-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Atviroje jaunimo erdvėje jautrios ir kiekvieno sielą paliečiančios parodos atidaryme fotografė Agota nesulaikė ašarų atvirai kalbėdama apie už eksponuojamų nuotraukų slypinčią idėją ir mintį.
Kai buvau 15-os, dėl mamos darbo visa šeima persikraustėme gyventi iš Panevėžio į Švediją. Prieš septynerius metus baigiau skaitmeninės medijos ir komunikacijos studijas Mančesterio Metropoliteno universitete, Anglijoje, studijuodama pagal mainų programą pusmečiui buvau išvažiavusi į Australiją. Ten mokiausi medijos ir fotografijos.
Mano šeima išsibarsčiusi po skirtingas šalis. Tėvai kartu su mano sese dvyne Kotryna (fotografė Kotryna Juškaitė – aut. past.) gyvena Stokholme, Švedijoje, kita sesė – Italijoje. Brolis dabar persikraustė mokytis į Olandiją. O mudu su vyru Vytautu (biologijos ir chemijos mokytojas Vytautas Balnionis – aut. past.) šiuo metu įsikūrę Alytuje.
Man norisi atrasti žmonių, kurie mane įkvepia, nes dėl dažno kraustymosi mano draugai labai išsimėtę. Nėra taip, kad galiu tiesiog susitikti su drauge. Kadangi ji gyvena kitoje šalyje, net norint paskambinti reikia susiplanuoti, nes skiriasi laikas.
Tikrai tokį ryšį jaučiame. Pasitaiko, kad net nesitarusios visiškai vienodai apsirengiame. O kažkada buvome net su tokiais pat apatiniais (juokiasi)! Mūsų net ir hobiai vienodi – abi labai mėgstame gamtą ir keliones. O jei vienai liūdna, tai ir kitai. Mokykloje mus visi žinojo kaip tas dvynes, kurios visada verkia kartu. Užtenka, kad sesė tik užsimintų, kad jaučia nerimą, ir aš visą dieną nekaip jausiuos.
Visi šeimoje esame labai artimi, bet su jais ryšys vis tiek kitoks nei mudviejų su Kotryna.
Surengti parodą pasiūlė Beatričė (buvusi Atviros jaunimo erdvės veiklų jaunimui organizatorė Beatričė Štankelytė – aut. past.). Net nepagalvojau, kad tą galėčiau, nes ne aš, o sesė Kotryna rengia parodas. Bet pradėjau peržiūrinėti savo darytų nuotraukų archyvus ir pagalvojau, kad man labai patinka nuotraukos, kuriose mano senelis su obelimi. Tada ir pagalvojau, kad noriu parodyti savo senelį, nes jis labai mielas. Atrinkau nuotraukas su seneliu ir gamta, nes būtent jis mane išmokė pažinti gamtą. Senelis yra ir bitininkas, tai ir apie bites man daug pasakodavo.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Vieną pavasario dieną man viešint pas senelius, jis pakvietė: „Pažiūrėk, kaip žydi mano obelis.“ Nuėjau pasiimti fotoaparato, o jis atsinešti kopėčių. Nors ta obelis visai maža, jis vis tiek užlipo, apsikabino ją ir atrodė, tarsi stovėtų virš tos obelis.
Kitoje nuotraukoje jis įlindęs tarp obels žiedų. Fotografuodama visa laiką šypsojausi, nes buvo labai gera.
„Jaunystė“, nes mano senelis labai jaunatviškas. Su juo jaunatviškai pasišnekame, pajuokaujame. Norėjau parodyti, kad ir senas žmogus širdyje gali būti jaunas.
Energija ir jausmais. Nesvarbu, kiek tau metų, bet jei esi jaunas širdyje, kai matai grožį aplink save ir kaip vaikas žiūri atvira širdimi, tuomet ir pamatai ką nors gražaus šiame ne visada gražiame pasaulyje.
