-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vladas Norvilas – Panevėžyje gyvenantis Žemaitijos bajoras. Vyriškis šypsosi, kad bajoras jis tik tik pagal dokumentą, pakabintą ant svetainės sienos.
Pats prisistato tikrų tikriausiu tarnu. Šis 70-mečio gyvenimas sukasi apie 35-erių dukrą Giedrę. Įpusėjusi ketvirtą dešimtį Giedrė visa savo esybe, anot tėvo, tebėra tarsi vienerių metų vaikas.
Tad ir senjorui tenka ja rūpintis kaip ką tik pradėjusiu vaikščioti, vietoje nenustygstančiu, nuolatinio dėmesio reikalaujančiu vaikučiu.
Akių nuo dukrelės nenuleidžiančiam V. Norvilui ji yra tikroji gyvenimo prasmė.
„Norėčiau gyventi dar tiek pat, kiek jau esu nugyvenęs. Nes kas, be manęs, pasirūpins mano Giedre?“ – svarsto V. Norvilas.
Paklaustas, kokiu žodžiu nusakytų savąjį gyvenimą, V. Norvilas pasvarsto: „Geras. Kitokio ir nenorėčiau.“
O paskui priduria, kad va Giedrei linkėtų kitokios dalios. Norėtų savo ypatingą mergaitę matyti ne tik gražią, nes Giedrė išties graži ir netgi valiūkiška, bet ir sveiką.
Ar tuomet ji būtų laimingesnė, nei yra dabar, pasak tėčio, nežinia.
Dabar ji laiminga, linksma ir džiugi, mokanti atkakliai išsireikalauti dėmesio. Tačiau tėčiui labai gaila, kad dukrą, be visų kitų negalių, kankina dažnokai pasitaikantys epilepsijos priepuoliai.
Jiems užėjus Giedrė gali griūti, užsigauti ar net susižeisti.
Dėl tokios būklės tėvas nuo savo dukros niekada nenuleidžia akių.
Lipdami laiptais, išėję kiemą ar vaikštinėdami parke jiedu visada tvirtai susikibę už rankų. To reikia, kad net kelioms sekundėms praradusi sąmonę Giedrė nepargriūtų. Ištikus priepuoliui, ją laiko tvirtas tėvo glėbys.
„Mano Giedrė – gana turtinga nuotaka“, – pajuokauja V. Norvilas. Jis skaičiuoja, kad didžiulę negalią turinčiai Giedrei valstybė moka bene keturių rūšių išmokas.
Visą gyvenimą vairuotoju išdirbęs, buvusią Sovietų Sąjungą išmaišęs V. Norvilas irgi gauna pusėtiną pensiją, tad pinigų jiedviem pakanka.
Kiekvieno šeštadienio rytą tėvas su dukra pasidaro varškėtukų šventę.
Nubudę pasipuošia ir abu važiuoja į vieną Panevėžio kavinių, kurioje, jų manymu, varškėtukai skaniausi. Ten užkandžiauja, švenčia prasidėjusį savaitgalį.
„Anksčiau pats kepdavau Giedrės taip pamėgtus varškėtukus, bet paskui galvoju, imkim ir pasidarykim šventę. Nuo tada tapo tradicija šeštadieniais važiuoti į kavinę varškėčių“, – pasakoja 70-metis.
Didieji rūpesčiai auginant ypatingą vaiką V. Norvilą užgriuvo ne gimus Giedrei, o prieš 14-a metų mirus žmonai. Sveiką, dažytoja dirbusią moterį mirtis pasiglemžė vos per tris dienas.
„Žmona tarsi nei iš šio, nei iš to pradėjo kosėti, dusti, išvežėm į ligoninę, o po trijų dienų gavom žinią, kad jos nebėra. Dar prieš metus va taip žmonės mirdavo nuo kovido, o mano žmoną pasiglemžė dabar nebeatsimenu kuris – paukščių ar kiaulių gripas“, – liūdną gyvenimo įvykį mena V. Norvilas.
Anot jo, žmonos netektis ir buvo baisiausia, kas jam nutikę per gyvenimą.
Kad mamos mirtis būtų ypač paveikusi Giedrę, našlys sako nelabai pastebėjęs. Bent jau išoriškai dukros kančios nebuvo matyti.
„Anksčiau ir dėl savo darbo nebuvau kilnojęs stikliuko, o ir šiaip visai man to nesinorėjo. Tačiau mirus žmonai, neslėpsiu, užgėriau. Gėriau ir iš liūdesio, ir iš baimės, kaip man vienam reikės rūpintis tokią sunkią negalią turinčia dukra. Mano daugiadienės tęsėsi tris dienas“, – neslepia V. Norvilas.
Net ir užpylęs akis ir protą, jis teigia suvokęs, kad Giedrė yra jo meilė ir rūpestis.
Tad atsisakęs svaigalų ir į juos nė nebežiūrintis.
„Ne taip seniai man stuktelėjo 70. Atrodytų, proga pašvęsti. Tad ir šventėm su Giedre skanaudami varškėtukus, kitokių šventimų man nebereikia“, – šypsosi V. Norvilas.
Neįgali Giedrė savo 70-mečiam tėvui Vladui Norvilui – didžiausia gyvenimo meilė ir prasmė.
V. Norvilas – žemaitis, gimęs netoli garsiojo Medvėgalio piliakalnio bei netoliese telkšančio Paršežerio ežero.
Kas pasisako nežinantys apie Medvėgalį ir Paršežerį, Vladas prisistato esąs nuo Varnių. Iki jų nuo gimtojo Didžiųjų Vankių kaimo – irgi netoli.
Vos spėjęs sulaukti pilnametystės, giminaičių pakviestas, atvyko į Panevėžį ir čia skaičiuoja prabėgus jau daugiau nei pusę amžiaus.
Šviesaus atminimo V. Norvilo žmona – taip pat žemaitė iš Kretingos.
Daug jo ir ten nugyventa, mat savaitgaliais, per atostogas visa šeima traukdavo į Kretingą netoli jūros.
Be Giedrės, Norvilų šeima užaugino ir trylika metų už ją vyresnę Odetą.
Ji nutekėjusi į Vokietiją. V. Norvilas pasidžiaugė rūpestingu žentu vokiečiu, o kartu pagailėjo, kad susišnekėti jiems nepavyksta, nemoka viens kito kalbos.
Dosni Odetos šeima tėvą ir seserį dažnokai apdovanoja, o neseniai įteikta piniginė dovana V. Norvilui su Giedre leis išvykti pailsėti prie jūros.
Jau ne pirmus metus V. Norvilas dukrą vežasi prie Baltijos, jiems patinka apsigyventi mediniuose Šventosios namukuose. Dienomis jiedu braidžioja po jūrą, vaikštinėja, be to, Giedrei itin patinka pasivažinėti poilsiautojams nuomojamais keturračiais.
Vladas pasakoja su Giedre ir šiaip gana daug keliaujantys.
Pasak V. Norvilo, kai būna užsidarę bute, Giedrė, kaip tai darytų mažas vaikas, nuolat reikalauja kuo nors užsiimti, tad ramybės abiem nėra.
„O automobilyje Giedrė ramutėlė. Jai patinka važiuoti, žvalgytis pro langą į besikeičiančius vaizdus. Tad dažnokai sėdame ir važiuojame. Išmaišėme turbūt visą Žemaitiją, kitas Lietuvos vietas“, – sako neįgalios merginos tėvas.
Rytais Giedrė keliasi labai anksti. Jai labai patinka vanduo, patinka praustis, tad gera valanda praeina ją maudant duše. Darbo dienomis V. Norvilas Giedrę veža į Kranto gatvėje veikiantį Jaunuolių dienos centrą.
Čia Giedrė galėtų būti kad ir iki vakaro, darbuotojai neįgalius žmones jame ne tik prižiūri, bet ir lavina. Tačiau jau popiet V. Norvilas dukrą vežasi namo.
Anot jo, ir kai Kranto gatvėje lankė neįgaliųjų mokyklą, Giedrė joje ilgiau neužsibūdavo. Ji pavargsta nuo šurmulio, pasiilgsta tėčio, o ir jis pasiilgsta dukros, tad praėjus pietų metui vežasi namo.
Namuose Giedrė kiek numinga, pailsi ir vėl ima reikalauti tėvo dėmesio.
„Prie Giedrės turiu būti iki jai užmingant. Reikalauja to, ir viskas. Viena ji nepabūna“, – paaiškina Vladas.
Jis tvirtina, kad net ir kelioms minutėms negalėtų vienos palikti savo atžalos.
„Ištikus epilepsijos priepuoliui ji gali griūti ir susižeisti. Be to, ji, kaip ir mažas vaikas, gali nugriūti kur užsilipusi, gali ant savęs užsiversti kokį daiktą, gali ką imti ir sudaužyti, o po to pati susižeisti į duženas“, – dukrai kylančias grėsmes vardija tėtis.
Be vadinamųjų somatinių, kūno negalių, dukrai nustatyta ir psichikos ligų, ji vartoja labai daug stiprių vaistų. Nepaisant to, būna, kad jai ima reikštis nuotaikų kaita, apima nerimas, ima kankinti nemiga. Tad dienos, kai dukra tampa nerimastinga, išbandymu tampa ir pačiam V. Norvilui. Jis pripažįsta, kad tuomet reikalinga ypatinga kantrybė.
„Bet daug daugiau būna gražių dienų“, – patikina mylintis tėvas.
V. Norvilas mena, kad gimus Giedrei jis sunkiai patikėjo žmonos žodžiais, kad kūdikis – neįgalus.
„Tuomet dirbau tolimųjų reisų vairuotoju, daug važinėjau, namuose buvau svečias. Dukros auginimas buvo tapęs žmonos rūpesčiu“, – pasakoja Vladas.
Žmona, tikėdama stebuklu, ieškojo dukrai pagalbos ir pas Lietuvos, Maskvos, Kijevo gydytojus specialistus, ir pas šarlatanus. Vilniuje norėta operuoti mergytei galvą, svarstyta, gal po operacijos ji įgautų geresnę nuovoką, bet galop nutarta, kad operacija nepadės.
„Tada žmona susirado kažkokią šarlatanę Kaliningrade, vežiau ją su dukra ten. Giedrė ten gydyta kažkokiom žolėm. Nepadėjo ir tos“, – pasakoja panevėžietis.
Į klausimą, ar jų šeimai, o vėliau, kai jau vienas pats rūpinosi dukra, nebuvo siūlyta Giedrę patikėti valstybės globai, V. Norvilas patikina tokio pasiūlymo negirdėjęs.
Tėtis užtikrina: kol pats pajėgs rūpintis dukrele, niekada ir niekam jos neatiduos.
Vladas sako niekada nesugebėsiantis suprasti nei moterų, nei vyrų, į globos įstaigas visam laikui atiduodančių savo vaikus.
„Giedrei reikalinga pagalba ir tvarkantis tualete. Tad būna, kad kas iš giminių moterų pasisiūlo padėti tą padaryti, bet aš kaskart užprotestuoju. Noriu dukra rūpintis pats“, – užtvirtino vyriškis.
Jis patikino, kad po žmonos mirties net nesvarstęs galimybės, kad į jų namus ateitų kita moteris, galinti tapti kita jo išrinktąja.
„Nenoriu jokios moters. Man būtų neramu, kad Giedrei ji gali nepatikti, ar, neduok Dieve, svetima moteris dar nuskriaustų ar kaip nors įskaudintų mano dukrą“, – griežtą sprendimą išsako V. Norvilas.
„Norėčiau gyventi dar tiek, kiek esu nugyvenęs, nes kas daugiau pasirūpins mano dukra?“ – svarsto V. Norvilas..
Iš pedagogų, su Giedre dirbančių socialinių darbuotojų V. Norvilas sako išgirstantis pastabų, jog dukrą pernelyg lepinantis, viską jai duodantis ir nieko nereikalaujantis.
„Bendraujant su Giedre reikia ir kantrybės, o kuo didesnius reikalavimus jai kelsi, tuo kantresnis privalėsi būti. Man tai nebeišeina, tad puolu jai tarnauti, vykdau norus. Bet darau tai be jokios kančios, vien iš meilės. Man tikrai patinka ja rūpintis. Man gera, kai ir jai, mano dukrai, gera“, – tvirtina panevėžietis.
Mokykloje Giedrė buvo mokoma pažinti raides, gebėjo netgi truputį paskaičiuoti. Dabar jai tai nebepavyksta, tėvas svarsto, kad dėl progresuojančių ligų. Dar ne taip seniai jų namai buvo pilni Giedrės lėlių. Bet atėjusi socialinė darbuotoja paaiškino, kad 35-erių moteriai žaisti su lėlėmis nebepritinka ir pasiūlė jas iš namų išgabenti.
„Išvežiau, ką darysi. Paieškojo dukra jų keletą dieną. Dabar laiką, kurį skirdavo žaisti su lėlėmis, ji išreikalauja, kad bendrautume mudu. Tad ir bendraujame“, – sako tėvas.
V. Norvilas neslepia, jog giminės užsimena, kaip sunku vienam su neįgalia dukra, pagaili Vlado neturint nė kada pailsėti.
„Tada jiems paaiškinu, kad Giedrė man – jokiu būdu ne našta ir ne vargas. Ji mano vaikas ir mano laimė. Tai man skirta dalia. Ir tik nuo manęs paties priklausys, ar keiksiu likimą, ar mokėsiu jame įžvelgti prasmę. Giedrė – mano gyvenimo prasmė. Man gera su ja, džiaugiuosi, kad ir jai gera su manimi“, – sako Tėvas.
