Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

NIEKO TOKIO. Ačiū, kad esi, Saule

Turiu sąrašą žmonių, kuriems nors kartą per savaitę paskambinu. Nuolat skambinu keliems draugams, mamai, posūniams ir marčiai, bet jie nepatenka į tą sąrašą – su jais nuolat palaikau ryšį.

Tame sąraše žmonės, man artimi savo ligomis ar priklausomybėmis. Aš jų nekontroliuoju, neįkyriu, jei jie nenori kalbėti, nelendu į asmeninį gyvenimą ir nedalinu neprašytų patarimų. Aš tik paskambinu paklausti: „Kaip jautiesi?“ O šiuo karantino laikotarpiu be artimo ryšio, apkabinimų, akių kontakto, šypsenų itin svarbu to paklausti.

Dažnai po šio paprasto klausimo būna ilgas pokalbis: žmonėms reikia išsikalbėti, o man nesunku išklausyti. Tai vadinama empatija, nors man nepatinka šis žodis. Aš pavadinčiau rūpesčiu, atjauta, nuoširdumu, meile. Ir aš nesu išskirtinis, nes sulaukiu atgalinio ryšio, tokių pat skambučių iš tų žmonių. O tada užsimezga nematomas ryšys ir aš kartais net intuityviai pajuntu, kad kažkas tam žmogui nutiko.

Viena iš tokių, su kuriais mūsų šeima palaiko nuolatinį ryšį, yra Saulė. Tai netikras jos vardas. Saulė gerai žinoma Panevėžyje ir ji nenori būti atpažįstama, garsiai visiems kalbėti apie savo ligą. Mūsų keliai susitiko atsitiktinai. Ji įsigijo mano knygų, po to kažką pirko iš blusturgiuko, buvo visada besišypsanti ir linksma. Ji man vienam iš pirmųjų pasakė, kad jai įtaria onkologinę ligą. Norėjo ne atjautos, bet atsakymų, kaip su šia liga susitaikyti ir gyventi toliau. Pirmą kartą mes prašnekėjom telefonu beveik valandą. Ji neverkė, ramiai klausėsi mano istorijos, nesakė, kad bijo. Bet aš iš jos balso jaučiau tą nežinomybę, į kurią ji pateko. Neguodžiau, nevariau nesveiko optimizmo. Kalbėjau apie viltį, nes medicina tikrai dabar daro stebuklus.

Guziukas po krūtimi jai atsirado labai greitai ir labai svarbu, kad ji nedelsdama kreipėsi į gydytojus. Nustatyta pirmoji stadija teikė daug vilties, bet vis tiek reikėjo operuoti. Saulė net tuomet nenusiminė.

„Pasidarysiu plastinę operaciją, jei reiks, pasididinsiu krūtis iki 5 dydžio. O tai bus draugėm pavydo“, – štai taip lengvai ji juokavo apie viską.

Net apie tokius dalykus, kuriuos moterys linkusios nutylėti.

Aš buvau apstulbęs nuo tos moters tvirtumo. Retkarčiais net būdavo gėda, prisiminus, kaip aš dejavau dėl savo vėžiuko.

Po operacijos Saulė jau trečią dieną man paskambino ir nenustodama juoktis pasakojo apie palatos kaimynę, kuriai brolis atvežė visą padėklą virtų kiaušinių ir ši jais primygtinai visus vaišino. Pasakojo, kad sužinojo viską apie vištų rūšis, jų laikymą ir subtilybes. Ir beveik nieko apie save, nes nenorėjo verkti.

„Išsiverkiau tualete, Audriau. Taip išsiraudojau, kad dabar mėnesiui ašarų nebėra“, – prisipažino Saulė.

Kitą kartą ji man jau paskambino iš ortopedinės liemenėlių ir maudymosi kostiumėlių parduotuvės. Vos ne springdama iš juoko pasakojo apie tokį kostiumėlį su kalijomis. Abu leipom juokais, nes kalijos juk tikrai tik šermenims tinka. O mirti Saulė nesiruošė ir nesiruošia. Ji džiaugiasi kiekviena nugyventa diena, nors prieš akis dar laukia sunkus chemoterapijos kursas. Saulė jau nusipirko peruką.

Taip mano sąraše atsirado beveik svetimas žmogus, kuriam aš nors kartą per savaitę noriu paskambint. Ir nebežinau, kuris kuriam dabar daugiau padedam.

Ačiū, kad esi, Saule. Sveikatos tau.