Aš ir pati kartais pamirštu savo amžių ir jaučiuosi, kad man tik 16.
Kai kurie žmonės mato daug negatyvo, lygina save su kitais, o mano senelis yra toks pozityvus, kad ir visiems aplinkui skleidžia džiaugsmą. Man jis yra autoritetas, mane labai įkvepia jo pozityvumas, nes manau, kad Lietuvoje labai daug užsidariusių ir niūrių vyresnio amžiaus žmonių. Kartais atrodo, kad jie nebeatsimena to gero gyvenimo, kurį patyrė.
Norėjau, kad žmonės patys įsivaizduotų spalvas, kad pasikliautų vaizduote, tyrinėdami nuotraukas į jas pažiūrėtų kaip vaikai.
Nespalvotą fotografiją atradau visai neseniai, anksčiau man labai patikdavo spalvos.
Labai apsidžiaugė, kai pasakiau, kad rengsiu fotografijų parodą, ir paklausė, apie ką.
Svarsčiau net nesakyti, o tiesiog jį pasikviesti, bet visgi pasakiau, nes močiutė labai klausinėjo. Kadangi prieš parodos atidarymą nuotraukų seneliui nerodžiau, labai rūpėjo pamatyti jo reakciją. Labai miela buvo stebėti, kaip ruošdamasis į atidarymą galvojo, kaip pasipuošti, ieškojo kostiumo, nusiskuto barzdą. O per patį atidarymą matėsi, kad jam labai gera, jog tiek daug žmonių susirinko.
Atrodė dėkingas, kad surengiau parodą jo garbei.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Vaikystės dienas dažnai praleisdavau pas senelius kaime.
Kai gyvenau Švedijoje, susitikdavome vos kelis kartus per metus, o dabar bent kartą per mėnesį. Stengiuosi vis dažniau atvažiuoti į Panevėžį jų aplankyti.
Su seneliu dabar jaučiu stipresnį ryšį ir man atrodo, kad ir jis laisviau jaučiasi, nes daugiau vienas kitam pasipasakojame. Senelis man yra kaip vienas geriausių mano draugų.
Įdomu, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jei nebūčiau išvažiavusi. Palikti Panevėžį buvo labai liūdna, ypač dėl senelių.
Kiekvieną kartą laikinai grįžus, būdavo sunku vėl atsisveikinti.
Bet grįžusi gyventi į Lietuvą nenorėjau į Panevėžį. Dabar pamažu jis man vėl darosi vis labiau savas. Apskritai grįžusi pradėjau labiau tyrinėti Lietuvą, nes atrodo, kad anksčiau tam niekada neatrasdavau laiko.
Net ir Alytuje nustebau pamačiusi, kad yra tiek daug kalvų. Lietuvoje tiek daug gražių vietų ir aš ją įsimyliu iš naujo.
Švedijoje turėjau dvi parodas, kurios buvo kurtos kartu su fotografų grupe. Panevėžyje kartu su kitais menininkais buvome surengę parodą meno platformoje „Iškrovos“.
O kartu su sese Kotryna buvome pristačiusios parodą „Tremtyje“. Šioji labiau Kotrynos projektas – ji fotografavo, rengė fotoknygą, bet kartu sukūrėme dokumentinį filmą.
Fotografiją atradau būdama 15-os. Su Kotryna pradėjome fotografuoti senu tėčio fotoaparatu. Rengdavome viena kitai arba draugėms fotosesijas ir tuomet pajutau, ką reiškia laikyti rankose fotoaparatą. Mama mus užrašė į fotografijos kursus Švedijoje ir nusprendėme su Kotryna nusipirkti bendrą fotoaparatą.
Po kiek laiko išvažiavusios studijuoti į skirtingus Anglijos miestus, fotoaparatą dalinomės kiekvieną savaitę. Kelias dienas jį turėdavau aš, kitas kelias – Kotryna.
Per tiek fotografavimo metų supratau, kad esu labiau stebėtoja. Man nepatinka būti prieš kamerą, nors pastaruoju metu vis bandau padidinti pasitikėjimą savimi – kartais pafotografuoju ir save.
Fotografavimas man suteikia įkvėpimo daryti daugiau. O gamta man kaip meditacija. Patinka ją ne tik fotografuoti, bet ir stebėti, būnant kalnuose pajusti, kokia esu maža.
Daug keliauju ir man patinka užfiksuoti kelionių akimirkas. Smagu grįžus pasižiūrėti, kokios buvo emocijos.
Pastaruoju metu galvoju, kad labiau norėčiau fotografuoti ir žmones, užfiksuoti nesuvaidintas jų emocijas ar įsitraukti į įdomesnius projektus. Kol kas sėdžiu tokiame kamputyje ir laukiu, kol kas nors pastebės. Nepasakyčiau, kad esu labai drąsi.
Džiaugiasi, kad visą laiką bus nuotraukų (juokiasi.) Pas mus visi palaiko, kad ir ką darytume. Mano tėtis visai daug filmuodavo, kartais ir fotografuodavo. O tėčio brolis yra fotografas Gediminas Juška.
Norėčiau, kad parodos lankytojai negailėtų atsiliepimų, o jei patinka mano fotografijos, nebijotų man to pasakyti.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Patinka būti gamtoje, leistis į žygius. Kartu su vyru kelionėms įsirengėme autobusiuką ir dažnai kur nors išvažiuojame. Gamta mane visada labai traukė.
Dar patinka nerti vąšeliu – tai mano rudeninis pomėgis, kai lauke tamsu ir šalta.
Jau ilgą laiką mūsų abiejų svajonė buvo nusipirkti kelioninį autobusiuką ir pakeliauti. Gal iš tikrųjų čia labiau mano svajonė, nes mano vyras toks, kad jam visur gerai (juokiasi.) Bet norėjau jam parodyti daugiau pasaulio, nes Vytautas nebuvo daug keliavęs.
Išvažiavome išbandyti kitokį gyvenimo būdą.
Išėjau iš darbo, o Vytautui leido dirbti iš namų.
Tris dienas būdavome vienoje vietoje, jis dirbdavo, o aš fotografuodavau ar redaguodavau nuotraukas. O likusią savaitės dalį tyrinėdavome Europą. Man patiko tokia lėtesnė kelionė, nes neturėjome kur skubėti.
Mes labiau ne miestus lankėme, o gamtą. Važiuodavome dažnai į tokias vietas, kur žinojome, kad sutiksime mažiau žmonių. Aplankėme dešimt šalių: Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Vokietiją, Prancūziją, Šveicariją, Ispaniją, Portugaliją ir Monaką, nors Monake net nebuvome išlipę – nepatiko, nes nesinorėjo miesto.
Kelionės pradžioje labai sunku buvo priprasti prie gyvenimo autobusiuke, bet sunkiau buvo grįžus, nes norėjosi toliau keliauti.
Kitai parodai idėjos dar neturiu.
Noriu pakeliauti, kad pasigaudyčiau daugiau įkvėpimo. Kai tik kur nors išvažiuoju, tada labiausiai ir norisi fotografuoti.
Kadangi dirbu iš namų su UX/UI dizainu, o neseniai pradėjau dirbti ir klientų aptarnavimo srityje anglų ir švedų kalbomis, gal išeis ir kur nors išvykti.
Tyrinėkite savo kraštą! Neužsibūkite vienoje vietoje, o pamatykite, kas yra aplinkui.
Gal sutiksite įdomių žmonių – pabendraukite su jais! Ypač su vyresnio amžiaus žmonėmis, nes ir jiems labai gera pasidalinti įvairiomis istorijomis. Bent jau man labai įdomu jas išgirsti.
