiškia savo Mamą palaidot. Tatai tik pagalvojau pats sau, nieko jai nesakiau.

Prie tos vienintelės lėkštės

Pažinojau lituanistą Gediminą iš Rokiškio. Buvo pedagogas iš didžiosios raidės, gelmės, ne paviršiaus žmogus. Daug kartų teko pasikalbėti apie knygą, mokyklą, laikus. Jis daug suprato. Jau išlydėtas Anapus. Gediminai, tuštoka be Tavęs ne vien Rokiškyje, ne vien tik man. Išgirdau žmones tarmiškai kalbančius, paprašiau, kad prie jo kapo nuvestų pabūti mane. Gediminai, ką Tau dabar pasakyti? Nieko nereikia sakyti, tik pakartoti „Paskutinio Sirvydo pamokslo“ finalinius žodžius. Ir to užtenka, bičiuli jaunas. Eidamas Kranto gatve į paminklą Kalbininkui žiūrėjau. Visas jo gyvenimas, jo meilė, o ir kankinė tebuvo viena – Žodynas. Pažinojau lituanistą Joną Ruzą, senatvėje labai panašų į Juozą Balčikonį – tiek išore, tiek sielos vidumi. Daugiau tokių sutikti neteko. Važinėjo dviračiu po apylinkes, žmonės jį laikė keistuoliu, rinko žodžius, upių, pievų, keliukų vardus. Žinia, iš tokio amato pilies prie Neries nepastatysi. Turėjo namus ir daug knygų. Paskui tik knygų. Galiausiai, neliko ir jų. Dalindavo, dovanodavo ką sutikęs, gaudavo lėkštelę sriubos. Sėdime sykį prie stalo abu. Mano Mokytojas godžiai valgo, valgydamas verkia. Krenta ašaros lėkštėn, krenta tiesiai į šaukštą. Mano Mokytojas aiškiai taria žodžius, be vargo galiu jį suprasti. Virpina lūpas, o aš į jas žiūrėdamas mokausi taisyklingos lietuvių kalbos. Mano Mokytojas dabar nieko nerašo, net knygos apie Upytę man neužrašo, drebančiomis rankomis tik šaukštą kelia prie lūpų, srebia savo ašarų sriubą…

Užsklanda

Jau visai pabaigoje, kad būtų stipriau ir tvirčiau, kad įsišaknytų, dera pakartoti tai, ką Valdas Papievis pasakė „Apysakos be pavadinimo“ pabaigoje: „Ten, kažkur aukštybėse, nepalyginti aukščiau už tas dausas, po kurias lakioja paukščiai ir kuriomis plaukia debesys, ir kuriose giedromis naktimis spindi žvaigždės, ištisi žvaigždynų spiečiai, – ten – kažkur – kryžiuojasi ir susipina visų mūsų mintys ir jausmai, ten nėra atskirybių, ten viskas išvien…“ Ir dar jo žodžių radau, negaliu praleisti: „…tai, kas seniausiai žinoma, mums – atradimas, kas nuo kadų kadaise akivaizdu, – stulbinanti naujiena; apgraibomis dūlinėdami, mes štai vėl surandam tuos pačius takus ir kelius, iš kurių andai per savo aklumą išklydom, o gal – jėga, prievarta išstumti buvom. Nerimas ir ilgesys: esame ne namie, esame – pakeliui…“

Komentarai

  • Dėkui už šiltą minčių sudėliojimą Sielai… Sveikatos Jums.

    • Dėkui už šviesias mintis.Retai tokių rasi šiame šiuolaikinio paviršinio vartojimo metu.Stiprybės Jums.

  • ŠVENTOJO JUOZAPO APRAIŠKA- NUORODA 2006 11 01

  • Ačiū už labai gražų straipsnį, šiltus žodžius. Sėkmės Jums!

  • Tikro žmogaus mintys. AČIŪ

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų