-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Galerijos erdvėse eksponuojami per šešerius metus gimę akvarelės darbai, tačiau žiūrovų akis pasiekė tik dalis jų – už durų liko dar bene pora dešimčių šio menininko panašios technikos tapybos paveikslų.
Bienalėse ir respublikiniuose konkursuose ne vieną apdovanojimą pelnę darbai – autoriaus aukso fondas, kurį jis norėjęs ne tik sutelkti vienoje vietoje, bet ir pastebėti savo kūrybinį ciklą, pristatyti prieš dešimtmetį įvestus pynimus, siuvinėjimą.
Menininkas pasakojo besistengiantis kurti taip, jog menas nebūtų saldus ar kiekvieną įtikinantis, bet, priešingai – skatinantis mąstyti, ieškoti savų sprendimų.
„Parodžiau, kokios temos mane domina, kaip matau pasaulį, kaip jį suvokiu, kokios mintys yra mane užvaldžiusios, kas man svarbu“, – pabrėžė G. Rudokas.
O G. Rudokui svarbiausia yra meno emocinis poveikis. Pats jis, siekdamas paskatinti susimąstyti apie žmogaus ir laikmečio tendencingumą, sako pastebėjęs, jog žmogaus ir laiko santykis per jo nugyventus metus itin pasikeitė.
„Visiškai pasikeitė žmonių tradicijos, tarpusavio santykiai, bendravimo pobūdis, buvimas kartu. Mes buvome visai kitokie, nors lyg ir galima būtų pamatyti tam tikrų sąsajų“, – svarsto menininkas.
Jis atkreipė dėmesį, jog ir mobilusis telefonas paties kasdienybėje tampa vis dažnesniu palydovu.
„Nei dvidešimties, nei trisdešimties jo neturėjau. Man buvo apie keturiasdešimt, kai įsigijau. Iki tol nebuvo tokio poreikio: bendraudavome gyvai, laišką parašydavome. O dabar ir pats vis dažniau į jį žiūriu, man tiesiog įdomu“, – kalba G. Rudokas.
Neatsitiktinai vienu iš pristatomos autorinės parodos elementų tapo ir mobilografijos darbas „Proveržis“.
Sukurti šį 7 minučių trukmės darbą G. Rudokui prireikė beveik pusės kalendorinių metų. Pirmąją nuotrauką išmaniuoju telefonu vyras įamžino 2018-ųjų gruodžio 31-osios rytą.
Tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje ir tik vienas vienintelis kadras – tokį tikslą sau besibaigiant metams buvo išsikėlęs menininkas.
Kiek melancholiškai prakalbęs apie praeinantį laiką, G. Rudokas sakė norėjęs jį sustabdyti ir užfiksuoti savo paties veido, būsenos, aplinkos, gamtos kaitą.
Imtis mobilografijos jį įkvėpė ilgametis darbas su studentais, poreikis prisitaikyti prie naujausių technologijų.
„Esu imlus modernumui, stengiuosi toks būti ir mene. Technologijų neatmetu, judėjimas į priekį, progresas tiesiog privalo būti“, – sako kūrėjas.
Menininkui tik kelissyk nepavyko reikiamą valandą užfiksuoti reikiamo kadro – nulėmė aplinkybės.
„Gyvenimas bėga, o smulkmenų nepastebime. Atrodo, jog viskas tas pats: mes tokie patys, aplinka ta pati. Bet kaita ir tėkmė nuolatinė“, – pastebėjo menininkas.
Neabejingi menui ir G. Rudoko kūrybai puikiai žino, jog jam pavaldus tiek akrilas, tiek aliejiniai dažai, o kūrybiniame kraityje ir nemažai sukurtų freskų.
Visgi pasirinkęs akvarelę, dailininkas sakė ieškojęs greitesnio rezultato, koncentruoto tapymo proceso, nes ilgas krapštinėjimasis prie vienos drobės – ne jam.
Akvarelė, jo nuomone, leidžia pajusti laisvę, o žiūrovui sukurti lengvumo pojūtį ir tikrojo gyvenimo aliuziją.
„Esu daugiau konceptualistas: man svarbu dėmė, kuri turi tam tikrą prasmę. Jeigu ji ne visuomet išeina skaidri, aš ją apžaidžiu savaip. Esu daugiau akvarelės konstruktorius“, – mano G. Rudokas.
Jis gali teptuko į rankas neimti net kelis mėnesius, tačiau prisėdęs dirbti tą daro iš peties – tapo po maždaug dešimt valandų per dieną ištisas porą savaičių.
Kiti, kaip pastebi menininkas, savo meistrystę ugdo kurdami kasdien, tačiau pačiam tai nėra priimtinas būdas.
„Kaip gali kiekvieną dieną gauti naujų minčių, sugalvoti naujų siužetų? Man tai atrodo labai sunku. Aš vaikštau, kalbu, važiuoju – sugalvoju idėją ir tuomet belieka atsisėdus mintį įgyvendinti. Nieko nebetaisau – tik išauginu ir sulipdau“, – sakė G. Rudokas.
Parodą galerijoje lankytojai gali apžiūrėti iki liepos 15 d.
