-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečio tikslas – įkopti į aukščiausias visų septynių žemynų viršukalnes.
Įveikus Everestą, nuo savojo tikslo jį teskirs tik paskutinis – aukščiausias Antarktidos kalnas.
Vyras šypsosi, kad nebus pirmasis lietuvis, įveikęs septynias aukščiausias viršukalnes, tad metęs sau ir kitą iššūkį – būti pirmuoju, perplaukusiu septynis didžiausius pasaulio sąsiaurius.
J. Narkevičius skaičiuoja, kad pasiruošti pasaulio stogo šturmui liko geros keturios savaitės.
Jau balandžio pabaigoje jis turi būti kitoje pasaulio pusėje – Himalajuose.
Pasak jo, jau dabar būtų gerai ten įsikurti, tačiau turint šeimą, verslą, tam tikrų įsipareigojimų, negalintis sau to leisti, tad ruošiasi namuose: miega ne savo minkštoje lovoje, o hipoksinėje palapinėje, kur pučiamas išretintas deguonis.
Taip pat kasdien bėga ant takelio su specialia išretinto deguonies kauke, kad organizmas kaip įmanoma labiau prisitaikytų prie pasikeitusių klimato sąlygų.
Ir bent kelias valandas per dieną – daug fiziškai sunkių, kartais net alinančių treniruočių.
„Be adrenalino negaliu gyventi. Negaliu tiesiog nurimti vietoje.“
J. Narkevičius
J. Narkevičiaus teigimu, kuo geriau dabar paruoš savo organizmą, tuo pačiam bus lengviau kalnuose.
Į aukščiausią pasaulio viršukalnę jis leisis ne vienas, o su dar trimis bičiuliais: jau nemažos patirties turinčiu Tadu Jeršovu, Nerijumi Pranckevičiumi ir garsiuoju keliautoju Aurimu Valujavičiumi.
„Jau ne kartą kartu kopėme į kalnus, tad žinau, kad vienas kitu galime pasitikėti net ir sudėtingiausiomis situacijomis“, – sakė panevėžietis.
Panevėžietis užsibrėžęs tikslą užlipti į kiekvieno žemyno aukščiausią viršukalnę – jau yra įkopęs į Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Afrikos, Europos ir Okeanijos aukščiausias viršukalnes. Beliko dvi – aukščiausias pasaulio kalnas Everestas ir Antarktidos Vinsono masyvas. J. Narkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
J. Narkevičiaus teigimu, iki šiol didžiausias iššūkis buvo gauti leidimus, mat lietuviai suplanavo į Everestą kopti iš kitos, Tibeto ir Kinijos pusės.
Daugiau kaip penkerius metus niekam nebuvo leista kopti iš šios pusės.
„Ši pusė sužavėjo tuo, kad joje nėra Khumbu ledyno kaip lipant iš Nepalo pusės. Tai milijonai tonų ledo ir jis bet kada gali pajudėti. Prie šio ledyno daugiausia ir įvyksta tragiškų žūčių. Kopti iš Nepalo pusės nenorėjome ir todėl, kad išduodama begalė leidimų, tad kopia net ir tie, kurie neturi jokios alpinizmo patirties. Galite tik įsivaizduoti, kokios sąlygos kopti, kai vienu metu pajuda apie 300-400 alpinistų“, – pasakoja panevėžietis.
J. Narkevičius sako ilgą laiką vengęs Everesto būtent dėl minios žmonių ir visai beprasmių jų mirčių.
Ties viršukalne, kur aukštis pasiekia 8000 metrų, prasideda vadinamoji mirties zona. Ji taip vadinama ne tik dėl visiškai išretėjusio oro, bet ir sudėtingų sąlygų – čia apsilenkti itin komplikuota, o kai lipa keli šimtai alpinistų, didelė nelaimių tikimybė, ypač jei atsiranda tokių neva didvyrių, kurie rizikuoja keliauti be deguonies.
„Tik laiko klausimas, ar spėsi nusileisti nuo viršūnės. Niekada nesi tikras, kaip tavo organizmas sureaguos, nes aukščiau mirties zonos žmogus negali išgyventi. Kad ir kaip baisiai skambėtų, bet tenka apeiti mirusiųjų kūnus. Kartą vienu metu šioje mirties zonoje mirė net vienuolika alpinistų, laukdami savo eilės užkopti į viršukalnę. Žinoma, kai kurie viršūnę pasiekia ir be deguonies, bet tokių alpinistų – vienetai. Mes nerizikuosime ir keliausime su deguonies balionais: suprantame, kad smegenų pakitimai būna negrįžtami“, – apie laukiančius iššūkius pasakoja alpinistas.
Panevėžiečio teigimu, Kinijos kalno pusėje per metus išduodama mažiau nei šimtas leidimų, todėl bent jau su kitais alpinistais nereiks stumdytis. Vienas iš reikalavimų kopiantiesiems – turėti savo vietinį šerpą, savotišką gidą, be jo tiesiog negalima pradėti kelionės. Taip pat privalu pasiekus septynių kilometrų aukštį naudoti papildomą deguonį. Gerai ir tai, kad šia puse neleidžia kopti patirties neturintiems alpinistams.
„A. Valujavičius daug kur keliavęs, bet neturėjo kopimo patirties, tad teko įlipti į Akonkagvos viršukalnę – aukščiausią pietų pusrutulio kalną, kad galėtų įrodyti savo galimybes. Žinoma, šiaurinė siena yra šaltesnė, statesnė, sunkiau įveikiama. Gal fiziškai bus sunkiau, bet tikrai saugiau“, – pabrėžė J. Narkevičius.
Alpinisto teigimu, nors visi keturi savo kelionę į aukščiausią viršukalnę pradės kaip komanda, bet kiekvieno alpinisto tempai ir galimybės skirtingi, tad sunku suplanuoti, ar visi keturi vienu metu pasieks Everesto viršukalnę.
„Jeigu mums keturiems pavyks pasiekti Everesto viršūnę, tai bus tikriausiai masiškiausias lietuvių kopimas. Bet neperšokus griovio negali sakyti op“, – šypsosi J. Narkevičius.
Himalajų kalnai Justui savotiškai brangūs ir tuo, kad būtent juose prieš maždaug ketverius metus ir užgimė jo meilė kalnams. Tąkart pabandė tiesiog užkopti į bazinę Everesto stovyklą, bet kelionės metu suprato, kad norisi gerokai daugiau.
„Tos kelionės net negalėčiau vadinti kopimu, tai buvo labiau pasivaikščiojimas. Kalnų didybė mane pavergė. Supratau, kad vien kopti man neužtenka, norisi ir rezultato – pasiekti viršūnę. Taip netikėtai mano gyvenime atsirado alpinistų bendruomenė, dalijimasis patirtimi ir nuostabios kelionės kartu. Nepale įsimylėjau kalnus, be jų nebegaliu“, – kalba J. Narkevičius.
Kalnai, Justą pavergę savo didybe, gali būti ir labai pavojingi, ką savo kailiu patyrė ir jis pats. Kalnuose nuo fizinio išsekimo gali apleisti ne tik jėgos. Didžiulis šaltis, net akių raineles pradeginanti saulė – dar palyginti smulkmenos prieš kitus netikėtus pavojus, kaip sniego lavina ar ledo plyšiai. Net ir labai patyrę alpinistai ne visuomet geba pamatyti ledo plyšius – paprastai jie padengti plonu sniego sluoksniu.
„Pamenu, prieš lipdami į Monblaną darėme aklimatizacijos žygį Alpėse. Ėjome trise ir vienas iš mūsų alpinistų ėmė čiuožti nuo kalno. Buvome susirišę ta pačia virve, kadangi buvau paskutinis, man pavyko ledkirčiu sustabdyti kritimą, niekas neužsimušė, bet koją išsisukau. Tų traumų kalnuose buvę nemažai“, – pasakoja J. Narkevičius.
Kiekvienas kalnas, anot alpinisto, sudėtingas, todėl prieš kopiant būtina padaryti namų darbus – labai gerai įvertinti, kokių staigmenų gali tikėtis. Ir besąlygiškai pasitikėti žmogumi, su kuriuo eini, nes kartais viską lemia tik akimirka.
„Jei einant kalno ketera vienas pradeda slysti, turi šokti į priešingą pusę. Reikia turėti ne tik žinių, bet ir gebėti tokiose kritinėse situacijose išlaikyti šaltą protą, žaibiškai priimti tinkamus sprendimus. Bet kad ir kokie pavojingi būtų kalnai, jų trauka milžiniška. O Everestas visą laiką buvo mano svajonė. Norisi patirti tą jausmą, kad virš manęs – tik dangus, daugiau nieko aukščiau nebėra“, – šypsosi panevėžietis.
Panevėžietis užsibrėžęs užlipti į kiekvieno žemyno aukščiausią viršukalnę – jau yra įkopęs į Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Afrikos, Europos ir Okeanijos aukščiausias viršūnes.
Beliko vos dvi – aukščiausias pasaulio kalnas Everestas ir Antarktidos Vinsono masyvas.
„Jei šiemet pavyks įveikti Everestą, kitąmet norėčiau kopti į aukščiausią Antarktidos kalną. Jis nėra sudėtingas, bet ten 60 laipsnių šaltis, daug sniego ir prasta logistika. Labai norėčiau pasiekti ir Pietų ašigalį. Bet jei ir pavyks pasiekti savo tikslą, kalnų niekuomet nemesiu“, – artimiausiais planais dalijasi J. Narkevičius.
Everesto viršukalnė nėra vienintelis šių metų J. Narkevičiaus tikslas.
Ekstremalas ruošiasi ir dar vienam iššūkiui – įveikti septynis pasaulio sąsiaurius.
J. Narkevičius jau tapo pirmuoju lietuviu, pernai perplaukusiu Gibraltaro sąsiaurį, kuris skiria Europą ir Afriką. Tą jis padarė be hidrokostiumo. 16 kilometrų atstumą, vietomis vos 10 laipsnių šaltumo vandenyje, panevėžiečiui pavyko nuplaukti per 5 valandas.
Pirmasis iš lietuvių jis įveikė ir Bonifacijaus sąsiaurį, taip pat panevėžiečiui pakluso Bosforo sąsiauris.
O šiemet panevėžietis nusiteikęs mesti iššūkį Lamanšui.
„Panevėžietis Vidmantas Urbonas du kartus bandė perplaukti Lamanšo sąsiaurį, bet dėl blogų oro sąlygų plaukimą teko nutraukti. Kitas bičiulis Lamanšo neįveikė ištikus hipotermijai. Tikriausiai ne veltui Lamanšas dažnai vadinamas plaukikų Everestu“, – apie rugsėjį laukiantį dar vieną iššūkį kalba J. Narkevičius.
Lamanšo sąsiauris – judriausias laivybos koridorius pasaulyje.
Jis pasižymi ir klastingomis srovėmis, o vandens temperatūra retai būna aukštesnė nei 15 laipsnių. Nors trumpiausias atstumas tarp dviejų krantų vos 32 kilometrai, dėl srovių ir potvynių gali tekti įveikti beveik dvigubai ilgesnį kelią.
„Didžiausias iššūkis bus 15–16 laipsnių temperatūra, o plauksiu be hidrokostiumo ar kitų pagalbinių priemonių. Suprantu, kad tik su glaudėmis ir akinukais tikrai bus ką veikti. Nuplaukti atstumą viena, bet prisitaikyti prie šalčio – visai kas kita. Dar turiu laiko užsigrūdinti. Bandau ištampyti tas žmogaus galimybių ribas“, – šypsosi J. Narkevičius.
O prieš Lamanšą panevėžietis planuoja įveikti ir kiek šiltesnį Katalino sąsiaurį – iš Katalino salos į Kaliforniją, kur didžiausias išbandymas bus nesusidurti su čia plaukiojančiais baltaisiais rykliais.
„Kiti juokiasi iš manęs, kad esu savęs kankintojas. Tie visi ištvermės sportai tikrai reikalauja maksimalaus savęs atidavimo, treniruotės alinančios, bet man smagu sau mesti iššūkį. Visą gyvenimą buvau maksimalistas, man būtina išsikelti tikslą ir jo atkakliai siekti. Savęs vertimas išlipti iš komforto zonos yra tikrasis gyvenimo variklis“, – įsitikinęs panevėžietis.
Nuo pat vaikystės aktyviai sportavęs panevėžietis žino, kaip svarbu save ugdyti ir auginti, o tokie iššūkiai – labai svarbi asmenybės augimo dalis.
„Visą gyvenimą aktyviai sportavau, buvau kovos menų meistras, bet atsiradus šeimai supratau, kad užteks laužyti kaulus. Visgi be adrenalino negaliu gyventi. Negaliu tiesiog nurimti vietoje, man būtina kažkur išlieti energiją. O tokie išmėginimai padeda pažinti ne tik save, bet ir pasaulį, kelionės siekiant savo tikslų atskleidė, kad pasaulis išties beprotiškai gražus ir įvairus“, – sako J. Narkevičius.
J. Narkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos
