Silvija Jakštienė. P. Židonio nuotr.

Aistra, užgimusi iš meilės knygoms

Aistra, užgimusi iš meilės knygoms

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Panevėžietė buvusi teisėja Silvija Jakštienė tik pramokusi skaityti iš rankų niekada nebepaleido knygų.

Tačiau ir pati sunkiai gali patikėti, kad daugiau kaip prieš du dešimtmečius bičiulės lauktuvių iš Japonijos parvežtas knygų skirtukas taps jos unikalios, dabar jau per tūkstantį eksponatų siekiančios kolekcijos iš viso pasaulio pradžia.

Knygų misija

Knygos – S. Jakštienės didžioji gyvenimo aistra.

Vos penkerių ji jau mokėjo skaityti ir nuo to laiko per visą gyvenimą niekuomet iš rankų nepaleisdavusi knygos.

„Bet kaip rašė Johanas Volfgangas Gėtė, nors knygų daug skaičiau, kvailys jaučiuosi kaip ir anksčiau. Kuo daugiau mokaisi, skaitai, domiesi, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai“, – šypsosi panevėžietė.

Jų šeimoje knyga visuomet buvo didžiulė vertybė, tad S. Jakštienė net vaikystėje sau neleido užlenkti knygos lapo, kad pasižymėtų, kur skaitanti.

Pirmaisiais knygų skirtukais tapdavo iš tėčio perskaityto laikraščio iškirptos juostelės.

Pašnekovei labiausiai gaila, kad prieš keletą metų persikraustant į kiek mažesnį butą, teko gerokai sumažinti namų biblioteką.

Ankstesniuose namuose kambarių sienas užėmė vien lentynos su knygomis. Nemažą dalį knygų kolekcijos padovanojo draugams ir bičiuliams, taip pat mėgstantiems įtraukiantį knygų pasaulį.

„Labai gaila, kad naujame bute netilpo visa mūsų sukaupta knygų kolekcija, bet, kaip sūnus sako, perskaitei knygą, duok draugėms skaityti. Knygos turi vaikščioti per rankas ir atlikti savo pareigas“, – svarsto S. Jakštienė.

Silvija Jakštienė. P. Židonio nuotr.

Pomėgis, kuris suartina

Aistra knygoms savotiškai pastūmėjo S. Jakštienę į kitą pomėgį – knygų skirtukų kolekcionavimą. To pradžia – prieš 26-erius metus, kai vyro Valdemaro Jakšto, tuomet dirbusio Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamente, kolegė Angelė Plančiūnaitė iš Japonijos lauktuvių parvežė unikalų skirtuką – jis buvo visiškai nepanašus į tradicinius, iki tol matytus.

„Iki tol maniau, kad knygų skirtukai būna tik popieriniai. Pradėjau domėtis, o kokių jų dar yra? Taip kolekcija ėmė pildytis. Prasidėjo savotiška medžioklė“, – šypsosi kolekcininkė.

Į unikalių eksponatų medžioklę įsitraukė ne tik sutuoktinis, sūnus, bet ir draugai. Visi jau žino, kad jei vyksta į kokią kelionę, būtina užsukti į vietinį knygyną.

Pasak S. Jakštienės, su kai kuriais žmonėmis užsimezgusios draugystės – ypatingos, nes bendras pomėgis labai suartina.

„Kai pilnėja kolekcija, visuomet smagu, bet dar smagiau pamatyti švytinčias žmogaus akis, kai jis iš kokių kelionių grįžta su nauju knygų skirtuku. Turiu labai aistringų mano kolekcijos pildytojų, kurie iš bet kokios kelionės grįžta su dovanomis. Pavyzdžiui, mūsų aktorius Laimutis Sėdžius man dovanojo net dvi dešimtis skirtukų iš Ukrainos! Tarp mūsų vyksta savotiški mainai, nes jeigu kur keliauju pati, jo žmonai vežu cukraus pakelių, kuriuos ji kolekcionuoja“, – pasakoja S. Jakštienė.

Iš visų pasaulio kampelių

Panevėžietė skaičiuoja, kad jos kolekcijoje – per tūkstantis knygų skirtukų iš viso pasaulio: Islandijos, Bulgarijos, Rumunijos, Amerikos, Šri Lankos, Tailando, Brazilijos, Pietų Afrikos Respublikos, Kubos, Čilės, Japonijos, Kinijos, Vietnamo ir kitų pasaulio kraštų.

Silvija šypsosi, kad kai kurie išties labai gražūs skirtukai parkeliavo ir iš „Aliexpress“. Kolekcininkė vis pasvajoja surengti jų parodą, tačiau neįsivaizduojanti, kaip būtų galima gražiau skirtukus pateikti, kai visi tokie skirtingi savo faktūriškumu, medžiagiškumu ir istorijomis, kurios slepiasi už kiekvieno iš jų.

„Vyras nupirko albumus, bet ne visus skirtukus galima į juos sudėti. Mielu noru surengčiau ir parodą, bet vis nesugalvoju, kaip gražiau parodyti šią kolekciją“, – kalbėjo S. Jakštienė.

O tokioje parodoje išties būtų kur paganyti akis: mediniai, paauksuoti, iš natūralios odos, tekstilės, papirusų, dekoruoti gintarais, karoliukais, karpiniais, net išskirtiniais Briugės nėriniais, vėduoklės ar 3D formos.

Subtiliausi skirtukai – Rytų šalių: Kinijos, Japonijos, Vietnamo.

Nors ir anglai neatsilieka – labai daug įvairių skirtukų su jų monarchais ar įvairiomis sentencijomis atkeliavę iš Didžiosios Britanijos.

Nemažai skirtukų yra su pasaulio įžymybėmis – popiežiumi, Kubos revoliucijos simboliu Če Gevara, su Juliaus Cezario moneta, net mados ikonų – legendinio dizainerio Ivo Sen Lorano ar Dior mados namų eskizai – skirtukai.

S. Jakštienė yra gavusi dovanų ir skirtukų su savo vardu ar pirmąja vardo raide, tarp kurių ir jos vardas, parašytas hieroglifais.

„Būtų sudėtinga išskirti ypatingiausią skirtuką. Visi jie turi kažką mielo, kažką primena ar tiesiog yra be galo gražūs. Galbūt vienas man brangiausių dovanotų skirtukų Stasio Petronaičio, su kuriuo teko gyventi kaimynystėje. Po savo knygos pristatymo jis man padovanojęs skirtuką su linkėjimu“, – pasakoja turtingos kolekcijos savininkė.

Silvijos Jakštienės surinkta knygų skirtukų kolekcija. P. Židonio nuotr.

Nerado tik Sibire

Kaip pastebi S. Jakštienė, vienose šalyse knygų skirtukai gerokai populiaresni nei kitose. Skirtukai atlieka ne tik tiesioginę funkciją, bet ir yra kaip kalendoriai, savotiškai reklamuoja tą šalį ar miestą, neša kokią nors svarbią žinią ar tiesiog yra gražūs kaip meno kūriniai.

O yra ir tokių šalių, kurių gyventojai net nežino, kas tas knygų skirtukas.

S. Jakštienės sutuoktinis prieš septynerius metus kartu su dvasininku Rimantu Gudeliu ir dar keliais entuziastais vyko į Krasnojarsko kraštą tvarkyti tremtinių kapaviečių.

V. Jakštas perėjo daugybę milijoninio miesto knygynų, tačiau nė viename jų knygų skirtukų taip ir nerado.

„Aš pats esu gimęs Sibire, tad ši kelionė man buvo ypač svarbi. Kaip ir visada, užsukau į vieną knygyną, į kitą, bet nė viename jų neradau nė vieno knygos skirtuko. Ten dirbantys žmonės net nelabai įsivaizdavo, ko aš ieškau“, – prisimena V. Jakštas.

Beje, aistra kolekcionuoti dega abu sutuoktiniai.

Daugybę metų V. Jakštas kolekcionavo smėlio laikrodžius. Galiausiai nusprendė šią savo kolekciją padovanoti.

Kadangi Panevėžyje neatsirado vietos, panevėžietis ją padovanojo Klaipėdos laikrodžių muziejui.

Pabėgimas nuo darbo

S. Jakštienė šypsosi, kad jie paprastieji kolekcininkai – eksponatais nesimaino, o ir aukcionuose retesnių egzempliorių nežvejoja, renka tik tai, ką patys parsiveža iš kelionių ar gauna lauktuvių iš artimųjų, draugų.

Kolekcionavimas, pasak S. Jakštienės, jai visada buvo tylus džiaugsmas ir savotiška atgaiva nuo įtempto darbo.

Dabar S. Jakštienė jau gali mėgautis oficialiu senjorės statusu, o pastaruosius du dešimtmečius dirbo baudžiamųjų bylų teisėja.

Darbe tekdavo susitikti su žudikais, prievartautojais, smurtautojais.

Dabar džiaugiasi, kad kontakto su tamsiąja visuomenės puse jos gyvenime nebeliko.

„Sūnus dar paklausė, gal nors kelias valandas dirbsiu kokioje advokatų kontoroje, visai nemesiu darbo, bet dirbti nebenoriu. Su žmogaus bėdomis dirbti – ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir išsekina emociškai. Kelerius paskutinius metus dirbau su ikiteisminėmis bylomis, tekdavo sodinti vaikų žagintojus, žudikus. Tai tikrai ne silpnų nervų žmogui“, – teigė buvusi teisėja.

Juodoji visuomenės pusė

Be to, teisėjo darbas ir fiziškai nesaugus. Tik pastaraisiais metais teismuose atsirado pagalbos mygtukai ar apsauga.

S. Jakštienei ne kartą teko susidurti su agresyviai nusiteikusiais asmenimis, kurie bandydavo savo teisumą įrodyti jėgos ir smurto kalba.

Kartą psichikos negalią turinti moteris, užrėmusi duris ir daužydama galvą į jas, bandė priversti pakeisti teismo nuosprendį.

O jau po darbo valandų į kabinetą užsukęs už kyšius teistas vyriškis primygtinai reikalavo iš teisėjos suvalgyti jo atsineštą jau apkramtytą picą ir klausytis sąmonės srautu plaukiančių skundų gyvenimu.

„Tokiais atvejais reikia mokėti ir psichologiškai užkalbėti dantį. Piktadariai dažnai tyčiojasi iš visos teismų sistemos. Tie, kurie teisti jau kokius penkiolika kartų ar daugiau, teismo salėje rengia tikrus teatro pasirodymus, o tu privalai išlaikyti šaltą protą ir nepasiduoti emocijoms. Ne visiems tai pavyksta. Kolegė, kai vienas įtariamųjų teismo salėje persipjovė venas, o kitas ją užsipuolė, metė darbą ir išėjo į advokatūrą“, – apie teisėjo darbo kasdienybę pasakoja S. Jakštienė.

Tad dabar ji tiesiog mėgaujasi laiku, kurį gali skirti tik sau, artimiesiems ir draugams: keliauja, lankosi įvairiuose kultūros renginiuose ir daro tai, kam anksčiau tiesiog pritrūkdavo laiko.

„Su vyru jau esame oficialūs senjorai. Mūsų dienos, mūsų naktys, tik kad pas daktarus dažniau reikia eiti, bet jau ir tam turime daugiau laiko. Man patinka lėtas gyvenimo tempas“, – šypsosi S. Jakštienė.

P. Židonio nuotraukos

Galerija

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite