A. GUDO nuotr.

52 Sekundės su kultūra. VILMANTAS VAPSVA

Jei Panevėžio rajone yra dar nežinančiųjų, kas toks Vilmantas Vapsva, išgirdę pučiamųjų orkestro „Sklepučini“ vardą ima šypsotis: taip taip, žinau, girdėjau, klausiausi.

Šie jaunieji dūdininkai su savo charizmatiškuoju vadovu ir dirigentu ne tik savajame Šilagalio kaime surengia žiūrovų gausiai lankomus koncertus. Į jų pasirodymus Panevėžyje vasaros penktadieniais rengiamuose tradiciniuose „Dūdų vasaros“ festivaliuose susirenka ir būriai miestiečių.

Gali nutikti ir taip, kad „Sklepučini“ vardą išgirsite kažkur Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Šilagaliečių taurių ir įvairiausių apdovanojimų kolekcijoje – ne vienas parsivežtas iš tarptautinių pučiamųjų orkestrų čempionatų užsienyje.

Į V. Vapsvos rankose ir prestižinis Lietuvos mėgėjų meno apdovanojimas „Aukso paukštė“, jam suteiktas ir geriausio pučiamųjų instrumentų orkestro vadovo titulas, o šįmet dirigentas paskelbtas geriausiu Panevėžio rajono metų kultūros darbuotoju.

Orkestro dirigavimo ir valtornos specialybę įgijusio V. Vapsvos muzikinės improvizacijos su „Sklepučini“ tęsiasi jau daugiau nei dvi dešimtis metų. O meilė Šilagalio kaimui – dar kita tiek. Talentingas muzikas niekada nė nepagalvojo jo palikti. O ir kam, jei dūdos ir čia gali skambėti taip garsiai, kad jas išgirsta Europa.

Jūsų gimtinė – Utena, o baigėte Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Ar į Panevėžio kraštą atvedė noras tapti muziku?

Gimiau Utenoje, bet buvau trečioje klasėje, kai tėvai persikraustė gyventi į Šilagalį. Mokiausi tuometėje 14-ojoje vidurinėje, dabartinėje „Žemynos“ progimnazijoje. Tada joje dar net nebuvo baseino, mano akyse jį porą ar trejetą metų statė. O baigęs 8-ias klases įstojau mokytis į Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Jau buvau pradėjęs individualiai groti saksofonu, bet įstojau į visai kitą – valtornos specialybę. Baigus 8-ias klases, kai reikėjo rinktis, likti toliau vidurinėje ar sukti mokytis profesijos, turbūt nelabai galvojau, kad būsiu muzikantas ar pedagogas. Tokio amžiaus žmogus dar nelabai suvokia, kuo jis nori būti. Bet tuo laiku buvo populiaru stoti į technikumus. Patekti į J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą reikėjo aukšto pažymių vidurkio, o į pradinių klasių pedagogiką būdavo dar ir dideli konkursai.

Jei vis dėlto būdamas 16-os pasukote į muziko kelią, kuriuo iki šiol ir einate, toks pasirinkimas nebuvo atsitiktinis.

Mano aplinkoje nuo mažens skambėjo muzika. Tėtis nors ir dirbo žemės ūkyje, yra savamokslis muzikantas, groja akordeonu. Jis visada norėjo, kad kas iš vaikų grotų.

Močiutė yra pasakojusi, jog Sibire miręs mano senelis taip pat buvo muzikantas. Prieš tremtį dirbo ūkvedžiu dideliame ūkyje, už savo triūsą tą ūkį ir paveldėjo. Pasvalio rajono Gruzdžių bažnyčioje grojo vargonais, rašė natas. Senelis ir smuiką virkdė, ir dūdelę pūtė.

O augdamas Šilagalyje, turėjau progą groti pas čia ilgai dirbusius Ireną ir Stasį Snabaičius. S. Snabaitis Šilagalyje dirbo meno vadovu, jis vadovavo vaikų estradiniam ansambliui. Tad muzika visada buvo šalia.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Nebuvo minčių pakelti sparnus iš Šilagalio?

Oi, tikrai ne. Juk Vilnius visai netoli! Sėdi į mašiną, valanda kelio ir – jau sostinėje. Niekada nesu net susimąstęs, kad jame norėčiau gyventi. Įsisukau į darbą, pradėjau groti pučiamųjų orkestre „Panevėžio garsas“, kur praleidau 19 metų, paskui atėjau dirbti į Šilagalio kultūros centrą. Man labai patinka mano gyvenimas čia.

Akivaizdu, kad pelnytais apdovanojimais lenkiate ir didmiesčių muzikantus.

Galbūt man susiklostė labai geros aplinkybės, kad šalia atsirado muzikalių ir gerų vaikų, kurie tempė orkestrą ir padėjo jam muzikine prasme augti. Kai šitaip gerai klostosi, lengva ir dirbti. Šiuo metu „Sklepučini“ pagrindiniame orkestre groja 35 muzikantai, o mažajame – 12 vaikų. Mažieji yra dar pradedantieji, su jais grojame lengvesnius kūrinukus, o su didžiuoju orkestru dalyvaujam ir Lietuvos čempionatuose, tarptautiniuose konkursuose.

Kur paslaptis, kaip tokį orkestrą surenkate, juolab kaime? Kur randate tokių talentingų vaikų?

„Sklepučini“ orkestras jau nebėra vien Šilagalio. Jame groja ir žmonės iš miesto, aplinkinių kaimų, kito rajono krašto – Paliūniškio, Katinų, Velžio, du muzikantai važinėja net iš Ukmergės. Studentai ar jau dirbantys muzikantai savaitgaliais sugrįžta ir iš Vilniaus. Jie vis dar yra orkestro patriotai. Išvažiuojantieji studijuoti į didmiesčius gerokai dažniau grįžta namo nei jų bendraamžiai, nes jie ne tik pas tėvus važiuoja, bet dar ir jaučia pareigą groti orkestre. Turbūt juos traukia kolektyvas, bendravimas. Jaunimas, net ir tie, kurie baigę mokslus ir jau turi savo gyvenimus, mėgsta kartu „čilinti“ (pokštauti – aut. past.), susirenka, pasakojasi, kartais aš jau ne viską suprantu, ką jie čia atėję daro. Labai gaila, kad dabar nėra galimybių susirinkti. Neužaugusiam su muzika, su orkestru turbūt sunku suprasti, kaip smagu būti kolektyve ir kartu groti.

O dėl talento? Nereikia būti supertalentingu vunderkindu. Viskas išmokstama. Pradedant klausa, ritmo pajautimu – visko galima išmokti. Žinoma, pasitaiko išimčių, kai niekas negali padėti, bet beveik su visais galima mokytis muzikos ir to išmokti.

Kai nevadovaujate orkestrui, kokios muzikos klausotės?

Man labai patinka muzika, kurią groja „Sklepučini“. Taip jau išeina, kad ir laisvalaikiu klausausi varinių pučiamųjų orkestrų muzikos. Ji man pati gražiausia. Nelabai kas gal ir patikės, bet mūsų orkestro pagrindiniai muzikantai, susirinkę į būrį, irgi klausosi ir analizuoja varinių pučiamųjų muziką.

O be muzikos turite kitą aistrą?

Šiek tiek keliauju, domiuosi istorija ir, žinoma, esu sporto sirgalius. Net nereikia klausti, už ką sergu. Žinoma, kad už „Lietkabelio“ krepšininkus ir už „Panevėžio“ futbolininkus. Kartais ir kamuolį pamėtau, nors nesakyčiau, kad esu aktyvus sportininkas. Ritmas visame kame pulsuoja, net ir mušinėjant kamuolį. Orkestre turiu daug jaunų žmonių priešininkų, reikia stengtis nepralošti jaunimui.

Tradicinis mūsų rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė persikūnyti į filmo, knygos, muzikos ar kito meno kūrinio herojų, kas jis būtų?

Įdomus ir netikėtas klausimas. Personažas, kuris man patinka ir kuriuo norėčiau būti, yra du skirtingi dalykai. Gal visai įdomu būtų persikūnyti į kardinolą Rišeljė (Prancūzijos dvasininkas, 1624 m. tapęs pirmuoju karaliaus Liudviko XIII ministru – aut. past.) Įdomus psichologinis personažas, nors ir ne pats teigiamiausias. Mane domina jo veikla, susijusi su psichologija.

Psichologijos žinių reikia ir jums pačiam, kad suvaldytumėte būrį jaunimo ir sustyguotumėte orkestrą groti darniai.

Štai todėl mane ir domina Rišeljė. Esu tokioje situacijoje, kai tenka perprasti jauną žmogų, o jau jaučiu, kad daug ko nesuprantu. Visą laiką turiu žengti su jaunimu koja kojon ir bandyti bent jau neatsilikti nuo to, kas su jais vyksta. Kartų konflikto, regis, išvengiame. Stengiuosi neprimesti savo nuomonės. Tiesiog bandau suprasti, kad į pasaulį kai kuriais klausimais jau žiūrime skirtingai.

Ar matote, kad dabartinė jaunoji karta yra kitokia, nei buvo pirmieji „Sklepučini“ muzikantai?

Tikrai taip. Su orkestru dirbu jau 21-erius metus ir galiu pasakyti, kad kartos skiriasi kas 6–7 metus. Antroji karta buvo pati stipriausia, dar ir dabar grojanti orkestre. O jaunoji, gal labiau mažoji, karta iš mokytojo informaciją gali pasiimti per dvidešimt minučių. Jei per ilgai užtruksiu ir pateiksiu per mažai informacijos, tapsiu nebeįdomus. Su dabartiniais moksleiviais reikia dirbti ypatingai pasiruošus ir atsakingai. Jie iš karto mokytoją nuskenuos ir nustatys, ko jis vertas. Jei būsi pernelyg atsipalaidavęs, tavęs nebeklausys. Vis dėlto nepasakyčiau, kad dirbti tapo sudėtingiau. Tiesiog reikia prisitaikyti prie tų vaikų. Informaciją, kurią anksčiau pateikdavau per 40 minučių, dabar turiu suteikti per 20. Dauguma dabartinių vaikų labai imlūs. Su vaikais, kurių charakterio bruožus jau esu anksčiau perpratęs, paprasčiau. Bet yra tokių, kai per pirmą pamoką suprantu, kad su šituo vaiku turėsiu smarkiai pasistengti.

Kas per 21 orkestro gyvavimo metus jus labiausiai nustebino, įsiminė?

Neabejotinai labiausiai įsiminė 2008-ieji, kai dar tik besikeičiantis „Sklepučini“ orkestras tapo favoritu Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato A kategorijoje. Tuo metu pirmoji karta jau buvo išėjusi iš orkestro, o su antrąja šitokiu laimėjimu patys save nustebinome. Ir, žinoma, aš vis dar žaviuosi ir stebiuosi savo muzikantais, kurie jau būdami 27-erių, grįžta į orkestrą ir su mumis vis dar groja.

O jūsų muzikali ir talentinga komanda turi savų sėkmę nešančių ritualų?

O kaip be jų? Prieš pasirodymus konkursuose sueiname į ratą ir užsimerkę kvėpuojame. Gastrolėse 7 val. ryte darome bendrą mankštą, kad kartu prabustume. Juokauju, kad būdamas orkestro vadovu nebelabai noriu, kad laimėtume. Pergalė reiškia, kad kolektyvas man suplėšys marškinius. Kadangi daugiau nei pusė orkestro jau pilnamečiai ir fiziškai gana stiprūs, su barzdom, kai kurie po 1,90 m, būna, vadovą pamėto. O jei laimim taurę, marškiniai visą laiką plyšta. Bet tiek jau to tų marškinių, kad tik taurių būtų.

Esate ir Šilagalio kultūros centro vadovas. Ar lengva žmones įtraukti į kultūrinę veiklą kaime?

Šilagalys priemiesčio gyvenvietė. Jei mūsų renginio laikas sutampa su kokiomis nors mieste vykstančiomis pramogomis, tikrai turime labai didelę problemą dėl lankytojų. Išties žmones sunku ištraukti iš už jų tvorų. Kartais net nežinai, kodėl. Reikia dar papildomai dirbti ieškant, kaip juos pritraukti į kultūros centrą. Gal viena iš priežasčių, kad savame kaime pranašu nebūsi. Gal vis dar atrodo, kad miestuose renginiai aukštesnio lygio. Nors pas mus į tų pačių atlikėjų koncertus bilietai gerokai pigesni dėl pigesnės patalpų nuomos, sunku suprasti, kodėl tas pats žmogus važiuoja Radžio klausytis į miestą, o neateina į vietinį kultūros centrą.

Vis dėlto į tradicinę kraštiečių šventę Šilagalyje rugpjūtį susirenka daug žiūrovų. O mūsų orkestro naujametis koncertas visada sulaukia tokio antplūdžio, kad laisvų vietų nelieka.

Ar ir jūsų namai pilni muzikos?

Nuo muzikos kartais reikia pailsėti. Geriausia namuose. Nepasakyčiau, kad muzikos namuose būtų daug, bet nuo jos nebėgame. Juolab kad abi dukros irgi groja „Sklepučini“. Vyresnioji Amanda Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi trimito specialybės bakalauro studijas, o dabar groja kornetu ir siekia magistro laipsnio. Jaunėlės Medeinos studijos kolegijoje su muzika nesusijusios. Bet gal abi pasekė mano pėdomis, tik jaunėlė dar to nežino? Ji irgi buvo pakviesta groti altu į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos orkestrą.