Vaidas Dzežulskis. Rūtos Gričinės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. VAIDAS DZEŽULSKIS

52 Sekundės su kultūra. VAIDAS DZEŽULSKIS

Be balsingojo Vaido Dzežulskio kultūrinis Panevėžio gyvenimas tikrai stabtelėtų.

Nors šiandien sunku įsivaizduoti miesto renginius be šio atlikėjo, o Vaidą – nedainuojantį, kadaise jo gyvenimo scenarijus buvo rašomas kaip būsimajam karininkui. Pats likimas – geriausias planuotojas, muzikalų jaunuolį pastatęs ten, kur jam ir vieta – į sceną.

Panevėžiečiai jus pažįsta kaip charizmatišką renginių vedėją, atlikėją. Įdomu, kokį pats save matote? Kaip prisistatytumėte?

Taip, esu atlikėjas, renginių vedėjas, Panevėžio muzikinio teatro artistas. Panevėžyje gyvenu 26-erius metus. Save laikau panevėžiečiu, tikiuosi, iki galo toks ir išliksiu. Ir ką čia daug apie save kalbėti, geriau tegul žmonės kalba.

Gyvenate muzikos pasaulyje. Tai ir jūsų pragyvenimo šaltinis. Visgi šita veikla yra darbas ar sielos poreikis?

Taip keistai gyvenime susidėliojo, kad visi mano darbai susiję su muzika. Darbas Muzikiniame teatre, viešuose ir privačiuose renginiuose. Darbas Panevėžio rajone su meno mėgėjų kolektyvais, ši sritis yra savotiška mano duoklė kultūrai – juk kadaise mane taip pat mokė, o dabar pats atiduodu savo žinias ir patirtį kitiems. Šita muzikinė veikla man yra puikus būdas dalytis geromis emocijomis. Tą ypač pajutau per karantiną, kai visi taip pasiilgome žmonių artumo, akių spindėjimo, šypsenų veiduose.

Būtų įdomu išgirsti, kaip vertinate Panevėžio kultūros lauką? Ar matote šio krašto unikalumą, išskirtinumą? Ką reiškia būti kultūros žmogumi iš Panevėžio krašto?

Sklinda legenda, kad Panevėžys yra teatrų, ypač Juozo Miltinio, miestas. Bet išties turime gerokai daugiau: skirtingų erdvių, įvairių kolektyvų, orkestrų. Panevėžys ir Panevėžio rajonas garsėja kaip daugiausia pučiamųjų orkestrų turintis kraštas. Ir šie kolektyvai skina apdovanojimus ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Turime ir meno galerijas, išskirtinį Lėlių vežimo teatrą, kuriasi jaunimo erdvės, saviveiklos kolektyvai. Sakyčiau, kultūrinis gyvenimas Panevėžyje verda. Žinoma, visada finansavimas kultūrai galėtų būti didesnis, bet čia kita tema.

Tikriausiai mano profesinis žvilgsnis turi įtakos tokiam Panevėžio kultūros lauko vertinimui, galbūt būdamas kitos srities atstovas matyčiau kitus dalykus.

Niekad niekur neslėpiau, kad esu iš Panevėžio. Nors dirbu ne tik Panevėžyje ir jo apylinkėse, bet ir už jų, o ir už Lietuvos ribų, man šis miestas labai patogus ir atrodo dinamiškas. Esame jauna šeima, turime mažą vaikutį, džiaugiamės puikiomis miesto erdvėmis būti su vaiku. O ir kūrybiniu atžvilgiu Panevėžys puikus miestas. Čia, skirtingai nuo kitų didmiesčių, sutaupydamas laiko kelionėms iš taško A į tašką B, galiu jį skirti kūrybai, repeticijoms, savęs tobulinimui, kuris niekad nesustoja. Juk nuolat mokomės.

Kokia jūsų istorija – kelias iki scenos? Kas buvo, o gal tebėra jūsų mokytojai, įkvėpėjai, favoritai?

Nors gal iki kokių dešimties metų nuolatos lankiau muzikos būrelius, kuriuose dainavau, bet pagal vaikystės „planus“ turėjau būti karininku. Dešimtmetį kryptingai ėjau karo mokslo keliu – pasiekimai sporto srityje (daugkartinis kovinės savigynos varžybų prizininkas), kiti paruošiamieji darbai… Bet kartais gyvenime nutinka netikėtų dalykų. Besirenkant egzaminus atsirado muzikos egzaminas ir taip netyčia, netgi visai neblogais balais, įstojau į Panevėžio kolegiją, pramoginės muzikos ir vokalo specialybę. Net nepažinodamas natų, turėdamas tik muzikinę klausą. Taip mano gyvenimas pasisuko šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Įnėręs į tą muzikos vandenyną jau bene šešiolika septyniolika metų ir plaukiu ant tos bangos.

O dėl favoritų… Muzikiniame kelyje man daug padėjo estrados dainininkė Irena Ulvydaitė. Ji mane ir globojo, ir auklėjo, ir išmokė sceninės kultūros, profesinės etikos. Ji man ir dabar yra scenos atlikėjo pavyzdys. O tie keliai pas ją, vėlgi, lyg netyčia nuvedė. Kartą visiems gerai žinomas Panevėžio kultūrininkas, muzikantas, dainų autorius rengė savo autorinį koncertą ir mane, dar Panevėžio kolegijos pramoginės muzikos bei dainavimo specialybės studentą, pakvietė tame koncerte dalyvauti. Jame I. Ulvydaitė mane ir pamatė. Kažkas patraukė jos dėmesį, nes priėjusi paklausė, ar nenorėčiau tęsti tokią veiklą ir toliau dalyvauti tokiuose renginiuose. Žinoma, kad norėjau. Ji ėmėsi mano globos ir gal kokius ketverius metus mane globojo, kol baigiau studijas.

Dar paminėčiau pirmąją muzikos mokytoją Virginiją Skukauskienę, davusią pirmą impulsą, kolegijos vokalo dėstytoją Editą Sargautytę. Teko važinėti ir į Vilnių pas Nijolę Maceikaitę. Dėkingas ir Gendriui Jakubėnui, su kuriuo bendraujame ir draugaujame iki šiol.

Dar jaunam teko laimę bandyti ir televizijos projektuose. Šiuose gavau tikrai daug nepamirštamų gyvenimiškų pamokų. Iš vienos pusės tokie projektai yra gerai, tampi žinomas, bet reikia turėti labai stiprų stuburą ir palaikymą, kad televizija nesugadintų. Televizijoje slypi nemažai pavojų, ypač jaunam žmogui. Laimė, savo aplinkoje turėjau daug artimų teisingų žmonių, vietoje ir laiku mane sukontroliavusių, tad viskas susiklostė gerai.

Kas yra atsvara nuo darbų? Koks jūsų laisvalaikis, hobiai, interesų laukas?

Atsvarai nuo darbinių reikalų turiu žvejybą. Man tai poilsis, meditacija, pabuvimas gamtoje. Po pusdienio ar dienos tokio pasibuvimo su savimi išsivalo mintys ir vėl pilnas jėgų galiu grįžti į darbus – džiuginti žmones. Žvejyboje svarbiausia procesas, ne visada būtina tą žuvį pagauti. O būna, kad visgi pagaunu. Nors žmona juokiasi, kad būtų geriau, jei būčiau nepagavęs.

Kokias knygas skaitote, filmus renkatės? Koks jūsų mėgstamas herojus, personažas, literatūrinis veikėjas? Gal yra toks, į kurį esate panašus savo būdu, elgesiu?

Dabar knygoms laiko tiesiog fiziškai nelieka. O dėl filmų? Nebijau pasirodyti romantikas – man patinka filmai su laiminga pabaiga. Reikia tikėtis, kad taip yra ir gyvenime.

Iš personažų dar nuo vaikystės labiausiai įstrigęs Heraklis, nes visiems padėdavo. Mėgdavau ir tuos teisingus šerifus vesternuose, kovodavusius su „blogiukais“. Ir, žinoma, „pirmasis reperis“ – Mikė Pūkuotukas.

Kad ir kaip būtų keista, vis dar esu savęs ieškojimo kelyje, bet niekad nesistengiau ko nors kopijuoti, nenoriu į ką nors lygiuotis. Visur stengiuosi būti savimi, visur norisi palikti savitą pėdsaką.

Esate savitas atlikėjas net ir dėl muzikos žanrų įvairovės – nuo arijų Panevėžio muzikiniame teatre iki rokenrolo.

Muzikiniame teatre darbas yra iš idėjos, bet čia gaunama neįkainojama patirtis su profesionaliais choreografais, režisieriais. Renginiuose vyrauja popmuzika. Kai nuo popmuzikos pavargstu, važiuoju į Pasvalį. Ten yra man labai patinkanti, jau kelis dešimtmečius gyvuojanti roko grupė „Laiptai“. Apsivelku odinį švarką, džinsus ir su jais šiek tiek seno gero lietuviško roko padainuojam.

Skirtingų muzikinių žanrų skiriasi ir vokalinės technikos, ir atlikimo maniera. Žinoma, viskas prasideda nuo klasikos, nuo akademinio dainavimo pagrindų, kvėpavimo ir kt. Studijų pradžioje buvau kreipiamas į klasikinį dainavimą, bet visada buvau šiek tiek maištininkas – truputėlį pasiduodavau, o šiek tiek ir ne. Pasilikdavau kažką ir savo. Kad ne tik dėl išskirtinės pavardės, kurią ne kiekvienas iš karto ištaria teisingai, žmonės žinotų, jog Panevėžyje yra toks Vaidas Dzežulskis.

Kas jums yra tobulas laikas, ideali diena? Koks esate tame tobulame laike?

Ne tik idealios dienos suvokimas, bet ir prioritetai pasikeitė atsiradus vaikui. Jei vaikutis leidžia išsimiegoti, tai jau yra idealios dienos pradžia. O kai jam viskas gerai, tai ir dieną galima vadinti idealia. Atsikeliam, pavalgom, išeinam į parką pažaisti, pamiegam pietų miego, pasikeisdami su žmona derinam laiką savo poreikiams, tuomet vakarojam mažame jaukiame šeimos rate valgydami vakarienę, žiūrėdami televizorių. Dabar man tai kone idealios dienos scenarijus.

Galbūt yra klausimas, kurio jokiame pokalbyje niekas nėra paklausęs? Ko dabar savęs paklaustumėte?

Bandau prisiminti, bet, regis, niekas taip ir nepaklausė: „Vaidai, jeigu turėtum galimybę, ar ką nors keistum savo gyvenime?“

Atsakysiu, kad nekeisčiau nieko, nes tuomet tikriausiai neturėčiau to, ką turiu dabar.

Ačiū už pokalbį.

Galerija

 

Komentarai

  • Prastesnio renginių vedėjo nerasit. Arogantiškas, nepasiruošęs, įžūlus, užgauliojantis svečius.

  • Nepraustaburnis. 20 amžiaus juokeliai.

  • Mes Vaidu labai patenkinti, jis maloniai bendrauja ir šauniai veda šventes. Mes jau du kartus kvietėme pravesti mūsų šventes.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų