-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vis daugiau mokslininkų mėgina rasti atsakymą, ar išties egzistuoja gyvenimas po mirties, o tuo metu tyrėjai renka vis daugiau įrodymų, kad reinkarnacija – tikras, nepramanytas dalykas.
Psichiatrijos mokslų profesorius daktaras Džimas Takeris su savo komanda ištyrė daugiau nei 2 500 atvejų, kai vaikai prisimena savo buvusius gyvenimus. Vienas garsiausių šių dienų reinkarnacijos fenomeno tyrinėtojų teigia, kad pritarimas nėra susiję su jo asmeniniu tikėjimu. Jis viską bando pagrįsti moksliškai, kitaip nė negaištų tam laiko.
Vaikai staiga prabyla niekam negirdėta tolimos šalies kalba, kiti tiksliai nurodo gyvenamąją vietą, artimų žmonių vardus ir kitas svarbias ankstesnio gyvenimo detales. Dž. Takeris pateikia įvairių tyrimų rezultatų, vaikų pasakojimų apie praėjusius gyvenimus ir taip bando patvirtinti ne tik egzistavimą po mirties, bet ir galimybę dar kartą sugrįžti į gyvenimą.
Dažniausiai reinkarnaciją įrodo vaikų atsiminimai iš praėjusių gyvenimų. Žinoma nemažai atvejų, kai 2–6 metų mažyliai pasakodavo, jog jie yra ne jie, o kas nors kitas ir kad jų namai yra visiškai kitoje vietoje. Nors tai gali atrodyti keista ir šiek tiek liguista, tačiau vaikai pateikė konkrečių įrodymų. Jie žinojo apie konkrečioje vietoje gyvenančius arba gyvenusius žmones.
Luizianoje gyvenantis Džeimsas Leiningeris buvo vos dvejų su puse metų, kai pradėjo kalbėti apie savo itin ryškius prisiminimus. Jis visiems pradėjo kartoti, jog yra vyras, vadinamas leitenantu Džeimsu Makrydu Hjustonu.
Džeimsas labai anksti pradėjo domėtis aviacija. Kartą, kai su mama Andrėja Leininger stebėjo, kaip lėktuvas ruošiasi pakilti skrydžiui, ši pajuokavo: „Pažvelk, lėktuvo apačioje pritvirtinta bomba“. Mažasis Džeimsas nesutriko: „Čia ne bomba, o išorinis degalų bakas“.
Žinoma nemažai atvejų, kai 2–6 metų vaikai pasakodavo, jog jie yra ne jie, o kas nors kitas ir kad jų namai yra visiškai kitoje vietoje.
Buvo labai keista, kad mažylis puikiai išmano apie padangių mašinas, turinčias variklius ir sparnus. Retkarčiais Džeimsas sapnuodavo košmarus, todėl mama nusprendė apie juos paklausinėti daugiau. Kartą berniukas po eilinio naktinio košmaro pasakė: „Lėktuvas sudužo, jis dega, žmogus negali iš jo išeiti“.
Gimdytoja paklausė: „Kas tas žmogus?“ Džeimsas nė akimirkos nesudvejojęs pareiškė, jog tas žmogus yra jis pats.
Atlikus išsamesnius atsiminimų tyrimus, berniukas papasakojo apie žmogų, kurio lėktuvas buvo numuštas per Antrąjį pasaulinį karą. Džeimso paklausus, kas gi numušė lėktuvą, mažylis atsakė, kad japonai. Taip pat užsiminė, kad jis pakilo nuo laivo „Natoma“ denio. O paklaustas, kuo vardu buvo numuštojo lėktuvo pilotas, berniukas pareiškė, jog Džeimsas Hjustonas.
Vėliau, analizuojant istorinius dokumentus, buvo nustatyta, jog lėktuvą, pilotuojamą Džeimso Hjustono, iš tiesų numušė japonai ir kad paskutiniam skrydžiui jis pakilo nuo „Natoma“ denio!
Mažasis Džeimsas taip pat pasakojo apie savo bičiulį Džeką Larsoną. Netrukus paaiškėjo, kad ir „Natoma“, ir Dž. Larsonas išties egzistavo. Berniukas užsiminė, kad Dž. Hjustonas turi seserį Anę. Ir iš tikrųjų pastaroji buvo Pensilvanijoje gyvenusio Dž. Hjustono sesuo. Anė iš nuostabos neteko žado – jai buvo suteikta galimybė pamatyti savo brolio reinkarnaciją. Po susitikimo moteris teigė, jog berniukas šnekėjo labai įtikinamai ir kad pasaulyje nėra būdų, kaip sužinoti visa tai, apie ką jis kalbėjo.
Beje, Džeimsas neslėpė, kad pats išsirinko sau tėvus. Taip pat užsiminė apie vietą, kur gimdytojai leido medaus mėnesį prieš jam gimstant.
Mažojo Kamerono Makaulio iš Glazgo miesto, Jungtinės Karalystės, istorija plačiai nuskambėjo ir vis dar skamba žiniasklaidoje. Kameronas buvo paprastas šešiametis berniukas, nuolat kalbantis apie savo mamą ir namus, kuriuose jis gyvena. Jis mėgo piešti savo namus – baltą namą, stovintį pakrantėje. Tiesa, berniukas pasakodamas apie savo šeimą kalbėjo visiškai apie kitus žmones nei jo tikrieji tėvai. O ir namas, kurį jis piešdavo, buvo už 160 mylių nuo tos vietos, kur jis gyvena, ir nėra niekada ten buvęs. Kameronas buvo įsitikinęs, kad jo tikroji šeima yra visiškai kiti žmonės ir jie nerimauja, kadangi jis yra dingęs be žinios.
Kamerono mama Norma sakė: „Vos tik Kameronas ėmė kalbėti, jis pradėjo pasakoti apie savo tikruosius namus, esančius Baros saloje. Jis pasakoja apie savo tėvus, kaip mirė jo tėtis, apie brolius ir seseris. Galiausiai mes turėjome pasiimti jį ir nuvežti į tą vietą, apie kurią jis vis pasakoja. Tai buvo įspūdinga patirtis.“
Berniuko kelionė į praeito gyvenimo namus buvo filmuojama televizijos dokumentikos kūrėjų. Norma tikino, jog nei ji, nei Kamerono tėtis niekada nėra buvę Baros saloje. Mama neslėpė, jog iš pradžių sūnaus istorijas palaikė lakios fantazijos vaisiumi. Tačiau kai šeima nekreipė dėmesio į jo pasakojimus, berniukas tapo labai piktas. Jis vis bandydavo paaiškinti, kad jam čia ne vieta ir jo laukia jo tikruosiuose namuose.
Kai Kameronas pradėjo eiti į darželį, jo auklėtoja pasikvietė mamą pasikalbėti. Ji papasakojo viską, ką darželyje kalba Kameronas. Jis esą nenustoja pasakoti apie jo namus, esančius Baros saloje.
„Jis papasakojo viską apie save, tačiau jis nepaminėjo nei manęs, nei mūsų šeimos. Jis skundėsi, kad mes turime tik vieną tualetą, nes Baroje jis turėjo tris. Jis verkė, nes jo mama mano, kad jis yra dingęs, ir jis nori pranešti jai, kad jam viskas gerai“, – pasakojo Kamerono mama Norma.
Kameronas, ko gero, niekada nebūtų nustojęs kalbėti apie savo ankstesnius namus – ką jie veikė, kur jie buvo, kaip jis pro savo langą žiūrėdavo į lėktuvus, besileidžiančius tolumoje. Jis netgi pasakė, kad jo tėčio vardas Šeinas Robertsonas ir kad jis mirė, nes „nepasižiūrėjo į abi puses“. Norma sakė mananti, jog Kameronas turėjo omenyje, kad jo tėtis buvo partrenktas mašinos, kai bandė pereiti per gatvę, bet berniukas niekada to nepatvirtino.
Vieną dieną Kamerono mokytoja papasakojo apie dokumentikos kūrėjų kompaniją, kuri ieško žmonių, prisimenančių savo buvusį gyvenimą. Ji pasiūlė šeimai į juos kreiptis. Kartu su Kameronu ir jo mama į Baros salą vyko ir vaikų psichologas daktaras Džimas Takeris.
„Kai nusileidome saloje, į tokį patį paplūdimį, apie kokį vis pasakodavo Kameronas, jis atsisuko į mane ir pasakė: „Dabar manimi tiki?“ Kai išlipo iš lėktuvo, jis iškėlė rankas į dangų ir suriko: „Aš grįžau“. Jis buvo pasakojęs apie savo tikrąją mamą, kuri turi rudus plaukus. Jis tikino, kad ji man patiks, kaip ir aš jai. Jis taip pat pasakodavo apie didelę knygą, kurią jis mėgdavo skaityti. Pasak jo, ta knyga buvo apie „Jėzų ir Dievą“, nors mūsų šeima nebuvo religinga“, – neįtikėtinus faktus pasakojo Kamerono mama Norma.
Dokumentinio filmo kūrėjai ėmė ieškoti Kamerono praeities. Jie susisiekė su paveldo centru ir pasiteiravo apie Robertsonų šeimą, kuri gyvena baltame name paplūdimyje su vaizdu į įlanką. Jie tikino nežiną tokios šeimos.
„Mes važinėjome aplink salą, bandydami pamatyti tą namą, bet mums nesisekė. Tada prisiminėme, kaip Kameronas pasakodavo apie besileidžiančius lėktuvus, kuriuos matydavo pro savo langą. Pasirodo, mes važiavome ne į tą pusę“, – prisiminė Kamerono mama.
Vėliau šeimai į viešbutį paskambino iš paveldo centro ir patvirtino, jog išsiaiškino apie Robertsonų šeimą, gyvenusią baltame name šalia įlankos. Berniuko mama pasakojo, jog nieko nesakė Kameronui. Tiesiog važiavo į tą pusę, kur manė, yra namas, ir žiūrėjo kas gi nutiks. Sūnus namą pažino iš karto. Buvę namų savininkai jau buvo mirę, tačiau namo prižiūrėtojas įleido Kameroną į vidų. Namuose buvo daugybė kambarių. Visus juos Kameronas gerai žinojo. Jis parodė savo kambarį, taip pat visus tris tualetus, esančius namuose. Tyrėjai taip pat susisiekė su Robertsonų šeimos giminėmis. Juos aplankė, tačiau jie negalėjo rasti jokių Robertsonų šeimos nuotraukų.
Mama Norma neslėpė, jog Kameronas buvo labai nuliūdęs dėl to. Grįžęs namo jis nebebuvo toks, koks būdavo anksčiau. Nebekalbėdavo apie savo namus Baroje su tokiu ilgesiu, su kokiu kalbėdavo iki kelionės. Berniukas net trejus metus pasakojo tą pačią istoriją ir niekada nenukrypo nuo jos teiginių. Tačiau jam paaugus, Baros prisiminimai ėmė trintis iš atminties.
Australijoje gyvenantis Deividas Kembelas viešai pareiškė, kad jo ketverių metų sūnus Bilis įsitikinęs, jog į jį reinkarnavosi princesė Diana. Tai apskriejo visą britų žiniasklaidą. Vyras atskleidė ir daugiau įdomių detalių apie berniuko pasakojimus – norėdama išsiaiškinti tiesą, Kembelų šeima netgi atliko testą ir patikrino berniuko žinias apie 1997 metais Paryžiuje žuvusią princesę. Visų nuostabai, atsakydamas į klausimus, Bilis nė karto nesuklydo.
„Mes atlikome testą. Sudėjome nuotraukas su visomis pilimis, tarp jų ir Balmoralo, Vindzoro, ir paklausėme, kuri iš jų buvo tavo? Ir jis iškart atsakė, kad ši“, – berniukui parodžius į Balmoralo pilį stebėjosi vyras. Būtent šioje škotiško stiliaus pilyje princesė Diana su kitais karališkosios šeimos nariais leisdavo laisvalaikį. Toje pačioje pilyje ji praleido ir medaus mėnesį su princu Čarlzu. Nors berniukas teisingai parodė vienos iš garsiausių pasaulio moterų pilį, tiek tėtis, tiek mama Liza vis dar sunkiai tiki teiginiais, kad praeitame gyvenime jų sūnus buvo princesė Diana. Viskas prasidėjo, kai kažkas Lizai Kembel davė kortelę su princesės Dianos atvaizdu. Bilis, kuriam tuo metu buvo dveji, pasakė „Žiūrėk! Čia aš, kai buvau princesė“. Vyras su žmona neturėjo nė žalio supratimo, iš kur jų mažametis berniukas žino tiek daug apie karališkąją šeimą ir ypač apie princesę Dianą. Šeima negalėjo patikėti berniuko išprusimu, žinant, kad jie beveik nekalbėdavo apie karališkosios šeimos narius ir jų istoriją. Pora dar labiau nustebo, kai sūnus pradėjo pasakoti apie princesės brolį Džoną, kuris mirė 1960 metais. Berniukas pasakojo, kad turėjo brolių ir seserų, todėl D. Kembelas, nežinodamas, kas yra Džonas, į paieškos sistemą „Google“ įrašė princesės brolio vardą. Šeima apstulbo sužinojusi, kad princesė tikrai turėjo brolį, kuris mirė metai prieš Dianos gimimą. Tad norite tikėkite, norite ne.
JAV mokslininkas, psichologijos daktaras, hipnoterapijos specialistas, universitetų dėstytojas Maiklas Niutonas yra įsitikinęs, kad vaikai gali būti net savo tėvų tėvais. Tokią hipotezę jis iškėlė, kai susipažino su Gaso Ortego atveju. Viskas prasidėjo, kai Ronas Ortegas keitė sauskelnes savo dar nė dvejų nesulaukusiam sūnui Gasui. Tada Gasas tėčiui pasakė keistą frazę: „Kažkada ir aš tau keičiau vystyklus“.
Amo netekęs vyras nusprendė pasidomėti, ką jo sūnus turi omenyje. Ronas parodė sūnui kelis savo šeimos nuotraukų albumus. Rodant eilinę nuotrauką Gasas bedė pirštu į jauną vyrą ir pasakė: „O čia aš“. Keisčiausia, kad tas vyras buvo Rono tėtis, Gaso senelis vardu Augustas, kuris mirė, kai Gasas dar net nebuvo gimęs. Gasas ne tik atpažino save praeitame gyvenime, tačiau papasakojo ir daugiau detalių, kurias sugebėjo prisiminti. Vienoje nuotraukoje pamatęs automobilį pasakė, kad tai kažkada buvo jo pirmasis automobilis. Ir iš tiesų, tai buvo pirmoji transporto priemonė, kurią kažkada nusipirko Augustas Ortegas.
Iki tol, kol paaugo, Gasas dažnai kartodavo, kad jo sesuo mirė. Nors šiame gyvenime berniukas sesers neturėjo, tačiau senelio sesuo išties žuvo tragiškai. Tokių dalykų berniukui niekas nepasakojo, o kai klausdavo jo, iš kur jis tai žino, jis atsakydavo, kad tiesiog prisimena ir tiek.
Maiklas Niutonas, kuris tyrė šį unikalų atvejį, teigia, kad berniuko prisiminimai apie ankstesnį gyvenimą galutinai užsimiršo, kai jam sukako penkeri. Tyrėjas daro išvadą, kad vaikai, kurie prisimena ankstesnius gyvenimus, dažniausiai viską užmiršta apie 5–6 savo gyvenimo metus, kai prioritetu tampa dabartinis jų gyvenimas.
