A. Skačkauskas: „Neklausk mirties vardo“ (tęsinys)

A. Skačkauskas: „Neklausk mirties vardo“ (tęsinys)

(Pradžia spalio 31 d., tęsiniai – lapkričio 6 d., lapkričio 13 d. „Sekundėje“)

„Važiuojant autostrada supypsėjo telefonas. Labai norėjau gerti. Sustojau degalinėje, kartu nusprendžiau pažiūrėti, kas parašė žinutę. Telefono ekrane matėsi pradžia elektroninio laiško iš Rygos. Ten, kur dariau tyrimą. Supratau: atėjo atsakymas. Atsidariau ir ilgai tyrinėjau tekstą bei nuotraukas. Sugrįžau į žemę. Vėžio metastazės buvo paplitusios po visą kūną.

„Nušvitinsim“, – po savaitės nusprendė susirinkęs gydytojų konsiliumas Vilniuje.

Ir man pasidarė ramiau. Labai bijojau chemijos. Sergu diabetu ir nežinia, kaip ją atlaikyčiau. Švitinimas man pasirodė ne toks baisus, be to, gydytojų veidai kėlė pasitikėjimą.

Dar po poros savaičių atvažiavau į Nacionalinį vėžio centrą. Visi, kurie neturi kur gyventi Vilniuje, guldomi į stacionarą ir kasdien, išskyrus savaitgalį, švitinami po keliasdešimt minučių. O visas kitas laikas – laisvas. Tiesa, laisve to nelabai pavadinsi. Tiesiog triniesi palatoje arba koridoriuje žiūri televizorių. Man paskyrė 35 porcijas spinduliuotės, taigi ligoninėje turėjau praleisti beveik du mėnesius. Nelabai maloni perspektyva.

Vienu metu net buvau dėkingas, kad Dievulis pasiuntė tokį išbandymą.

Palatoje gulėjo dar trys vyrai iš skirtingų Lietuvos kampelių. Visi daug vyresni, draugiški. Perspektyva tiek laiko gulėti sausakimšoje palatoje su trim vyriškiais manęs nedžiugino. Po nakties, kai vienas iš jų knarkė kaip sovietinis buldozeris, o kitas vis šūkavo, kad anas užtiltų, situacija atrodė visai nekaip. Kai ryte gydytojo paklausiau, ar galiu į švitinimą važinėti, šis net apsidžiaugė – čia lovų visada trūko. Beliko nuspręsti, kur prisiglausti. Draugų apsunkinti nenorėjau. Nenorėjau apsunkinti ir Aušrytės jaunėlio sūnaus Jokūbo, nors su juo tikrai geri santykiai. Patėviu jam netapau, bet draugai, manau, esame.

„Jokūbai, čia toks reikalas, – kvailomis užuolankomis bandžiau pradėti pokalbį. – Žodžiu, neištversiu toje ligoninėje. Nesutrukdyčiau, jei pagyvenčiau pas tave? Aš tik darbo dienomis, savaitgalį važiuočiau į Panevėžį.“

„Nė kiek nesutrukdytum. Atvažiuok“, – net kažkokiu laimingu balsu ištarė Jokūbas.

O man pasidarė gera, kad jei ir neturiu posūnio, turiu tikrai nuostabų draugą. Vėliau, per Kūčias, kai būsim visi susirinkę prie vieno stalo ir pasakosime įsimintiniausias metų akimirkas, Jokūbas prisimins šį skambutį. Jam buvo labai svarbu, kad gali padėti.

Nors radiologas pirmą dieną pripasakojo įvairiausių šalutinių švitinimo poveikių, procesas pasirodė tikrai nebaisus. Ateini prie kabineto su perspėjamaisiais užrašais, pasisveikinęs su laukiančiais gerosios radiacijos, sėdi valandą, o kartais ir tris, kol sulauki savo eilės. Tada masyvios švininės durys, zvimbiantis aparatas ir jokio pojūčio. Vakarais serialai ir pokalbiai su Jokūbu apie gyvenimą, dieną – susitikimai su seniai matytais draugais, savaitgaliais Panevėžys. Taip ir pralėkė laikas skrodžiant radiacijai mano kūną.

Vienu metu net buvau dėkingas, kad Dievulis pasiuntė tokį išbandymą. Sustiprėjo ryšys su Aušrytės sūnumis, ir jos Jurgis dažnai užlėkdavo aplankyti. Labiau pasiilgdavau Aušrytės ir mamos, todėl dar labiau mylėjau. Pripratau prie sostinės šurmulio ir greičių, nors gyventi vis tiek norėčiau Panevėžyje. Tiesa, vieną naktį vagys apšvarino mano automobilį išlupę priekinius žibintus, bet ir tai buvo smulkmena, nes gydymas, atrodė, vyko labai gerai.

Taigi, liko paskutinis rezultatų laukimas. Vėl mėnuo laukimo. O čia dar karantinas su visais baubais rizikos grupėms, turinčioms šalutinių ligų. Pralėkus mėnesiui nuskubėjau duoti kraujo.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų