Ant sienų surašyta Ramygalos istorija

• Sekundė
• Kultūra
• 2016.09.23 11:30

Panevėžio rajono teritorijoje yra tik vienintelis miestas – Ramygala.

Senų fotografijų stende matyti ir mažieji Ramygalos arkliukai.

Ką naujo galima pasakyti apie Ramygalą? Atrodo, visi su ja gerai susipažinę, ne kartą čia lankėsi, su vietiniais bendravo, šventėse dalyvavo, rašinius apie šį vienintelį rajono miestą skaitė.

Dažnas žino, kad senoji šio miesto dalis ypatinga – dėl savito gatvių tinklo, statybos elementų, aikštės plano ji buvo paskelbta urbanistikos paminklu. Tai reiškia, jog ši vietovė turi ypatingą istorinę ir kultūrinę reikšmę.

Ramygala garsi Švento Jono Krikštytojo bažnyčia, senuoju malūnu, gardžiais vietinės kepyklos kepiniais, vieninteliu rajone išlikusiu knygynu, žmonėmis ir, žinoma, savo unikaliuoju Ožkų paradu.

Kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė sako, kad daugybę žiūrovų ir gausų dalyvių būrį sutraukianti šventė šiemet vyko jau septintą kartą, kaip ir kiekvienas metais, per didžiąją Ramygalos miesto šventę.

Šiemet Dėmytės vardu šaukiama ožkelė tapo grožio konkurso nugalėtoja ir pelnė garbingą karališkosios ožkos titulą. Jos šeimininkas, garbaus amžiaus veterinaras Ferdinandas Petkevičius, su savo augintinėmis dalyvavęs ir anksčiau vykusiuose konkursuose, sako, jog juose dalyvaus, kol bus gyvas. Jam labai svarbu, kad konkursas skatina žmones atkreipti dėmesį į šį ypatingą, protingą, naudingą gyvūną – juk ožka viena pirmųjų buvo prijaukinta, visada buvo šalia žmogaus, gelbėjo nuo bado.

Ramygala seniai žinoma kaip kraštas, kuriame auginta labai daug ožkų.

Supama pelkių

L. Kubiliūnienė pasakoja, kad tų ožkų čia būta daug ne be priežasties. Ramygalos kraštas pelkėtas, iki visuotinės melioracijos tiesiog skendėjo balose. Ganyklų, pievų buvo mažai, tad karves išlaikyti, jas ganyti, šienu aprūpinti nebuvo taip paprasta. O štai ožkelės – kitas reikalas. Jos buvo pagrindinės maitintojos.

Ir dar vienas išskirtinis Ramygalos praeities bruožas – čia laikyti arkliai buvo mažųjų veislės, žemi, lengvi, kad juos būtų lengviau išmaitinti, kad pelkėtomis vietovėmis žingsniuodami neklimptų.

Su tais arkliukais ir į Panevėžio ar kitus turgus ramygaliečiai važiuodavo. Būdavo, kad jiems atvažiavus į turgų kiti juokdavosi, sakydavo: „Ko čia su ožkomis važinėjate, ar arklių neturite?“

Nors aplinkinės pelkės jau numelioruotos, pasikeitė krašto vaizdas, o ir ūkininkavimo galimybės visai kitos, ožkos vardas prie Ramygalos prilipęs taip ir liko. O dabar, ėmus rengti ožkoms skirtas šventes, ir dar labiau pritiko.

Ramygaliečių suneštomis sagomis apkaltas pastatas pradėtas vadinti sagų namu.

Ramygala – senas miestas. Kaip sako kultūros centro direktorė, nuo pirmo rašytinio jos paminėjimo Livonijos kronikose praėjo 646 metai.

16 amžiaus pradžioje jau buvo minimas Ramygalos dvaras ir miestelis. Tuo metu jame buvo parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Raguva, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge.

Kalbant apie svarbesnius praeities įvykius, žinoma, kad Ramygala patyrė net septynis didelius gaisrus – 1616, 1702, 1846, 1883, 1901, 1902 ir 1930 metais.

Dar žinoma, kad 1781 metais Ramygaloje pradėjo veikti parapinė, o 1852 metais įsteigta valdiška mokykla. 1918 metais atsirado progimnazija, vėliau gimnazija, nuo 1949 metų tapusi vidurine mokykla, o 2005-aisiais vėl gimnazija.

Nuo 1950 metų Ramygaloje veikia vaikų darželis. Dabar jis vadinasi „Gandriukas“.

Nepamiršti gandrai

Gandras Ramygaloje ne šiaip sau paukštis. Jis – dar vienas šio miesto simbolių. Ne veltui jo atvaizdą galima sutikti įvairiose vietose – nupieštą, nulipdytą, iškaltą. Gandras puikuojasi ir Ramygalos herbe bei jos vėliavoje.

L. Kubiliūnienė pasakoja, kad herbui jis pasirinktas kaip žaliojo krašto,– kokia buvo ir yra Ramygala, paukštis. Juk kol aplink plytėjo pelkės, jose buvo gausu laukinės gyvūnijos, ypač gandrų, kurie Lietuvoje laikomi darnios šeimos, meilės gimtajam kraštui – juk kasmet namo sugrįžta – simboliu.

Ramygalos vėliavoje kartu su herbu kampuose pavaizduotos pasagėlės primena tą kadaise ožka vadintą arkliuką, kuris ne ką mažiau nusipelnęs būti įamžintas negu ožka.

Kultūros centro direktorė pasakoja, kad svarstant, ką vaizduoti herbe, pirmiausia, be abejo, buvo kilusi mintis apie ožkelę, bet kažkaip nei ožka, nei ožys nelabai pritiko. Tad ir buvo apsistota prie gandro.

Tokių miesto simbolių Ramygaloje nemažai.

Įdomūs gandrai nutūpė ir ant aukšto suolo, stūksančio prie kultūros centro – tai žinomų rajono tautodailininkų Sauliaus Kronio ir medžio drožėjo Edvardo Tito įgyvendinta idėja.

Meilės suoliuku pavadintas kūrinys, pasirodo, turi ir stebuklingų galių.

„Ant to suolelio sugebėjusi užlipti ir bent tris minutes pasėdėjusi pora niekada neišsiskirs ir bus laiminga. Vienišojo laukia sunkesnė užduotis: užsikorus ant suolelio reikėtų pasėdėti ant jo tris dienas – tuomet ką norės, tą ir suvilios. Vaikelio norintiesiems susilaukti reikia, užlipus ant suolelio, pasakyti apie tai paukščiui“, – juokiasi L. Kubiliūnienė.

Ramygaloje gausu įvairių paminklų. Yra medžio drožinių miesto parke, šalia bažnyčios stovi juodo granito paminklas 1919 metų kovose su bolševikais žuvusiems savanoriams, o centrinėje miesto aikštėje – paminklas sovietinio genocido aukoms atminti. Jį puslankiu juosia granitinė sienelė su žuvusiųjų pavardėmis.

Toje vietoje, kur dabar stovi šis paminklas, pokariu būdavo sumetami žmonių lavonai.

2003 metais atidengtame paminkliniame akmenyje įamžintos dvi svarbios datos: 1370-ieji, Ramygalos vardo pirmasis paminėjimas, bei 2003-ieji, miesto herbo patvirtinimo data.

Senojoje sinagogoje

Kultūros centro direktorė L. Kubiliūnienė kviečia pasivaikščioti po Ramygalą. Einant rudeniškomis miesto gatvėmis į akis krinta ant pastatų sienų iškabinti neįprasti plakatai su užrašytais Ramygalos istorijos faktais. Minimi svarbiausi miesto įvykiai, pavaizduota legendomis apipinta praeitis, pateikti įdomūs pasakojimai ir apie dabartį.

Nuo pat autobusų stoties einant centro link ir ant privačių namų, ir ant seniūnijos, parduotuvių, įstaigų sienų matyti ranka rašyti, piešti didžiuliai lakštai „Ramygala laiko tėkmėje“.

Daug faktų šiam projektui pateikė Ramygalos gimnazijos kraštotyros muziejaus vadovė Irena Zubauskienė. O apsilankius šios moters vadovaujamame muziejuje dar daug ką apie Ramygalą galima sužinoti.

Atnaujintuose žydų maldos namuose įsikūręs Ramygalos kultūros centras.

Miestą puošiančius ir informaciją teikiančius stendus rašė ir apipavidalino pati kultūros centro direktorė. Jie čia atsirado tada, kai Ramygala buvo paskelbta Lietuvos kultūros sostine – 2010 metais.

Kaip sako L. Kubiliūnienė, tais metais įgyvendinta daug puikių projektų, būta įdomių renginių, mieste atsirado naujų akcentų.

Štai centre esančio pastato languose sukabintos išdidintos senosios praeities nuotraukos – jose matyti ir daug ožkų, ir mažų arkliukų, ir mieste prieškariu gausiai gyvenusių žydų tautybės žmonių.

Ištikus holokausto tragedijai žydų Ramygaloje nebėra – tik jų kapinės ir išlikusi senoji, prieš 125 metus statyta sinagoga.

Dabar ji sutvarkyta, atnaujinta, jos paskirtis visiškai kita, čia įsikūręs kultūros centras. Jo atidarymas vyko šių metų birželio mėnesį.

L. Kubiliūnienė pasakoja, kad prieš 55 metus buvusiuose žydų maldos namuose taip pat buvo įrengti kultūros namai. Laikui bėgant sąlygos dirbti ir kurti nebuvo labai geros. Laimė, pastatas dabar sutvarkytas. Kol vyko renovacija, teko glaustis įvairiose nepritaikytose patalpose.

Užtat dabar kultūros centras modernus ir dailus. Tik, kaip sako direktorė, vietos jame jau per mažai – labai daug ramygaliečių aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose. Kas groja, kas dainuoja, šoka, lanko meno būrelius, užsiima dailės terapija ir pan.

Kultūros centras organizuoja daug įdomių švenčių. Viena iš jų – populiarusis respublikinis modernaus meno festivalis „Keturiese“, vykstantis jau šešiolika metų. Šiemet spalio pabaigoje į Ramygalą taip pat sugužės gausus meno mylėtojų būrys iš visos šalies. Šiame festivalyje po keturis – būtinai tiek – bet kokios meno rūšies atstovus gali pristatyti savo kūrybą.

Renginiai labai įdomūs: po keturis pasirodo muzikantai, dainininkai, šokėjai, dizaineriai, keturi dailininkai tapo po paveikslą, keturi poetai gali deklamuoti savo eiles, keturi aktoriai parodyti spektaklį.

Renginį simbolizuoja prie centro stovinti didžiulė kėdė, tiksliau, jos keturios tvirtos kojos puikiai išlaiko ne tik kėdę, bet ir ant jos sėdinčiuosius.

Prie sagų namo

Atvykusi į Ramygalą „Sekundė“ šį kartą nekalbino gyventojų, tiesiog dairėsi po miestą, stengėsi pamatyti svarbiausius, vietinių akims jau įprastus, o atvykėliams netikėtus, įdomius akcentus. Įdomu buvo atkreipti dėmesį į gražiausiais piešiniais puoštas šiukšliadėžes, vėliavėles prie stulpų su gandrais ir kt.

Laisvės aikštėje – malonus ramygaliečių poilsis.

Paėjus kiek toliau nuo centro žvilgsnį patraukė prie gatvės stūksantis senas, pakrypęs namas išpieštomis langinėmis.

Pasirodo, čia garsusis Ramygalos sagų namas. Jo sienos apkaltos įvairiausiomis sagomis. Tai taip pat dar kultūros sostinės metų palikimas.

Direktorė pasakoja, kad seną namą papuošti sumanę bendruomenės žmonės prisirinko įvairiausių sagų ir visi kartu, surengę draugišką akciją, ėmėsi vinimis tas sagas prie namo sienų kalti. Kas dalyvavo, dar atsimena, koks smagus procesas buvo. Puošyba vėliau buvo papildyta keramikų būrelio pagamintomis specialiomis sagomis.

„Atrodo, nieko tokio, tik žaidimas, bet žmonėms buvo įdomu. Ir dabar dar praeidami stabteli, pasižiūri, prisimena, kokias sagas prikalė, kartais, tinkamos sagos namie pasigedę, atėję pasiima, kitą jos vietoje prikala“, – pasakoja L. Kubiliūnienė.

Nuomojamos knygos

Apsilankius Ramygaloje smalsu užsukti ir į knygyną, kuriame teikiama reta paslauga – išnuomojamos paskaityti naujos knygos.

Kaip sako knygyno savininkė Žaneta Dangveckienė, naujienomis besidomintys skaitytojai teiraujasi, ar nėra vienokios ar kitokios knygos. Biblioteka dar jos negavo, o paskaityti norisi.

Prie pastatų sienų pritvirtintuose stenduose aprašyti svarbiausi Ramygalos gyvenimo faktai.

Savaitei už 70 centų knygą galima išsinuomoti ir perskaičius, žinoma, švarią, tvarkingą atgal atnešti. Paskui ji bus arba kitam nuomojama arba – jau pigiau – parduodama.

Į knygyną žmonės gali atnešti ir jiems nebereikalingas knygas. Jos sudedamos kampelyje į tam skirtą vietą ir norintieji gali išsirinkti bei nemokamai pasiimti. Knygomis besidominčių ramygaliečių nemažai, net savotiškas knygyno skaitytojų klubas susibūrė.

Per vieną pusdienį visko Ramygaloje ir nepamatysi. Juk čia yra ir gražus parkas, dar tebeveikiantis malūnas, daug vaizdingų, tvarkingų kampelių, galima sutikti daug gabių, darbščių, įdomių žmonių. Malonus susitikimas su jais dar laukia.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Austėjos BANKAUSKAITĖS nuotr.

• Sekundė
• #Aukštaitijos Senvagė