-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kambarys pilnas knygų – jos nuo grindų iki lubų siekiančiose lentynose, ant stalelių, ant rašomojo stalo – visur. Iš pirmo žvilgsnio nesunku suprasti, kas yra svarbiausia šio kambario šeimininko gyvenime. Tarp gausybės knygų įsitaisęs režisierius Juozas Miltinis, o jis ir yra šio buto gyventojas, patvirtina: „Mano aplinka – knygos.“
Režisierius pasakoja anksčiau dažnai turėjęs kraustytis iš buto į butą, tad ir knygos keliaudavusios kartu su juo. Lentynose, sako, jos todėl ir sudėtos taip, kad būtų patogu. Pagal dydį – ne pagal autorius, temas ar kokią kitą sistemą. Čia pat pacitavęs Nyčės žodžius apie tai, jog visos sistemos miršta, režisierius net nežiūrėdamas tiesia ranką link lentynų: „Atbulas galiu surasti, žinau, kur kokia knyga padėta.“
Knygos Maestro bibliotekoje ne bet kokios – visos vertingos, skaitančiajam daug peno apmąstymams, tobulėti teikiančios. J. Miltinis pasisako skaitantis septyniomis kalbomis.
Pokalbis su garbiuoju režisieriumi vyksta, žinoma, ne dabar – galimybės susitikti su juo nebeturime jau daugiau kaip dvidešimt metų. Tačiau pas jį pasisvečiuoti, pasiklausyti neskubios kalbos, įsigilinti į mintis, pasirodo, galime. Į svečius pas J. Miltinį pakvietė operatorius, filmų kūrėjas Albertas Petrauskas, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos konferencijų salėje pradėjęs renginių ciklą „Susitikimai su režisieriumi Juozu Miltiniu“ .
Tokie susitikimai numatyti keturis pirmadienius iš eilės – nors visi bus apie tą patį žmogų, bet temos skirtingos. Visuose vakaruose vyks iki šiol nedemonstruotos vaizdo medžiagos apie J. Miltinį peržiūros bei pokalbiai su režisieriaus aplinkos žmonėmis.
Pirmasis susitikimas taip ir vadinosi – „Svečiuose pas režisierių Juozą Miltinį“. Nufilmuotoje medžiagoje trumpa Maestro gyvenimo saulėlydžio atkarpa – namuose jis kalba apie knygas, meną, atsako į klausimus.
Filmų apie J. Miltinį kūrėjas, operatorius A. Petrauskas įsitikinęs, kad antro tokio žmogaus, koks buvo režisierius, daugiau nėra ir vargu ar kada bus. V. Bulaičio nuotr.
Pokalbį pertraukia atėjusi medikė, ji atlieka reikalingą procedūrą. Prie aparato prijungiamas režisierius leidžia filmuoti ir tai, sako: žmogus koks yra, toks.
Tik kepurės, iki pusės išrengtas, nenusiima, sakosi negalintis nuoga galva būti, ji tuoj pradeda svaigti, o ir skersvėjai iš visų pusių. Po procedūros – vėl pokalbis ir šeimininko susitikimas su svečiais prie aukštų raudono vyno taurių.
Kitą pirmadienį su režisieriumi bus galima susitikti vakare, pavadintame „J. Miltinis aktoriaus Vaclovo Blėdžio šeimoje“. Numatoma, jog dalyvaus Nijolė Blėdienė ir Leonas Blėdis.
Dar bus renginys „Režisierius J. Miltinis monsinjoro Jono Juodelio bibliotekoje“, kuriame dalyvaus režisieriaus Juozo Miltinio aplinkos ir laikmečio žmonės. O ciklą užbaigs tema „J. Miltinis skulptoriaus Algimanto Vytėno vaizduotėje“, renginyje dalyvaus skulptorius A. Vytėnas.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos renginių, skirtų J. Miltinio 110 gimimo metinių ciklui, pristatyme rašoma: „Režisierius J. Miltinis – neįmenamas, nenuspėjamas, nuolatos besikeičiantis, kandus ir negailestingas – traukė prie savęs žmones savo įtaiga, išmintingumu ir improvizuoto polėkio galia. Režisierius, kurio būties esmė – „būti kelyje“, tai reiškia, kad žmogui visas gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas, kad „ rytoj jis nebus jau toks, koks buvo šiandien.“
Filmų apie J. Miltinį kūrėjas, operatorius A. Petrauskas įsitikinęs, kad antro tokio žmogaus, koks buvo režisierius, daugiau nėra ir vargu ar kada bus. Tai nepaprasta asmenybė – jos suprasti iki galo neįmanoma.
„Pažiūrėsit susitikimo su juo momentus ir jokių komentarų nereikės“, – sako operatorius.
Pirmasis filmas apie J. Miltinį kartu su režisieriumi Antanu Maciulevičiumi sukurtas 2007 metais – buvo skirtas 100-osioms režisieriaus gimimo metinėms. Filmas vadinosi „Labas vakaras, monsieur Miltini“.
Pusantros valandos trukmės filmas sulaukė pasisekimo, žiūrovai jį gerai įvertino. Filmas pasakoja ne tik apie režisieriaus asmenybę, jo kūrybą, bet ir apie teatrinės tradicijos įtaką šalies kultūrai, atskleidžia įvairių asmenybių požiūrį į nūdienos kultūros procesus, tendencijas.
Kai kurie šiame filme panaudoti ir dar niekur nerodyti kadrai sujungti į visumą ir tapo renginių, skirtų J. Miltinio 110 gimimo metinėms, svarbiausia dalimi.
A. Petrauskas sakėsi nesantis nei teatrologas, nei didelis teatro mylėtojas, prie šio filmo kūrimo jį atvedė panevėžietis Juozas Bečelis. Tai jis pasiūlė nepraleisti galimybės įamžinti nusipelniusius garbaus amžiaus žmones. Pirmąjį filmą buvo nutarta kurti apie bene labiausiai Panevėžį išgarsinusį režisierių Juozą Miltinį. „Baiminausi, argi mane, mėgėją, Maestro įsileis į namus, jeigu net profesionalus nuo laiptų nuvarydavo“, – prisimena A. Petrauskas. Bet buvo nuramintas, kad dėl to bus pasirūpinta, susitarta.
Pirmasis režisieriaus A. Maciulevičiaus, operatoriaus ir J. Miltinio susitikimas ir filmavimas vyko monsinjoro Jono Juodelio bibliotekoje. Paskui ir režisieriaus namuose.
Operatoriaus juostose liko ne tik J.Miltinis, bet ir žinomi menininkai Kazimieras Naruševičius, Albertas Stepanka, kiti šviesuoliai.
„Aš pats ne menininkas, tiesiog metraštininkas“, – kuklinasi A. Petrauskas.
Operatorius sako, kad filmuose žiūrovas matys viską taip, kaip buvo – be jokių pypsiukų, iškarpymų.
Įdomi ir nufilmuotos medžiagos istorija. Kai buvo baigta filmuoti, autoriai nusivežė medžiagą į Lietuvos televiziją perrašyti jos į plačią juostą. Apie jokias skaitmenines galimybes tuomet nebuvo nė kalbos.
Kai viskas buvo perrašyta, netrukus prasidėjo 1991 metų sausio įvykiai, televizija buvo užimta sovietų karių. Ir juostų apie J. Miltinį, kaip ir daug kitos vertingos medžiagos nebeliko, jos tiesiog dingo.
Jeigu ne filmo kūrėjų apdairumas, paskatinęs pasiimti originalą – filmuotą medžiagą, nieko nebūtų likę.
Užtat dabar, praėjus daugeliui metų, galime keliauti į svečius pas J. Miltinį ir sužinoti, koks jo požiūris į gyvenimą, meną, kokia jo kasdienybė.
Likus keletui metų iki išėjimo amžinybėn J. Miltinis pasakojo šiuo metu besimokantis graikų kalbos – juk jis, kai mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, o tai buvo nuo 1926 metų, graikų kalbos pamokose buvo pirmas mokinys. Vėliau tą kalbą buvo primiršęs, o dabar vėl gilinasi į jos skambesį.
Sekasi jam neblogai, tačiau kasdienybėje tokios geros atminties jau nebeturintis. „Kai nueinu į krautuvę, dreba rankos, piniginė krenta, nesuvokiamos keistos pakuotės – nelengva“, – prisipažino jis.
Į renginį „Susitikimai su Juozu Miltiniu“ atėjęs aktorius Algirdas Paulavičius turėjo ką papasakoti.
„Gera vėl girdėti jo balsą, pagauti pažįstamas intonacijas“, – teigė į susitikimo vakarą atėjęs J. Miltinio mokinys aktorius Algirdas Paulavičius. J. Miltinio teatro studiją jis baigė 1966 metais ir nuo tada pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre.
Aktoriaus atminties kertelėse taip pat likę daug įdomių prisiminimų apie mokytoją ir režisierių.
Dabar daug kas sako pažinojęs Maestro, tačiau iš tikrųjų ne visiems bendraudavusiems teko laimė būti jo namuose. Ne visus jis įsileisdavo.
Režisieriaus gerbėjų ratas buvo didžiulis – pas jį viešėdavo ne tik teatro žmonės, bet ir rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, skulptoriai, įdomius vakarus leisdavę su taure raudonojo vyno.
A. Paulavičius ir kiti jauni aktoriai, kadaise padėję režisieriui persikraustyti iš Respublikos gatvėje buvusio teatro į gautą butą centre, tuometėje Lenino aikštėje, buvo tarp tų, kuriems atsiverdavo buto durys. Jiems net buvo leidžiama pasirausti tarp knygų, tik buvo griežtai reikalaujama visas padėti būtent ten, iš kur paimta. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškoje knygų aplinkoje viskas turėjo savo vietą ir, jeigu kas imdavosi knygas sutvarkyti, Maestro labai pykdavo, nes nebegalėdavo nieko rasti.
Ne kartą J. Miltinio bute lankęsis A. Paulavičius sako, jog jam net raktus nuo rūsio, kuriame laikė vyno atsargas, patikėdavo. Sakydavo: „Nueik, Paula, atnešk dvi prancūziško, vieną itališko.“
Mokytojas savo studijos mokinius ragino mokytis kalbų, daug skaityti, būti smalsiems ir įtemptai dirbti. Sakydavo, jog iš karto atskirs rimtai dirbančius nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.
